– Iš kur esate kilusi, kas buvo Jūsų tėvai, kokie įsimintiniausi vaikystės įvykiai, kuriais galėtumėte pasidalinti su „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojais?
– Esu kilusi iš Zarasų rajono Gipėnų kaimo. Mano mama visą gyvenimą buvo namų šeimininkė, o tėvelis vadovavo kolūkio statybininkų brigadai. Jie buvo nemokyti, bet mokslą vertino. Iš vaikystės prisimenu tik pilną kiemą svetimų žmonių, nes nacionalizuotuose tvartuose buvo laikomi kolūkio arkliai, į klėtį po javapjūtės pilami kolūkio iškulti grūdai, kitoje klėties dalyje laikoma salietra, o trečioje – kolūkio sunkvežimis GAZ ir kuro statinė, o atminty likęs gaisro vaizdas, kai subėgę kaimynai vandens kibirais malšina tą ugnį. Vaikystė buvo skurdi, persmelkta kažkokio nerimo, motinos dejonių dėl pokario tragedijų…
– Kas paskatino Jus kurti? Kada atsirado šis pomėgis?
– Mokykloje mes visi esame pabandę kurti. Be abejo, tas vedlys yra mokytojas. Ir aš lankiau jaunųjų literatų būrelį, kuriam vadovavo mokytojas Vytautas Strioga. Ten skaičiau savo kūrybą, dalyvavau konkursuose. Tada ir gimė šis pomėgis.
Išsamiau skaitykite šiandienos „Gimtajame…“
Labai šauni moteris.Pagarba.