Mykolo Romerio atminimo įamžinimo poreikis iškilo prieš jo jubiliejų

Kitąmet – sukaktis

Rokiškio rajono vietos veiklos grupė (VVG) kartu su Obelių gimnazija, Lietuvos istorijos institutu, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondu, Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centru spalio 11 d. Obelių gimnazijoje organizavo susitikimą – diskusiją apie M. Romerį ir jo atminimo žymenis. Organizatorių iniciatyva į renginį atvyko ir su Obelių, Kamajų ir Juodupės gimnazistais diskutavo M. Romerio artimieji, istorikai, rajono valdžios ir  nevyriausybinių organizacijų atstovai, kiti svečiai.

Šis susitikimas tapo įžanginiu renginiu prieš jubiliejinius metus – kitąmet bus  minimos M. Romerio 140-osios gimimo metinės.

Gimnazija siekia tapti pagrindine atminimo puoselėtoja

Diskusijos šeimininkai – Obelių gimnazijos bendruomenė – šiltai pasitiko dalyvius ir svečius, kiekvienam padovanodama molinius ženklelius. Juos kūrė dailės studijos mokiniai, vadovaujami dailininkės Sigutės Klemkaitės. Obuolio formos ženklelyje įspaustas užrašas „Aš – Romerio mylėtojas“.

Gimnazijos direktorė Neringa Ragelienė džiaugėsi galimybe tapti pagrindine profesoriaus atminimo puoselėtoja, apie jį pasakojanti ne sausais vadovėliniais faktais, o įtraukianti į diskusijas, susitikimus. Pasak direktorės, kad šiam renginiui surastų mintį ir ugnelę, reikėjo ieškoti ženklų ne tik knygose, bet ir aplinkoje.

Rokiškio rajono VVG pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė pristatė iniciatyvą ir visus paragino būti profesoriaus atminimo puoselėtojais, nes, artėjant jo gimimo jubiliejui, iškyla poreikis apie jį pasakoti platesnei auditorijai.

Dienoraščiai primena mokslinius darbus

Pagrindinis susitikimo pranešėjas M. Romerio dienoraščių leidėjas, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Rimantas Miknys papasakojo apie savo darbus. Jis prie žymaus profesoriaus palikimo dirba jau beveik 30 metų. Mokslininko ir jo bendraminčių iš Lenkijos bei Prancūzijos pastangomis mokslui ir visuomenei pateikiami prof. M. Romerio dienoraščiai lietuvių ir lenkų kalbomis. M. Romerio dienoraščių palikimą sudaro 40 tomų. Dienoraščio chronologija apima nuo 1911 iki 1945 m. Šiuo metu yra išleisti 7 tomai dienoraščių.

Tie dienoraščiai – ištisa Lietuvos ir naujosios Lenkijos tarpukario istorijos panorama, nes juose daug dėmesio skiriama politikai. Be to, M. Romeris atsiskleidžia kaip šeimos, bendruomenės žmogus ir tas, kuris atstovauja valstybei. Jie unikalūs, nes  profesorius analizuoja ir vertina save, pasaulį ir aplinką, gamtos ir žmogaus santykį, įsipareigojimą globoti savo artimą, kuris „dar yra socialinis vaikas“. R. Miknys komentavo: „Mūsų šaknys tame laike, kuriuo gyveno ir kurį aprašinėjo Romeris. Aprašinėjo, kaip keičiasi pasaulis ir kas jame gali atsirasti. Dabar gyvenantys gali įsitikinti, kad jis buvo teisus. Atėjo pasaulis, kuris užaugina lygius ir nebėra tos globos poreikio. Bet globa bus, ji rasis iš turtinio ir neturtinio momento.“

R. Miknio tyrinėjami dienoraščiai rašyti nuo 1911 m. birželio iki paskutinių dienų – 1945 m. vasario 19 d. (M. Romeris mirė 22 d.). Profesorius dienoraščius rašė ir anksčiau, bet jie prarasti. Kas vakarą rašymui jis skirdavo 2–3 val., o kas savaitę dar pateikdavo apibendrinimus bei išvadas.

