– Čia mano senelio Alfonso Danio 2000-aisiais statytas kryžius. Jis pirmas atsirado. Čia, šitoj vietoj, buvo jų sodyba, statyta apie 1910 metus. Apie 1935 metus ji sudegė ir paskui buvo atstatyta. Po karo šitoj sodyboj buvo kolūkio kontora, paskui pradinė keturklasė mokykla. 1975 metais teritoriją numelioravo ir sodybos neliko. Ir ne tik šitos sodybos. Čia aplinkui buvo gana tankiai gyvenama – sodyba prie sodybos. Netoliese gyveno kunigas, tai buvo laikoma kone šventa vieta. Šalia tekėjo upelis, buvo durpynai, kur dirbo žmonės, ten matosi senosios kapinaitės, kuriose palaidotas mano prosenelis, kuris čia įsikūrė, pasistatė tą sodybą.
Aplink nemažai Danių gyveno. Aš visada sakau, kad ši vieta nėra skirta tik mano seneliui kaip rašytojui ar jo tėviškei atminti. Tai turėtų būti parkas, skirtas visos šitos teritorijos, viso Trumpiškių kaimo, visų čia gyvenusių žmonių ir visų istorijų, aprašytų mano senelio knygose, atminčiai. Tos knygos atskiri kūriniai, gyvenantys savo gyvenimą, nepriklausomą nuo rašytojo. Jie kartu ir vieninteliai literatūriniai kūriniai apie šią vietą. Senelis užfiksavo tuose kūriniuose Trumpiškių žmonių gyvenimus. Ten viskas labai detaliai aprašyta – visi tarpukario, karo, pokario įvykiai. Paskui įrašinėjau interviu su Trumpiškių žmonėmis ir jie lygiai tą patį pasakoja, kas tose knygose surašyta. Labai įdomiai susisieja tai, ką man pavyko užfiksuoti per savotišką antropologinę video ekspediciją, ir tai, ką randu tose knygose. Man tai savotiški atradimai.
Senelio kryžius inspiravo mane, kad šitoje vietoje galima kažką kurti. Ir ši vieta po truputį tampa parku, savotiška šventviete. Ten pasodinti ąžuolai.
– Viskas turbūt ir prasidėjo nuo ąžuolų?
– Viskas prasidėjo nuo stogastulpio kairėje pusėje. 2014 metais, kai mirė senelis, rudenį pastatėm stogastulpį ir kilo ši idėja. Atvežėm šitą akmenį iš miško, 2016 metais pastatėm kitą stogastulpį prie kelio, bet ten buvo per silpnos armatūros. Kažkokia mistinė istorija, net neaišku, ar jis pats nulinko, ar specialiai kažkas nulenkė, bet kažkas viršūnę nupjovė ir išvežė. Tai suteikė impulsą padaryti tvirtesnį stogastulpį, šešių metrų aukščio. Jį statė kranas. Šie stogastulpiai padaryti pagal etnografines nuotraukas, remiantis šio regiono, šiaurės rytų Aukštaitijos, stogastulpių bruožais. Dabar pastatėm naujausią stogastulpį, kurį jau dariau aš pats, liko jam tik metalinę saulutę ant viršaus užkelti. Anuos darė liaudies meistras Genadijus Baradulinas.
Ąžuoliukai pasodinti 2015 metais. Jie labai lėtai auga, bet greitai išbujos. Tada reiks praretinti medžius, kad ąžuoliukams netrukdytų. Atidengiant naująjį stogastulpį manęs klausė, ką čia dar galima būtų padaryti. Reikia informacinio stendo, suoliukų, takelio. Po truputį ši vieta tampa simboliniu atminties parku. O daugiau, kitas sluoksnis, yra knygose.
– Jūs pats gimęs ir augęs Vilniuje. Šitas parkas Jums įsipareigojimas seneliams ir proseneliams? Aš kalbu ne tik apie šitą parką, jūs aktyviai veikiate ir Zarasuose, močiutės tėviškėje. Gal Jūsų veikla šiame krašte kažkokia vidinė būtinybė? Gal čia Jūsų įkvėpimo žemė?
– Kaip čia pasakius. Mes su seneliu labai daug bendravom. Tarp mūsų buvo labai stiprus ryšys. Išmokau iš jo labai daug dalykų. Ryšys su gamta, kurį jaučiu – iš jo. Važiuodavom čia kiekvienais metais. Ir čia, prie prosenelių kapų, ir į močiutės tėviškę. Užsukdavom ir pas šitų vietų senbuvius.
Impulsą suteikė ir socialinio meno platformos, kurias organizuodavau močiutės tėviškėje. Mirus seneliui atsirado impulsas kažką pradėti kurti ir šioje vietoje. Ir tuo pačiu dar kažką daugiau sužinoti apie senelį. Iš knygų, kalbinant vietinius žmones. Senelis tas knygas rašė sovietiniu laikotarpiu, aštuntame-devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Jose daug tragiškos mūsų istorijos. Pakeistos pavardės, vietovardžiai, bet aprašyta viskas labai smulkiai ir tiksliai. Leisdami audio knygą tuos pavadinimus atstatėme. Pavyzdžiui, Obeliai tose knygose pavadinti Bučeliais.
Taip per senelio kūrybą ir save realizuoju kūrybiškai.
Trumpas nukrypimas į šalį. Šioje vietoje prisiminiau kitą rašytoją iš kito kaimo labai panašiu pavadinimu – Liudą Dovydėną iš Trumpiškio kaimo. Skaitydami jo knygas, ypač „Brolius Domeikas“, romaną, 1936 metais gavusį Valstybinę literatūros premiją, čedasiškiai labai gyvai atpažino herojų prototipus.
