Dienoraštis

Jautru vartyti jau pageltusius kelis pirmuosius dienoraščių sąsiuvinius, kuriuose vos ne prieš šimtmetį dailia rašysena perrašyti mėgstamų poetų eilėraščiai, užrašytos pačios merginos  išgyventos, išjaustos džiaugsmų ir nusivylimų, aistros ir meilės akimirkos. Jautriausius gyvenimo momentus dienoraščio puslapiuose Irena iliustruoja spalvingais gamtos vaizdais, apipina gėlių žiedais, netgi randame nupieštą Rokiškio dvarą, bažnyčią. Šventvagiškas jausmas apima, liečiantis prie nepaprasto žmogaus apnuoginto gyvenimo puslapių.

Jau kitokie studijų, sceninės veiklos pradžios dienoraščiai, alsuojantys begaliniu džiaugsmu, meile operai, scenai, kolegoms. Negali nesistebėti, kiek būsimoji operos primadona buvo reikli. Dienoraštyje kruopščiai fiksuojami įspūdžiai po kiekvieno pasirodymo – džiaugsmas ir kritika sau, dėkingumas ir pastabos scenos partneriams, padėka žiūrovui.

Be dienoraščių, daugybė popieriaus skiaučių, skiautelių, kuriose, matyt, dažnai spontaniškai brūkšteltos staiga kilusios mintys, jausmai apie kuriamą vaidmenį, dalyvavimą radijo ar televizijos laidoje, šventiniuose koncertuose ar tiesiog po sunkios repeticijų dienos. Archyve ir kūrybinį primadonos kelią nušviečiantys įvairios spaudos puslapiai iškalbingomis antraštėmis: „Šimtą kartų Karmen“, „Nieko brangesnio už operą neturėjau“, „Rokiškio kraštas ir opera“… ir pan. Ir galiausiai jautriausia dalis – dėžė chronologine tvarka susegtų ar susiūtų lapų pluoštai, primadonos rašyti 2017-2019 metais, kai regėjimas jau buvo labai nusilpęs. Dažnai kiekviename lape flomasteriu įvairaus dydžio raidėmis, nepaisant tiesių linijų, tik kelios eilutės ar tik keli, labai sunkiai įskaitomi (ar visai neįskaitomi) sakiniai. Bet kiek juose prasmingų, šviesių minčių, gražių prisiminimų… Juos vartant, užplūsta įvairiausi jausmai – nuo nejaukumo, smalsumo iki džiaugsmo ir didžiulės atsakomybės juos teisingai įskaityti, suvokiant, prie kokio ypatingo žmogaus gyvenimo prisilietei! Ir vis neapleidžianti mintis – Ji yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo darbą, gyvenimą, gerbti tave supančius žmones.

„Meilę dainai įkvėpė gimtųjų apylinkių liaudies dainos ir mano tėvas…“

Irena Jasiūnaitė gimė Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje, gyvenusių dviaukščiame name prie senųjų Rokiškio miesto kapinių. Mama buvo įtaigi, tvirto charakterio moteris, visuomet gražiai apsirengusi, gėles mėgstanti šeimininkė, puiki kulinarė. Tėtis – gražiai dainuojantis, poetiškos sielos, daug kuo besidomintis ir puikus pašnekovas. Irenos vaikystės prisiminimai beveik neišklysta iš miesto. „Rokiškis – vaikystė. Čiuožykla, prūdai, einant į Tyzenhauzų dvarą. Žinojau, kad apylinkėse nėra didelių upių, ežerų nei aukštų kalnų. Mačiau tik Moškėnų piliakalnį, vingiuotąjį Nemunėlį ir Vyžuonos, tuomet vadintą Vyžunkos, ežerą, tyvuliuojantį pora kilometrų už miesto. Prie šio ežero su tėveliais dažnai nuvažiuodavome, ir tada jis man atrodė labai didelis.“

Paauglystėje mergaitė mėgo poeziją, o Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje įdomiausios pamokos buvo piešimas (mokyt. Napoleonas Petrulis) ir muzika, kurios mokė mokytojas Kazimieras Jovaiša. Jis ir padrąsino merginą neapleisti dainavimo, „atskirai pamokė, išvedė prieš publiką ir liepė dainuoti.“ Muzikos mokyklos tuomet Rokiškyje nebuvo, o pirmasis viešas pasirodymas įvyko Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje, kai šalia vargonų, pritariant muzikos mokytojui  Kazimierui Jovaišai, pati viena uždainavo. „Giedojau mokytojo parinktą giesmę ir mano siela tarytum kilo aukštyn.“ Sėkmė tapo postūmiu ir įrodymu, kaip trokšta ir gali dainuoti.

Romantikė pasirinko mediciną

Mergina buvo didelė romantikė, dažnai užplūdusias mintis, kad ir pamokų metu, užrašydavo dienoraštyje. „1944 m. sausio 23 d. dabar biologijos pamoka. Aš tankiai žvelgiu pro langą ir lyg laukiu, kol pamatysiu…“ , „1944 m. vasario 7 d. klasėje. Istorijos pamoka, o aš?… – rašau, rašau. Šiandien turiu norą rašyti, išlieti viską… juk tokia graži gamta matosi pro langą.“

Baigusi gimnaziją ir motinos paskatinta, Irena pasirinko medicinos studijas. „1944 m. spalio 1 d. Jau rytoj važiuoju į Vilnių ir kabinuosi studijuoti odontologiją. Žinoma, jeigu pavyks. Padėk, dievuli, man!“ Pradžioje optimizmo buvo mažai, toli nuo namų, aplinkui vien nepažįstami veidai ir slegianti rudeniška nykuma. Bet greit viskas pasikeitė apsigyvenus Petro ir Teofilijos Vaičiūnų namuose, kurie, pastebėję merginos gabumus muzikai, atvedė ją į filharmoniją pas choro vadovą Antaną Gimžauską, puikų mokytoją, nuostabų žmogų. Su choru Irena koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose, pasirinkusi muzikos studijas, ėmė kopti sėkmės laiptais, buvo perkelta į konservatoriją, smetoninių laikų primadonos A. Stačkevičiūtės klasę. Susipažino su jau žinomais artistais: Juozu Indra, Rimu Geniušu, Rimantu Sipariu, Antanu Sodeika. Prisimena, kad visų gerbiamo ir garbinamo Kipro Petrausko iki tol nebuvo nei girdėjusi, nei mačiusi. „Netrukus į „Bristolio“ salę įėjo du vyresnio amžiaus vyriškiai, abudu gana žvalūs, orūs džentelmenai. Buvau jaunatviškai smalsi ir nenuleidau nuo jo akių, sužinojusi, kad tai žymusis operos tenoras Kipras Petrauskas ir rašytojas Antanas Venclova. /…/ ypač mane domino K. Petrauskas – juk pati svajojau apie operą. /…/ įsitikinau, jog Dievo apdovanotas viskuo, kad būtų mylimas. Koks jis gražus, nors jau nebejaunas! Iš karto matyti, kad ne paprastas žmogelis, o menininkas!“

Dėl tėvo tremties nenukentėjo

Paskutiniame konservatorijos kurse I. Jasiūnaitė išgyveno sunkų išsiskyrimą su mylimiausiu, patikimiausiu, teisingiausiu žmogumi – tėveliu. Apkaltintas nebūtais dalykais J. Jasiūnas buvo suimtas ir, kaip politinis kalinys, ištremtas į lagerį Mordovijoje, kur jį pasiekdavo kupini ilgesio, sielvarto, o neretai ir džiaugsmo dukros rašyti laiškai. „Baigiau, gavau diplomą ir dabar dirbu Kauno muzikiniame teatre. Konservatoriją baigiau labai gerai, penketais. Dabartinis mano darbas įdomus, dainuoju operose ir koncertuose. Pasisekimą turiu labai didelį. Turiu atskirą mažytį kambarėlį ir gyvenu viena. Kartais pasidaro labai liūdna, tenka nusišluostyti ašarą, bet kai pradedu mokytis dainuoti, viską lyg pamirštu. Brangus tėveli, nors tu esi toli nuo manęs, tačiau kiekvieną sekundę aš esu mintyse su Tavimi.“ Tėvo padrąsinimai priversdavo Ireną nubraukti ne vieną ašarą. „Negaliu žinoti, ar bus lemta klausytis man Tavo dainavimo, vienok esu laimingas, kad vietoje manęs Tave girdi tūkstančiai. Gėlės, kurios Tau įteikiamos, yra nepaprasto dėkingumo ženklas, brangesnis už visas kitas vertybes, jo lengvai nenupirksi /…/ Mylima Irute, lauk manęs su nemažėjančiomis viltimis, galbūt nebetoli toji diena, kada ir aš galėsiu parvežti iš Uralo Tau gėlių.“ Netrukus iš tėvo gavo pačią brangiausią dovaną – savo pačios portretą, kurį, lageryje kalėjęs savamokslis dailininkas, nutapė pagal nuotrauką. O nuotrauka iš spektaklio, kuriame Irena  pasipuošusi lietuvaitės kostiumu. „Nepaprastai susijaudinau, kai gavau šį portretą. Pajutau tokią didelę meilę man skirtą iš tėvelio širdies. Koks jis kilnus, koks dėmesingas. Net verkiau, kai kabinau šią dovaną ant sienos.“

Tėvas iš tremties grįžo tik po penkerių metų, jautrios ir džiaugsmingos susitikimo akimirkos sugulė į dienoraštį. Tėvo tremtis didelės įtakos operos solistės karjerai neturėjo, tuo tarpu sesuo Nijolė studijas universitete turėjo palikti. Manė nenukentėjusi todėl, kad tuo klausimu visuomet buvusi atvira, tėtės tremties fakto neslėpusi, ir kad jos atkaklus darbas, neginčijamas talentas negalėjo būti neįvertinti.

Pirmasis vaidmuo – pas Kiprą Petrauską

Konservatorijos studentų diplominiame spektaklyje „Faustas“, kurio režisieriumi buvo pats Kipras Petrauskas, Irena gavo savo karjeroje pirmąjį vaidmenį. Dienoraštyje rašo: „Zybelis – tai pirmas mano prisilietimas prie nuostabiosios, nepakartojamos ir kerinčios operos. Tai mano meilės sparnų atsiskleidimas operai. Koks tai džiaugsmas, kokia euforija, koks nepakartojamas jausmas dainuoti operos scenoje, jausti tą aurą ir būti apsvaigintai neapsakomu eliksyru.“ Džiaugėsi K. Petrausko režisūra, jo pagalba ruošiant šią nelengvą rolę – gebėti pasijusti tuo jaunuoliu Zybeliu, suprasti jo vidinę būseną, beprotišką meilę Margaritai.

Talentas atvėrė duris į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą

„Žaviuosi visais muzikiniais žanrais, tik jeigu tai atlieka talentingi dainininkai ir labai talentingi. Nemėgstu falšo ir prastumo.“

1953 m. solistės talentas atvėrė duris į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą Vilniuje, kuriame iki paskutiniųjų 1985-ųjų darbo scenoje metų sukūrė apie per pusšimtį vaidmenų, neskirstydama į labiau svarbesnius ar menkesnius. Apie kruopštų ir atsakingą ruošimąsi kiekvienam pasirodymui byloja jos užrašai, kuriuose kritiškai analizuoja kiekvieną spektaklį, savo vaidmenį, ryšį su scenos partneriu, kitais atlikėjais. „1954 m. birželio 20 d. „Eugenijus Oneginas“. Pirmą kartą. Padainavau gana gerai. Po arijos plojimai. Gavau rožių buketą iš Alekso.“ Lapkričio 13 d. „Caro sužadėtinė“: „Padainavau vidutiniškai, ne kokia nuotaika, negalėjau kaip reikiant susikaupti, keletą vietų laiku neįstojau“. „1975 m. gegužės 21 d. trečiadienis. „Kryžkelėje“ Marija. Aš buvau geroje vokalinėje formoje. Padainavau labai gerai, ypač IV paveikslo ariją „Teka saulelė…“, turbūt taip gerai niekuomet nebuvau sudainavusi. Vaidybiniai irgi buvau vaizde ir kūrybinga. Esu patenkinta spektakliu. Dar taip jaustis šioje operoje niekad neteko. Galbūt atsakomybė, o gal ir padarytos skriaudos mano atžvilgiu, duoda užsispyrimo, jėgų įrodyti, kad dar galiu sudainuoti ir vokališkai nelengvas partijas.“

Užrašuose randame ir linksmų nutikimų. Kartą, dainuodama operoje „Faustas“, prieš pat išėjimą į sceną, rankovė užsikabino už vinies. „Pone, diev. Gerai, kad nepasimečiau ir, pakeitus mizansceną, tarpdury sudainavau“.

Mintys apie mylimą darbą, solistui būtiną profesionalumą, atsidavimą atliekamam vaidmeniui užrašytos ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuo laiko pageltusių lapukų. „Mano supratimu, opera – pats išraiškingiausias menas. Operos solistas, jeigu jis turi įgimtą talentą, jis sugeba atskleisti pačius subtiliausius, pačius tikriausius jausmus savo balso spalvomis, niuansais ir net balsine kalba. Jei blogas aktorius, tai ir gražiausias balsas nepavergs žiūrovo. Nes opera, tai ne koncerte padainuota arija ar daina./…/ „Likimas dovanojo tiek daug laiko – dainuoti, gyventi ir mylėti!” Pasiaukojimas ir atsidavimas scenai davė rezultatą  – 1964 m. Irenai Jasiūnaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.

Nenustos kankinusi

„Trūksta tikros šilumos, tyro, teisingo džiaugsmo.“

Nepaisant didžiulio užimtumo, I. Jasiūnaitės niekada neapleido mintys apie gimtąjį kraštą, ten pasilikusius artimuosius. „1982 m. gruodžio 3 d. nuvažiavau į Rokiškį aplankyti tėvelių. Tėtė sublogęs, matyt, kad jo sveikata palaipsniui blogėja./…/ Negaliu pagalvoti, kad galiu jo netekti, tai siaubinga ir skaudu. Mačiau, kad Tėtei yra labai sunku gyventi ir kentėti.“ Po 3 mėn. Vilniuje atlikta operacija tėtės neišgelbėjo. Jo pageidavimu, buvo palaidotas tėvų žemėje – Panemunėlio kapinėse. „Krinta ašara, nuplaudama tą didžiulį širdies skausmą, kuris niekados nepraeis, ta didžioji širdies kančia nenustos kankinusi“, – įrašyta dienoraštyje mirties metinių dieną.

Didžioji meilė

„Didžioji mano meilė, kuri manęs nenuvylė – opera.“

Ėjo XX amžiaus paskutinieji dešimtmečiai. Lietuvos nusipelniusios artistės I. Jasiūnaitės užrašuose vis daugiau pamąstymų apie ateitį, vis dažniau apie tai, kad „viskas eina jau į pabaigą.“ „1977 m. spalio 27 d. Manau, kad šį savo operinio dainavimo pirmutinį vaidmenį – Zybelį, (operoje „Faustas“) sudainavau paskutinį kartą /…/ Pati sau viena galėjau pasakyti sudie, mano pirmoji svajone! Sudie, Zybeli…Sudie!“ Dar po poros metų dainuoja 500-ajame D. Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, ir dar po metų rašo, kad tai turbūt paskutinį kartą sudainuota Flora, nes bus naujas pastatymas ir greičiausiai jos nebepakvies – yra nemažai pretendenčių. Dienoraštyje užrašyti 1983-ieji, svarsto, ką jie atneš, kiek dar turės jėgų ir galės dirbti, nes jau tuoj bus treji metai, kaip yra personalinė pensininkė ir jau galėtų nebedirbti. Bet to nenori – džiaugiasi, jog turi labai daug įdomių darbų, džiaugiasi savo geru balsu, stebisi, kad ir būdama tokio amžiaus puikiai atlieka savo rolę, gauna daug komplimentų iš žiūrovų, bičiulių. Gražiai atsiliepia apie scenos partnerius, ypač dirigentą Vytautą Viržonį.

1985 m. spalio 28 diena, pirmadienis – laimingiausia diena – suteiktas Lietuvos liaudies artistės vardas, apie apdovanojimą buvo paskelbta per televiziją. „Nekantriai laukiau „Panoramos“, labai jaudinausi. Nemaniau, kad taip galima jaudintis ir džiaugsmo valandą. Kokia laimė, koks džiaugsmas! Šiandien mano Menininkės didžiausias įvertinimas. Ilgai svajojau ir norėjau būti Liaudies Artiste,/…/ kad tik būtų jėgų ir sveikatos. Kaip norėčiau dar ką nors padaryti, įrašyti įrašus. Būtų gera nors baigiantis mano menininkės karjerai palikti ką nors naudingo, gražaus. Norėčiau, kad būtų ką prisiminti kitiems“. Apdovanojimo proga vyko I. Jasiūnaitės jubiliejinis „Rigoletto“ spektaklis, kuriame solistė dainavo Madleną. „Labai pakiliai ir ypatingai nuoširdžiai pasveikino Virgilijus Noreika. Jis atsiklaupė prieš mane, pabučiavo ranką ir įteikė didelę baltų amarilių puokštę. /…/ Atsiklaupti prieš artistę tūkstantinės minios akivaizdoje – didelis, nepakartojamas momentas. Aš buvau labai laiminga. Be abejo, atvyko pasveikinti žemiečiai rokiškėnai, teatro kolektyvai.“

Operos primadona pati stebisi, kad nepaisant sveikatos, neteko nuimti nė vieno spektaklio, o mylimą Auklės vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ daugelį metų dainavo viena, be dublerės. Prisipažįsta, kad sąžiningiau atlikti savo darbo turbūt neįmanoma. Džiaugiasi žiūrovų dėmesiu ir šiluma, kolegų pagarba ir supratingumu (nors dienoraštyje minima ne viena intriga, neteisybė, ko aktorė ypač nepakęsdavo), liūdi, kad laikas lekia it viena diena. „Akademiniame Operos ir baleto teatre dirbau nuo 1953 metų. Sukūriau apie 50 įvairių, mano balsui – mecosopranui skirtų vaidmenų. Dainavau beveik visuose to meto lietuvių kompozitorių pastatymuose. Mirtą „Pilėnuose“, „Karmen“ dainavau daugiau nei 90 kartų, o kur Amneris „Aida“, Eboli „Don Karlas“, Marta „Slėnyje“, Santuca „Kavalerija Rustikona“, Končakovna „Kunigaikštis Igoris“, Olga „Eugenijus Oneginas“, Liubaša „Caro sužadėtinė“, Zybelis „Faustas“, Perikola „Perikola“, Varvara „Ne vien tik meilė“, Ulrika „Kaukių balius“, Polina „Pikų dama“.

Iš operos solistės užrašų matyti ne tik sukurtų vaidmenų gausa, bet ir labai įtemptas darbo grafikas. Pvz., Martą Šverlein „Fauste“ atlieka 1974 m. lapkričio 24, 30, gruodžio 16, 22, 26,28, sausio 4 d., o kitomis dienomis dar Floros vaidmuo „Traviatoje“ ar Končakovnos operoje „Kunigaikštis Igoris“.

Karmen – tai svajonė

„Dainuodama Karmen aš patirdavau didžiausią laimę, neapsakomai pakylėtą nuotaiką. Aš būdavau tiesiog laimingiausia pasaulyje“.

„Man nepaprastai daug davė mano vaidmenys. Būdavo, po nusisekusio spektaklio einu gatve pakelta galva ir renku vyrų žvilgsnius. Vien mano Karmen kiek džiaugsmo teikė (pirmą kartą jos kurtą Karmen to paties pavadinimo Georges Bizet operoje Kauno muzikinio teatro žiūrovai išvydo 1955 m. rugsėjo 12 d.). Juk tai kiekvieno mecosoprano svajonė. Mano supratimu, iš viso repertuaro tai yra vienas iš įdomiausių vaidmenų – aistringiausių, temperamentingiausių ir artistiškiausių. Tai svajonė ir išsipildymas.“ Pati sako, kad jis atskleidė, netgi formavo, daugelį jos pačios charakterio savybių – moteriškumą, temperamentą, aistrą, tikslo siekimą. „Dieve, kodėl aš taip myliu Teatrą. Man pats didžiausias džiaugsmas – dainuoti. Dainuoti savo brangiausią, mylimiausią vaidmenį Karmen“. Jį primadona atliko apie 100 kartų, dovanodama nuostabų reginį Vilniaus, Talino, Rygos, netgi Ufos žiūrovams. „1974 m. gegužės 11 d. šeštadienis. Paskutinis spektaklis senuosiuose Operos teatro rūmuose. Paskutinis – 400-asis „Karmen“ spektaklis. Turėjau laimę dainuoti savo mylimą vaidmenį./…/ Spektaklis buvo puikus, nepamirštamas. Turbūt paskutinis mano susitikimas su šiuo vaidmeniu. Kiek daug gavau gėlių, ypač rožių.“ Dalį rožių operos solistė sudžiovino ir pasiliko kaip brangiausią Karmen atminimą.

Karmen I. Jasiūnaitę lydėjo ir vėliau, tik jau nebe scenoje… 2009 m. lapkričio 29 d. Lietuvos operos ir baleto teatre vyko Ž. Bizet operos „Karmen“ premjera, į ją solistė buvo pakviesta garbingo svečio teisėmis. Ir tuomet išgyveno tą patį: „Tiesiog svaigau išgirdusi uvertiūrą, jau pirmuosius šios nepakartojamos muzikos akordus. Pasijutau, kaip sakoma, devintam danguj. Pamiršau savo senatvę, pamiršau, kad jau blogai matau, bet nepamiršau savo gražiausio gyvenimo tarpsnio. Jaučiausi lyg tai sugrįžusi į savo jaunystės tarpsnį, jaučiausi lyg apsvaigusi nuo šampano. Kokia tai brangi, dar kartą man suteikta laimė.“ Daug gražių žodžių operos veteranė skyrė įtikinančiai Karmen atlikėjai – Ievai Prudnikovaitei, girdama už puikų balso tembrą ir jo valdymą, už plastiką ir laisvus judesius,  čigonišką išvaizdą. Žavėjosi Chosė – Valdu Vyšniausku, „turinčiu dramatinį, gražaus tembro balsą, artistiškumą“. Buvo laiminga, matydama scenoje jaunąją kartą, laiminga pačiai jai parodytu dėmesiu – raudonų rožių puokšte iš paties Operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo rankų. „Dėkoju visiems žiūrovams, kurie myli Operą – gražiausią, tauriausią, turtingiausią iš visų muzikos žanrų, visiems, kurie myli Lietuvos operą“. Grįžusi namo užrašo: „Tai tu, Opera, dar manyje, dar jaudini mano širdį, dar skleidi virpesį ir optimizmą, kuris duoda jėgų ir noro gyventi. Dar noriu gyventi.“

Lyg toji trumpalaikė rožė

„Sudie, mano mylima svajone, sudie mano gyvenimo džiaugsme, sudie pati didžiausia laime, lyg toji trumpalaikė rožė, kuri kvepėjo, spindėjo savo grožiu, teikė visiems džiaugsmą, meilę ir grožį, sudie, nes jau nuvyto…“