Be abejo, dienoraščiuose apnuoginama šeima, todėl mokslininkas dėkojo M. Romerio dukrai Jadvygai, kuri leido juos viešinti ir publikuoti. Įdomus pastebėjimas – pats autorius buvo parašęs du testamentus, susijusius su dienoraščiais, kuriuose nurodė terminus, kada juos bus galima skaityti, vartoti mokslo darbams ar viešinti. Tie terminai jau seniai praėję.

R. Miknio nuomone, dienoraštis ypatingas, nes jame ne tik aprašoma, bet ir analizuojama – tam M. Romeris turėjęs gabumų. „Analizuoja kaip mokslininkas, kaip istorikas ir tam tikrų vertybių puoselėtojas, todėl dienoraščius verta išviešinti. Iš esmės dienoraštis yra mokslinis darbas“, – įsitikinęs mokslininkas.

Romeriai susiję su trimis Rokiškio krašto dvarais

Apie Romerių giminės pėdsakus Rokiškio krašte pranešimą skaitė Kunigo J. Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas Leonardas Šablinskas. Senos ir plačios bajoriškos Romerių giminės atstovai į Lietuvą atsikėlė XVII a. Tai viena iš nedaugelio garsių Livonijos didikų ir bajorų giminių, palikusi itin ryškų pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Giminė kilusi iš Meiseno žemės Saksonijoje. Jos kilmę primindavo dar XX a. pradžioje prie pavardės išlikęs vokiškasis bajoriškasis „von“. Į Lietuvą giminės kelias ėjo per Kuršą: vienas jos atstovas, tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino supasaulietinimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Romerių giminės atšaką. Per daugelį kartų Romeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija, asimiliavosi.

Mūsų krašte su ja susiję Antanašės, Bagdoniškio ir Kriaunų dvarai. Pastarasis iki mūsų dienų neišliko, jį mena tik medis. Antanašė, kuri kūrėsi XVIII–XIX a. sandūroje, buvo laikoma giminės lizdu. Dabar dvaras privačiose rankose.

Bagdoniškio dvarą 1778–1853 m. valdė Mykolas Juozapas Romeris, o prieš pat mirtį jį dovanojo septynerių metų savo vaikaičiui Mykolui Kazimierui Romeriui – žymiojo teisininko tėvui. Čia 1880 m. gegužės 17 d. M. K. Romerio ir Konstancijos Romerienės šeimoje gimė septintas vaikas – Mykolas (Ketvirtasis) Pijus Paskalis, aštuntosios Lietuvos Romerių kartos atstovas, profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas. 1993 m. nuosavybės teises į dvarą atgavo trys M. Romerio dukros: Jadvyga Vitkauskienė, Konstancija Romerytė ir Žarmena Zakarevičienė. 2013 m. du pagrindinius dvaro pastatus ir dalį žemės jos pardavė Kriaunų krašto ūkininkui Antanui Kazlauskui.

Ar masonų ložė darė įtaką sprendžiant Lietuvos valstybingumo problemas?

Rokiškio krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis nušvietė M. Romerio sąsajas su masonais. Jos išryškėja dienoraščiuose. Autorius aprašo savo veiklą masonų organizacijoje, jos struktūrą ir poziciją kuriantis Lietuvos valstybei, taip pat norą dalyvauti politikoje siekiant Lietuvos ir Lenkijos dialogo Vilniaus klausimui normalizuoti.

Masonų brolija įkurta 1717 m. Didžiojoje Britanijoje. Masonerijos judėjimo Lietuvoje pradžia laikoma XVIII a. antroji pusė, o 1816 m. „Uoliojo lietuvio“ ložės narių sąrašuose randama M. K. Romerio pavardė. Tačiau 1822 m. masonų ložės Lietuvoje buvo uždraustos (Rusijos imperijoje įžvelgus revoliucines grėsmes) ir atgijo tik 1911 m. įkūrus ložę „Jednosc“ („Vienybė“), kurios nariu tapo M. K. Romerio proanūkis Mykolas Pijus Paskalis Romeris. Į masonų ložę jis įšventintas 1911 m. kovo 26 d. Tais pačiais metais nuo „Jednosc“ atsiskyrė nauja ložė „Litwa“, kurios meistru tapo M. Romeris. Daugumą ložės narių sudarė teisininkai. Pagrindinis jos siekis buvo išsaugoti vientisą istorinę Lietuvą su sostine Vilniumi būnant politinėje sąjungoje su Lenkija (šio tikslo pasiekti nepavyko, nes abiejose šalyse kilo nacionalistinės idėjos).

Iš dienoraščio įrašų matyti – Vilniaus ir Lietuvos valstybingumo problemos buvo sprendžiamos pasitelkiant masonerijos ryšius ir įtakas, masoniškos struktūros darė  poveikį pirmosioms neoficialioms Lenkijos ir Lietuvos politinių jėgų akcijoms sprendžiant Vidurio Lietuvos klausimą.

M. Romeris dienoraštyje visada pažymėdavo dieną, kada vyksta ložės susitikimai, kuriuose jis pats dalyvauja, tačiau neviešindavo, kas juose kalbama, kokie sprendimai priimami, apie susitikimus tik užsimindavo. Iki pat 1915 m. apie broliją jis neužsiminė, nes bijojo carinės Rusijos represijų ir galimo masonų tinklo išaiškinimo.

Tačiau įdomu tai, kad dienoraštyje užfiksuota griežta naujo kandidato į ložę priėmimo tvarka. Be kitų ceremonijų ir reikalavimų, kandidatas turėjo raštu atsakyti į keturis klausimus apie santykį su šeima, požiūrį į kraštą, tėvynę ir žmoniją, apie religinius ir moralinius įsitikinimus. Atsakymai būdavo vertinami idėjiniu požiūriu.

Jaunimo patirtys

Prisiminimais dalijosi ir su mokiniais bendravo profesoriaus artimieji – dukra Jadvyga Vitkauskienė, jos vyras Jonas ir sūnus Darius.

Amžininkų atsiminimus apie profesorių M. Romerį skaitė ir muzikos kūriniais renginį praturtino Obelių moksleiviai. Gimnazistų patirtis, susijusias su M. Romeriu, pristatė Vaiva Dubickaitė. Ji priminė, kad jaunimas dalyvavo Kriaunų bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Mykolas Romeris – atminties ženklai tėviškėje“. Tuomet kilo idėja organizuoti pavasarinę talką Bagdoniškio dvare – M. Romerio gimtinėje. Jos metu mokiniai tvarkė dvaro parką ir sodą, kartu buvo profesoriaus dukros Jadvygos vyras V. Vitkauskas, kuris dalinosi prisiminimais apie  M. Romerį. Kitas jų pasiūlymas – kraštiečio jubiliejaus proga organizuoti plenerą ir pakviesti menininkus, gamtininkus, kilusius iš šio krašto, nes tokie žmonės buvę artimi jo sielai.

Gausybė idėjų

Antroje renginio dalyje vyko gimnazistų diskusijos su svečiais ir kitais dalyviais apie M. Romerį ir jo atminimo žymenis.

Vėliau prie apskritojo stalo organizacijų atstovai dalijosi idėjomis, kaip minėti ateinančius profesoriaus jubiliejinius metus, ką būtų galima daryti su gimtuoju Bagdoniškio dvaru, aptarė kitus probleminius klausimus.

Išrutuliota nemažai idėjų. Viena jų – tęsti moksleivių pavasarines talkas Bagdoniškio dvaro sodyboje, joje organizuoti plenerus, iškylas su M. Romerio dienoraščių skaitymais, pasitelkti dvarą kaip lankytiną objektą. Obelių gimnazijoje, kaip M. Romerio atminimo stiprinimo vietoje, galėtų įsikurti jo veiklos studijų ir teisės mokyklėlė.

Siūlyta rajono bibliotekas aprūpinti M. Romerio dienoraščių tomais, sukurti prieigą prie dienoraščių internete, taip pat diskutuoti su Lašų kaimo bendruomene, prie kurios telkiasi Bagdoniškio kaimo gyventojai, apie ateinančių metų paminėjimą Bagdoniškyje.

Rokiškį galima akcentuoti per livoniškąją kryptį, nes tai yra krašto senosios dvarų istorijos išskirtinumas. Būtina apjungti lankytinas vietas ir pasiūlyti parengtą produktą kelionių agentūroms. Kriaunų muziejui siūloma aptarti idėją susikoncentruoti į Romerių giminės atminimo ir Kriaunų krašto sakralinių eksponatų bei įvairių konfesijų istorijos kryptis.

