– Be jokių abejonių per kelias akimirkas išvažiavai gelbėti kariaujančio draugo iš bombarduojamo Charkovo šeimos. Parą praleidai Lenkijos–Ukrainos pasienyje, jų belaukdamas. Kokie įspūdžiai, kokios detalės įkrito į smegenis labiausia?
– Tatjana parašė, kad ieško pagalbos ištrūkti iš pragaro. Žinojau, kad ji su vaikais savaitę praleido Charkovo metro. Beje, ji pati tą metro ir projektavo, ji – inžinierė konstruktorė. Ten jos namai, ten jos širdis. Iš ten teko bėgti. Nė minutei nesudvejojau. Iš karto apsirengiau ir išvažiavau. Parą jų laukiau Lenkijos–Ukrainos pasienyje, kur atmosfera sunkiai nupasakojama. Minios žmonių, laužai sušilti, sriuba, kava, maistas, drabužiai, būtiniausios higienos priemonės. Vieni ištrūkę iš pragaro, kiti – ištiesę rankas ir laukiantys galimybės suteikti pagalbą. Ten stovi ir matai nesibaigiančią baimę moterų ir vaikų akyse, kurios užlietos nevilties to, kas laukia ateityje, tapus karo pabėgėliais. Man mušė per širdį pirmos vaikų šypsenos tik perėjus sieną. Vos pasiekę mano automobilį jie abu – mergaitė Alisa ir berniukas Denisas – užmigo. Tai sunku persakyti žodžiais. Tik pamatyti ir pajusti. Kaip jie parą šaltyje minusinėje temperatūroje stovi eilėje ir kartoja, kad jiems nešalta – turi apklotus. Kaip jie sako, kad netilps tiek maisto, kai apsipirkom pirmoje degalinėje.
– Per anksti klausti, bet gal žinai, kaip šiandien tai šeimai sekasi?
– Šeimą nuvežiau daugiau kaip tūkstantį kilometrų – pas Tatjanos tėvą į Vokietiją. Jis ten gyvena su kita šeima, priėmė buvusią žmoną Svetlaną – chemikę – ir savo dukrą su vaikais. Namas beveik trijų aukštų, ne prabangus, tačiau yra kur gyventi. Aš irgi buvau priimtas, pavalgydintas, apnakvindintas. Deja, po trijų parų tėvas išvijo dukrą su anūkais ir mama – nuvežė į šalia esantį Miuncheną. Per savo ryšius Vokietijoje padėjau jiems viskuo, kuo galėjau. Nepalikau likimo valiai. Dabar skyrė buto dalį. Tiesa, vienam bute šiandien gyvena šešiolika karo pabėgėlių. Bet jie labai trokšta grįžti į savo žemę, į Charkovą, kai tik baigsis karas.
– Šeštadienį Rusijos ambasados sieną Vilniuje apipurškei raudonais dažais su užrašu: „Slava Ukraine.“ Kodėl padarei būtent tai ir būtent taip? Kokių reakcijų sulaukei? Portaluose, per kuriuos ši žinia perėjo, yra tik tai, „kad ambasadą apipurškė blaivus keturiasdešimt šešerių vyriškis“.
– Negaliu ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip žudomi taikūs žmonės, kaip griaunami miestai, kuriuos kaip tik šią vasarą esu nusprendęs aplankyti – Odesoje, prie Juodosios jūros, rezervuotas butas.
O tai, ką padariau, buvo žmogiškas protestas. Kai jau nebegali tylėti, nors ir žinai, kuo tai gresia. Kad jie, Rusijos žmonės, suprastų, jog Lietuvos rusas prieš jų šalies agresiją ir karą prieš nekaltus vaikus, prieš Ukrainą. Netelpa galvon, kodėl Rusijos diplomatinė tarnyba dar Lietuvoje, kai jų vadovybė laiko Lietuvos žmones priešais ir grasina mums karu. Nereikalingi mūsų žemėje tokie žmonės, kurie palaiko vaikų, moterų, vyrų žudynes. Juk jie mato realiai, kas vyksta. Tą rytą prieš protestą kaip tik perskaičiau, kad Prahoje Rusijos ambasados sieną apipylė dažais. Pagalvojau, kodėl mes to nedarom, kodėl neprotestuojam? Sėdau ir išvažiavau į Vilnių. Reakcijos? Labai teigiamos, niekas man net negrasino. Ir baudą, kuri buvo skirta, už mane sumokėjo Rolandas. Policininkai klausė, ar gailiuosi. Ne, tikrai nesigailiu.
– Kažkur skaičiau Tavo komentarą, jog šiandien net nekenti savęs, kad esi rusas.
– Taip, šiai dienai gėda, kad esi rusas. Mano tautiečiai, nors nesu net buvęs Rusijoje, žudo nekaltus žmones – vaikus, moteris. Tai yra rusų tragedija. Tauta tapo dar baisesniu nacizmo sinonimu, nacizmo vėliava. Ir niekaip negaliu rasti atsakymo kodėl? Kodėl tauta, davusi pasauliui galybę gražiausios muzikos, pasaulio cituojamos literatūros, meno, davusi tiek gero, šiandien tapo nekenčiamu planetos pūliniu.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Pagarba Igoriui.