Sugrįžta ne pirmą kartą
Prieš daugiau nei metus Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje buvo pradėtos tvarkyti ir atkurti istorinės granito plokščių grindys, kartu atlikti archeologiniai paviršinių sluoksnių tyrimai. Taigi dabar bažnyčioje apsilankę žmonės gali išvysti daugybę smulkių detalių, rastų archeologinių tyrinėjimų metu. Tai – anuometiniai kryželiai medalikėliai, dvarvietės plytos, senovinės žirklės, žiedai, įkapės, juvelyriniai dirbiniai, smeigtukai, vinys, monetos.
Tąkart archeologiniams kasinėjimams vadovavusi Klaipėdos universiteto archeologė dr. Raimonda Nabažaitė į Rokiškį sugrįžo atlikti dar vienų tyrinėjimų. Tik šįkart ne bažnyčios viduje, o šventoriaus teritorijoje.
Šįkart dėl vandens nuotekų sistemos
Beveik visą liepos mėnesį bažnyčios šventoriaus teritorijoje vyko archeologiniai tyrinėjimai. Juos užsakė parapija, atliko R. Nabažaitė kartu su komanda. Tai – tęstiniai Klaipėdos universiteto tyrinėjimai, kurie buvo pradėti dar pernai: bažnyčios viduje įrengti šildomoms grindims iš pradžių reikėjo archeologinių tyrimų.
Šventoriaus teritorijoje buvo numatyta įrengi nuotekų vandens sistemą. Žinota, kad galimai čia gali būti ir ankstesnių bažnyčių senasis šventorius, todėl teko atlikti tyrimus. Jie vyko tikslinėse vietose, kuriose numatyta tiesti vandens nuotekų sistemą. Taigi ištirtos šešios perkasos, aptikta senųjų rokiškėnų, gyvenusių XVI–XVII a., palaikų.
Atidengtos trys dešimtys kapų
Archeologinius tyrinėjimus atlikusi R. Nabažaitė pasakojo, kad buvo atidengta trys dešimtys kapų. Žinoma, ne visos kapavietės atidengtos pilnai, o tik tiek, kiek pateko į perkaso apimtis.
Archeologai negalėjo nustatyti nei patologijų, nei tam tikrų ligų, dėl kurių mirė tie žmonės, nes tai – antropologų darbas. Atidengus imtasi įkapių fiksavimo ir skeletų apmatavimų. Atidengtuose kapuose – ir mažamečių, ir kūdikėlių, ir suaugusiųjų palaikai.
Svarbu tai, kad mirusieji buvo laidojami pagal krikščionišką tradiciją – orientuojant galvą į vakarus, žiūrom į rytus. Visi kapai tokie, išskirtinumų nėra, o tai rodo krikščionišką tradiciją. Kapavietės viena nuo kitos išsiskyrė tik įkapėmis.
Įkapės – nuoroda į laidojimo tradicijas
Atkastuose kapuose tik mažuma palaikų buvo rasta su įkapėmis. Jos – geriausias šaltinis, atskleidžiantis tiek laidojimo tradicijas, tiek mirusiojo socialinį sluoksnį. Vieni iš įprastesnių kapų tie, kuriuose buvo aptikti suaugusiųjų palaikai su žiedais arba mažamečių su segėmis.
Vieno mažamečio kape, dešinėje krūtinės srityje, pastebėta moneta, kuri galimai bus pati seniausia. Numizmatai atliks tyrimus, bet, kaip teigė R. Nabažaitė, tikėtina, kad moneta – XV a. pab. arba XVI a. Tai – itin svarbi informacija, nes duomenų apie pirmąją Rokiškio bažnyčią yra labai mažai.
Kitame kape mirusysis palaidotas su kauliniais karoliukais, padėtais prie kaklo. Tai – išskirtinis radinys, kurio reikšmė dar aiškinamasi. Tačiau labiau už šias įkapes išsiskyrė radiniai prie dviejų palaikų.
Išsiskyrė dvi kapavietės
Dvi kapavietės buvo išskirtinės. Jose rasti dviejų suaugusiųjų palaikai, ant kurių buvo padėtos odinės piniginės. Pagal pirminius vertinimus ir pasidomėjimus ankstesniais tyrimais, atrodytų, kad tai – pranciškonų vienuolių atributai.
Vertinant bendrą kontekstą, iki krikščionybės tokių įkapių nebūta. Galima daryti prielaidą, kad pranciškonai, pradėję veiklą Rokiškyje, turėjo išskirtinius atributus, išskirtinę aprangą, kurios vienas iš elementų ir buvo odinės piniginės.
Kadangi šie kapai – išskirtiniai ir Rokiškio krašto muziejus yra suinteresuotas papildyti bažnyčių istorijai skirtą ekspoziciją, šie dveji palaikai ir abi piniginės bus iškelti, kad būtų galima atlikti detalius antropologinius tyrimus ir surinkti daugiau informacijos.
Prie įėjimo nebuvo laidojami žmonės
Prie įėjimo į dabartinę bažnyčią palaikų neatrasta. Tai – vienintelė perkasa, kurioje yra susiformavęs natūralus juodas kultūrinis sluoksnis su buities atributais: puodų ir stiklo šukėmis. Rodos, šioje teritorijoje žmonės nebuvo laidojami. Žinoma, tai pirminiai vertinimai. Ateityje, vykdant išsamesnius archeologinius tyrinėjimus, bus galima perkasų ribas praplėsti. Tai padaryti itin svarbu. Siekiant apibrėžti senojo šventoriaus ribas, svarbu išsiaiškinti šią informaciją.
Už dabartinio šventoriaus ribos, kasant dvi nedideles perkasas, pavyko aptikti du laidojimus. Taigi bažnyčios senosios kapinės, rodos, yra kur kas toliau, nei šiandien manome.
Daugybė kitų radinių
Atliekant archeologinius tyrinėjimus, perkasose buvo aptikta daugybė kitų radinių. Vieni jų buvo itin gerai išsilaikę, kitų likusios tik nuoskilos. Aptikta nemažai monetų, smulkių juvelyrinių dirbinių, medalikėlių.
Tarp radinių – ir kryželiai, kurie kaip įkapės paplinta XVII–XVIII a., kai bažnyčia ėmė labiau kištis į laidojimo tradicijas. Rastos XVI–XVII a. keramikos šukės, kurios liudija, kokiais puodais naudojosi rokiškėnai.
Išskirtinis radinys – auskaras, kuris buvo iškeltas į paviršių visiškai nepažeistas, su visomis detalėmis. Taip pat kapuose aptiktos kelios pažaliavusios kaukolės. R. Nabažaitės teigimu, pažaliavę mirusiojo kaulai rodo, kad šis buvo palaidotas su bronziniu papuošalu.
Sugrįš dar kartą
Archeologė R. Nabažaitė, jau dukart atlikusi archeologinius tyrinėjimus Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, čia sugrįš ne kartą. Pasakodama apie radinius, moteris sakė: „Po žeme kišame artimuosius ir turtus. Radiniai rodo, kad rokiškėnai turėjo turtų, nes nemažai jų atrandama kapavietėse.“
Atlikus archeologinius, antropologinius tyrimus, susisteminus informaciją, R. Nabažaitė žada grįžti į Rokiškio bažnyčią ir čia pristatyti šventoriuje atliktų tyrinėjimų duomenis. Tuomet sužinosime daugiau faktų apie anuomet gyvenusius rokiškėnus. Tyrimai bus atliekami ne anksčiau nei lapkričio mėnesį. Apie susitikimą su archeologe R. Nabažaite būtinai pranešime.
Projektą iš dalies remia:
