Jis gimė 1935 m. Johanesburge (PAR) žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje. Būdamas septyniolikos, A. Sachsas įsijungė į Afrikos Nacionalinio Kongreso, kovojusio prieš rasinę segregaciją ir apartheidą, veiklą. Jis buvo artimas Nelsono Mandelos bendražygis, kaip ir šis, už savo veiklą buvo kalintas, vėliau emigravo. Grįžęs į gimtinę, A. Sachsas kūrė naująją demokratinę Pietų Afrikos Respublikos konstituciją.
Albi Sachso giminės šaknys – Kamajuose ir Biržų rajone, tad nenuostabu, jog atvykęs į Lietuvą atsiimti jam suteikto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus, jis panoro aplankyti savo senelių gimtinę.
Žymus teisininkas apsilankymo metu maloniai sutiko duoti trumpą išskirtinį interviu „Gimtajam Rokiškiui“.
– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje?
– Taip. Nesu čia anksčiau lankęsis.
– Ar Jūsų tėvų šeimoje dažnai buvo kalbama apie Lietuvą? Kaip tėvai prisimindavo šį kraštą?
– Vaikystėje apie Lietuvą daugiausiai pasakodavo ir ją prisimindavo dėdė. Tai buvo labai sunkūs, skausmingi prisiminimai. Šeima gyveno vargingai, susidūrė su nedraugiškais, priešiškai nusiteikusiais kaimynais. Iš gyvenimo Lietuvoje mano artimiesiems liko baimės kupinas prisiminimas.
– Kokie Jūsų pirmi įspūdžiai iš dabartinės Lietuvos?
– Buvau maloniai nustebintas. Iš ankstesnių kartų pasakojimų buvau susidaręs visai kitokią nuomonę. O dabar atvykau patogiu lėktuvu į didžiulį, prabangų oro uostą, gyvenu puikiame viešbutyje. Gyvenimas čia nuostabus ir tai labai kontrastuoja su pasakojimais, kuriuos girdėjau vaikystėje iš tėvų ir giminių.
– Ar daug žinote apie žmogaus teisių padėtį dabartinėje Lietuvoje?
– Nelabai daug. Daugiau žinau, kaip veikia Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių gynimo organizacijos, kadangi pats dirbau Pietų Afrikos Respublikos Konstituciniame Teisme.
– Dabartiniame pasaulyje, draskomame karų, vis daugiau kalbama apie „taikos per jėgą“ koncepciją. Kaip vertinate ją?
– Netikiu ja. Savivale ir prievarta niekada negalima pasiekti taikos.
– Vis dar tikite savo švelnaus keršto idėja?
– Tai mano gyvenimo būdas ir tikslas. Kai buvo susprogdintas mano automobilis, aš netekau rankos ir regėjimo viena akimi. Nusikaltėlis buvo suimtas ir teisme prisipažino. Aš jam atleidau ir paspaudžiau ranką.
– O dabar turite daug priešų?
– Dabar ne, bet praeityje tikrai turėjau. Turėjau būti atidus ir saugotis. Kalėjime buvau partrenktas ant žemės, mušamas, man buvo nukirpti plaukai. Savo priešų buvau labai nekenčiamas už kovą prieš apartheido režimą PAR. Vėliau tas mano kankintojas, kurio idėjos pralaimėjo, mirė labai ramiai, bet praradęs gyvenimo prasmę. O mano propaguotos rasinės lygybės ir žmogaus teisių idėjos laimėjo, jos buvo įgyvendintos mano gimtojoje šalyje. Bet mes nesiėmėme tokių represijų, nesuteikėme jiems tokio skausmo ir kančių, kokius patyrėme patys.
– Esate apdovanotas ne vienoje šalyje – Portugalijoje, Taivane, Prancūzijoje, Brazilijoje, JAV, Afrikos šalyse. Ką Jums asmeniškai reiškia ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“?
– Tai labai ypatingas apdovanojimas. Išties išskirtinis. Iki šiol Lietuva man buvo šalis, labiau susijusi su mano giminės kančia – tiek tų, kurie dėl jos emigravo į PAR, tiek tų, kurie liko čia ir Holokausto metu buvo išžudyti. Apdovanojimas man skirtas už kovą dėl žmogaus teisių. Tai gražus gestas ne tik man, bet ir visai litvakų bendruomenei, kuriai priklausau. Tai lemia naują ryšį. Aš jau nesu tik emigrantų vaikas, turiu savo asmeninį ryšį su Lietuva, kuris nuo šiol bus siejamas ne tik su kančia, bet galės būti ir pozityvus.