Gyva ir tokia mintis – siūlyti rajono tarybai 2020-uosius Rokiškio rajone paskelbti M. Romerio metais ir per 2020 m. parengti programą, kad ir ateityje būtų nuosekliai veikiama stiprinant istorinę atmintį apie Rokiškio krašte gimusius valstybės kūrėjus.

Sukosi mintys apie konferenciją, Bagdoniškio parko rekonstrukciją ir toli siekiančias ilgalaikes programas, susijusias su M. Romerio veiklos ir asmenybės reikšmingumu  Lietuvai ir Vidurio Rytų Europos regionui, akcentuojant jo sąsajas su Rokiškio kraštu.

Faktai apie Mykolą Romerį

M. Romeris – teisėtyrininkas konstitucionalistas, profesorius, universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų.

Gimė 1880 m. gegužės 7 d. Bagdoniškyje, čia pradėjo mokslus, tačiau 1890  m. tėvai savo jauniausią atžalą išvežė į Vilnių, o1892 m. pradžioje M. Romerį perkėlė į Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą. Ją baigė  21 metų ir gavo aukštąjį teisinį išsilavinimą. Trokšdamas žinių, pusmetį praleido Krokuvos (Lenkija) Jogailos universiteto Filosofijos fakultete, klausydamas Istorijos skyriaus paskaitų. Vėliau trejus metus leido Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje ir grįžo į Lietuvą.  1914 m. balandžio 6 d. M. Romeris neteko artimiausio žmogaus – mamos, o lapkričio mėnesį – mylimosios Annos Wolberg. Manoma, kad šie asmeniniai išgyvenimai jį patraukė rūpintis valstybe.

Pedagoginį darbą pradėjo 1922 m. Kaune, Lietuvos universitete. Jį reformavus, tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, triskart buvo išrinktas rektoriumi. Nuo 1940 m. iki pat mirties dirbo Vilniaus universitete.

Įvertinant mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.

Jis nepriklausė politinėms partijoms, bet įsiliejo į iškiliausių valstybininkų gretas. Šiuo atžvilgiu produktyvūs buvo tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo metai:  M. Romeris paskirtas apygardos teismo, netrukus – Vyriausiojo tribunolo teisėju; 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m. Jam 1932 m. patikėtos Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos (Nyderlandai) tarptautiniame teisingumo tribunole nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui.

Mirė 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje.

Konstitucinės teisės autoritetas

Įvairus ir gausus profesoriaus M. Romerio mokslinis palikimas. Jį sudaro daugybė monografijų ir veikalų teismų ir teisės, konstitucinės teisės klausimais, taip pat moksliniai straipsniai, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos teisiniuose leidiniuose.

Jis domėjosi ir tyrė administracinės, baudžiamosios, tarptautinės teisės, taip pat istorijos mokslų problemas. Visgi pagrindine mokslinio darbo sritimi išliko  konstitucinė teisė. Joje mūsų kraštietis iki šiol laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.

Įvertinimai ir atminimas

M. Romerio nuopelnai įvertinti Gedimino II laipsnio (1928 m.) ir Vytauto Didžiojo II laipsnio (1933 m.) ordinais, 1936 m. jam įteiktas Latvijos Trijų Žvaigždžių II laipsnio ordinas.

Pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: 1936 m. M. Romeris išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku, Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.

Rokiškio krašto muziejuje saugomą M. Romerio archyvą sudaro jo parašytos knygos, atvirlaiškiai, fotografijos, šeimos portretai, giminės dokumentai ir kiti eksponatai.

2000 m. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) buvo atidaryta M. Romerio teisės skaitykla. 2004 m. Lietuvos teisės universitetui (LTU) suteiktas Mykolo Romerio vardas.

2006 m įsteigta  M. Romerio vardinė premija, kuri skiriama už aktyvią visuomeninę veiklą. M. Romerio vardu pavadintos gatvės Rokiškyje, Kaune, Trakuose.

Renginyje nuskambėjo kritiška mokslininko R. Miknio išsakyta mintis dėl M. Romerio vardo garsinimo. Pasak mokslininko, VDU ir LTU pasisavino M. Romerio vardą ir jį tik eksploatavo nieko nedarydamas jo atminimui, tad sveikino rokiškėnų iniciatyvas.

Projektą iš dalies remia

1 iš 9