Nuo 1986-ųjų rudens operos primadona teatre lankosi jau kaip žiūrovė… O savo dienoraštyje, užrašuose ir toliau nuoširdžiai pasakoja apie kolegų pasirodymus, vertina naujų spektaklių scenografiją, režisūrinius sprendimus. Nuoširdžiai džiaugiasi kvietimais į kultūrinius renginius, taip pat ir Rokiškyje, daug bendrauja telefonu su kolegomis, susitinka. Gyvenimas ir toliau pilnas veiklos ir džiaugsmo. Džiaugiasi 1987 m. balandžio 21 d. Menininkų rūmuose vykusiame jos kūrybai skirtame vakare, parodytu dideliu dėmesiu, glėbiais gėlių, nuoširdžiais prisiminimais, ypač tuo, kad vakarą vedė dirigentas V. Viržonis, „kuris vienas iš artimiausių kūrybinio kelio draugų ir labiausiai pažįsta mano kūrybinį kelią“. Tikru draugu laiko ir scenos partnerį Virgilijų Noreiką, gražiai pasakoja apie jo pasirodymus, sakydama, kad negali surasti vaidmens, kuris jam būtų nepavykęs, vadindama jį ryškiausiu Lietuvos dainininku, vienu ryškiausių pasaulio operos solistų. „Meistras tikrąja šio žodžio prasme. Kiekvienas kūrinys atliktas virtuoziškai. Kiek balso spalvų! Kokia išraiška.“ Prisimena brangų ir jaudinantį momentą – 75-mečio proga nuo maestro  gautą dovaną – įdainuotą kasetę su pasveikinimo komplimentu įrašo pabaigoje – „Tai fantastiška dainininkė“.

Laikui nenumaldomai bėgant, vis dažniau prisimena žmones, draugus, scenos partnerius, kurie jos gyvenimą padarė gražesnį, prasmingesnį, suteikė daugiau pasitikėjimo, kūrybinių spalvų scenoje. Deja, daugumą jau palydėjo amžinojo poilsio… Daug džiugesio, optimizmo teikė laukiami ar netikėti skambučiai, susitikimai, dovanojamos gėlės, įdomūs pašnekesiai su taip mėgstama žolininke Elena Šimkūnaite, muzikologe Zita Kelmickaite, aktore Doloresa Kazragyte, kraštiečiais Vida ir Petru Blaževičiais ir daugeliu kitų. Po tokių pašnekesių jos užrašuose rikiuodavosi labai nuoširdžios padėkos ir džiaugsmo eilutės, kad ją prisimena, kad vis dar esanti žmonėms įdomi ir reikalinga. Įsimintini buvo susitikimai su skulptoriumi, kraštiečiu Leonu Žukliu, sumaniusiu kurti primadonos bareljefą. „Ypatingą aurą pajutau apsilankiusi skulptoriaus dirbtuvėse, kur ant sienų kabojo daugelio žymių Lietuvos žmonių portretai, o šalia jų ir manosios Karmen, dar tik molyje sukurtas atvaizdas./…/vos valdžiau ašaras.“

Ji žinojo…

„Kol dar baltas paukštis danguje, kol stebiu, kur jis skrenda, kur jis grįžta… esu laiminga“.

Po spektaklių, laidų, įrašų studijoje, susitikimų reikėjo atgauti jėgas, sukaupti mintis, tiesiog pabūti pačiai su savimi, rasti laiko dienoraščiui, pastaboms. Paskutiniaisiais gyvenimo metais prisiminimai dažnai nuklysdavo į poilsio oazę Pašiekštėje, Labanoro girioje, kur įsikūrė dar gyvendama su vyru V. Blože ir kurioje, kol jėgos leido, gyveno ir likusi viena. Ši vieta gelbėjo ir nuo ilgesio teatrui. „Toks nusiraminimas, toks uogų skleidžiamas aromatas, tiesiog veidą apgaubiantis… Per visus 40 metų mano praleistas laikas – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, tai mano džiaugsmas, mano meilė gamtai, tai visas mano gyvenimas, kai jau didžioji mano meilė – opera praeityje. Pasiliko miškai, ežerai, saulės patekėjimas, jos nusileidimas, vėjai ir vėtros, griaustiniai ir žaibai. Tai buvo mano stichija, mano būsenos esmė.“