– Jūs kuriate kiną, esate ir dailininkas. Šitas stogastulpis – pirmas Jūsų darbas iš medžio?
– Rimtesnis pirmas.
– Saulutę iš metalo irgi darysit pats?
– Ne, ją jau darys kalvis. Aš to nemoku. Ir taip buvo nemenkas iššūkis pačiam daryti stogastulpį. Bet tai dar labiau sustiprino mano ryšį su šia vieta. Norisi, kad ji taptų vieta žmonėms. Kad čia kažkas vyktų. Buvo čia Jurginių (Jorės) šventė, susirinko daug jaunimo iš Pakriaunių, Trumpiškių, dabar, atidengiant šį stogastulpį, buvo atvažiavę iš Rokiškio muzikos mokyklos vaikai. Gal tai įkvėps ir kitus. Aš pats vaikystėje nesidomėjau etnografija, nors augau prie Vingio parko, kur vykdavo ir Dainų šventės, ir folkloro festivaliai. Bet prisiminimai iš kelionių su seneliais po kurio laiko atrodo visai kitaip ir tampa įkvėpimo šaltiniu. Gal taip nutiks ir tiems vaikams, kurie čia dalyvauja ar lankysis ateityje.
Ir senelio knygos nėra skirtos tik Rokiškio krašto žmonėms, jos bendražmogiškos, nors kalba apie šitą kraštą.
– Vaikystėje senelis dažnai Jus čia atsiveždavo?
– Kartą per metus. Per Vėlines. Senelis turėjo labai stiprų protėvių jausmą, pagarbą protėviams ir jų kapams. Gal tai irgi turi įtakos, kuriant atminties vietą. Senelis pastatė kryžių, krikščionišką ženklą. O mane labiau domina pagonybė, baltiškasis tikėjimas, mitologija. Stogastulpiai tarsi suvienija tuos abu pradus, jie primena Gyvybės (Pasaulio) Medį, protėvių kultą. Baltiškojoje kultūroje aš atrandu sau daugiau erdvės interpretacijai bei vaizduotei. Daug randu sau pasakose, mitologijoje, tautodailėje.
– Jūs važinėjate po pasaulį – kuriate Ispanijoje, Pietų Amerikoje. Kodėl svarbu grįžti čia?
– Pietų Amerikoje man labai patinka. Vien Kolumbijoje buvau keturis kartus, gyvenau, dirbau, kūriau filmus. Bet per pusę metų supratau, kad ir kaip gerai būtų ten, nenoriu likti. Noriu grįžti čia, būti savo žemėje, tarp tų šiaurietiškų kalvelių. Būti čia yra svarbiau. Nenoriu šito atsisakyti, šita žemė traukia. O pats gražiausias dalykas, jog matai, kaip iš to, ką darai, pradeda kažkas gimti. Kai pradėjau čia veikti, nejaučiau, kad tai virs į kažką didesnio. Dabar, po šių metų, tikrai jaučiu, kad šita vieta tampa parku. Tai ilgas procesas. Sodini mažus ąžuoliukus ir lauki, kol jie užaugs. O dabar žmonės ateina ir jau jaučia, kad kažkas yra.
– Ar gali būti, kad tai yra didžiausias Jūsų gyvenimo kūrinys, kurio gal niekad ir nepabaigsit? Tarsi koks japoniškas sodas.
– Gal vienas iš kūrinių. Gerai, kad jis po truputėlį darosi, kad galiu savęs labai nespausti. Yra tokių kūrinių, kuriuos turi pabaigti per tam tikrą laiką. Pabaigi ir jau nieko nebegali pakeisti nei patobulinti. Pavyzdžiui, filmas. Ateina momentas, kai turi pasakyti „Stop!“ Išleidi filmą ir viskas – jis toks liks visiems laikams. O šita vieta gali plėstis, keistis. Gal dar aš ir pats nustebsiu, kiek čia visko atsiras.
– Ar apskritai Jums sunku baigti savo kūrinius?
– Labai sunku, nes esu perfekcionistas ir noriu visą laiką tobulinti. Bet yra kino standartai, tave įpareigoja prestižiniai kino festivaliai. O visada norisi padaryti labai aukštos meninės vertės kūrinį ir tam reikia labai daug pastangų. Kūryba yra kelias. Ir šitas parkas yra kelias, kuriuo, greičiausiai, eisim dar ilgai.
– Koks kitas darbas šiame kelyje?
– Kitas žingsnis – pabaigti stogastulpį. Uždėti metalinę saulutę. Tada padaryti suoliukus, sukultūrinti parko gamtą, sutvarkyti šitą miškelį. Dar pastatyti informacinį stendą su QR kodais ir informacija apie kaimo istoriją, apie rašytoją Alfonsą Danį, jo kūrinius, įkvėptus šios žemės.
– Dar turit pažįstamų Trumpiškiuose?
– Čia gyvena Jonas Pimpė, jo giminė čia tikri senbuviai. Jis atvažiuoja į visus mūsų renginius. Yra čia ir naujų žmonių.
Pirmą kartą čia šventę padarėm vasarą. Saulėta diena pasitaikė. Anksčiau būdavo pavasarį, per Jurgines, arba rudenį, rugsėjo mėnesį, per senelio gimtadienį.
– Ačiū už pokalbį.
Pabaigos nukrypimas. Gražūs tie jauni žmonės, puoselėjantys giminės atmintį. Grįždamas po pokalbio namo, prisiminiau savo dukterėčią, kuri, nors gyvena Portugalijoje, viename savo darbų nusprendė atgaivinti jau išnykusį savo senelio gimtinės sodą Žemaitijoje. Tiesa, ne tikrovėje, bet virtualioje erdvėje.
Tegu bus gražūs tie atminties sodai ir parkai.