Prisiminimuose džiaugiasi ne tik sudainuotais pačiais gražiausiais mecosopranui skirtais vaidmenimis, žiūrovų ovacijomis, glėbiais gėlių, bet prisimena, kad netrūko intrigų, neteisybės, ką išgyveno gana jautriai, bet stengdamasi išlaikyti savyje, išlieti dienoraščiui, nesivelti į atvirus konfliktus. „Už skriaudas likimas atlygina su kaupu žiūrovų dėmesiu, partnerių komplimentais, išskirtinėmis padėkomis“. „Man teko atsiskleisti pačioje savo karjeros viršūnėje tais laikais, kai mano biografija buvo nepalanki to meto laikmečiui. Nebuvau nei partijos narė, nebuvau turinti kokių nors asmeninių biografijos privalumų. Tėvelis buvo nuteistas, ištremtas. Visa tai jaučiau, supratau. Todėl stengiausi atiduoti visas jėgas, viską, ką turėjau iš prigimties, negailėdama savęs./…/ esu dėkinga tiems žmonėms, kurie nepaisė mano biografijos.“

Ramiai priėmė turiningo ir turtingo amžiaus naštą, sakydama, kad užtenka pirštais paliesti savo sudžiovintų rožių puokštelę ir prisiminimai atgyja, lyg vakar buvę, tik turėk laiko ir gebėk juos užrašyti, nes akys labai nusilpusios. Nepaisant visko, galbūt intuityviai jausdama rašomojo popieriaus formatą, rašė ir rašė, kas savaitė, mėnuo, metai, dažnai tik po 2-3 žodžius eilutėje, ar tik po keletą sakinių lape. Visi pluošteliai chronologiškai susegti. Tik įskaityti, suprasti mintį pašaliečiui tikrai nelengva. 2018 m. spalio 29 d. 93-iasis šios įstabios operos solistės gimtadienis, ji ne viena, ne vieniša. Kai kurios šio mėnesio lapų pluoštelio eilutės gana nesunkiai įskaitomos. „Vakar mane aplankė Rokiškis. Tai žmonės, kurie mane prisimena, myli ir visuomet vertino mane.“ Dėkoja tuometiniams merui Antanui Vagoniui, muziejaus direktorei Nijolei Šniokienei, „kuri visada buvo labai dėmesinga mano asmenybei“, rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovui Algiui Naručiui. Prisimena ir pačius brangiausius žmones – mamą ir tėtį.

„Laiminga esu sulaukusi naujųjų metų – 2019-ųjų./…/ man pradeda eiti 94-ieji. Bet nežinau, kiek man dar bus leista džiaugtis, kad dar esu ant šios žemės. Šiandien dar yra man jėgų, dar einu, bet kaip bus toliau… Kokia laimė, kad dar galiu mąstyti, dar galiu viską prisiminti…“ Stebėtina, eilutėse nė menkiausios širdgėlos, padejavimų, kas paprastai garbingo amžiaus žmogui įprasta. Štai ir vienas iš paskutinių rankraščio pluoštelių. Lape spalio 10 d. ketvirtadienis. Ir neįtikėtinai aiškiai užrašytos eilutės: „Ankstyvas rytas. Pas mane paskutiniuoju laiku didelė vienišystė. Jeigu kas skaitys mano šitas mintis, noriu paklausti. Ar tu žinai, kas yra laimė? Rašau dar kartą šią savo mintį. Ar tu žinai, kas yra laimė? Gal atrodys keista, kad aš tiek kartų kartoju. Bet paskutiniuoju laiku aš labai blogai rašau, sunku paskaityti. Taigi – ar tu žinai kas yra laimė?“

 O operos primadona žinojo!

Laima SKARDŽIENĖ

Istorikė