Liaudies išmintis byloja: „Nepakeičiamų nėra.“ Rokiškio kultūros centrą vienas po kito palieka darbo dešimtmečius skaičiuojantys specialistai, tačiau su dideliu entuziazmu ir užsidegimu naujas tradicijas įstaigoje kurti imasi jauni žmonės. Vienas tokių – rokiškėnas Paulius Prievelis, norintis Rokiškį išmokyti šiuolaikinio šokio subtilybių. Apie darbo niuansus ir perspektyvas su Pauliumi kalbėjo Miglė KATINAUSKIENĖ.
– Prieš pradedant pokalbį apie darbą, norėtųsi pasmalsauti apie Tave. Kol kas žinome tik tiek, kad esi rokiškėnas, baigei tuometinę „Romuvos“ gimnaziją, lankei Rokiškio choreografijos mokyklą… Ką veikei išvykęs iš Rokiškio, kaip atsidūrei šokių pasaulyje?
– Na, ir taip jau nemažai žinote (juokiasi – aut. past.). Dar pasakysiu, kad man – 25 m. Ką veikiau baigęs mokyklą? Veikiau labai daug. Nors lankiau Choreografijos mokyklą, iki 12 klasės visiems sakiau, kad studijuosiu istoriją arba archeologiją. Tikrai nebūsiu šokėju. Tačiau kai atėjo laikas rinktis studijas, pasirinkimų sąraše surašiau tik šokio specialybes: pirmu numeriu rinkausi Klaipėdos universitetą ir choreografo specialybę, paskui – šokio pedagogiką Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Edukologijos universitetas – aut. past.) ir kolegijoje. Po stojamųjų egzaminų prioritetus pakeičiau: pirmu numeriu įrašiau kolegiją. Jaučiau, kad ten man bus geriau. Tikrai nesigailiu. Atvirai sakant, mokytoju būti nenorėjau, tačiau, pasibaigus pirmiesiems studijų metams, susigyvenau ir studijuoti tapo visai įdomu. Kai prasidėjo praktika ir ėmėme patys mokyti, pajutau šaunų jausmą – vau, aš galiu kitus kažko išmokyti. Antraisiais studijų metais pagal „Erasmus“ mainų programą, išvykau studijuoti šokio į Kiprą. Iš ten grįžęs į šokį jau žvelgiau daug plačiau nei pradėjęs studijas. Tas supratimas plečiasi iki šiol. Paskutinieji studijų metai buvo labai įtempti: praktika, diplominis, neapleidau ir šokio – dirbau su Gyčiu Ivanausku. Baigęs mokslus, dar tais pačiais metais atsidūriau Kauno šokio teatre „Aura“. Ten dirbau trejus metus, kol šią vasarą gavau pasiūlymą dirbti Rokiškyje.
– Kodėl perspektyvų Kauno šiuolaikinio šokio teatrą “Aura” bei didmiestį iškeitei į provinciją?
– Suviliojo Kultūros centro direktoriaus Erikos Druskino pasiūlymu. Aukso kalnų jis man tikrai nežadėjo. Tačiau pažadėjo vietos savirealizacijai, galimybę kurti kažką savo. To aš jau kurį laiką norėjau būdamas „Auroje“, tik niekaip nerasdavau laiko. Darbo valandų tam skirti negalėdavau, o po darbo norėdavosi pailsėti. Čia, Rokiškyje, aš visa tai turiu.
– Į Kultūros centro kolektyvą įsiliejai neramiu laiku. Ar ateidamas dirbti domėjaisi, kas čia vyksta?
– Pasidomėjau tik prieš pasirašydamas darbo sutartį. Apie tai, kad čia vyksta permainos, sužinojau iš tėvų. Jiems pasakiau, kad Kultūros centre man siūlo darbą, o jie užsiminė, jog čia viskas labai keičiasi. Tada „įlindau į googlę“ pasižiūrėti, kokios tai permainos. Visko tikrai neskaičiau, nes nenoriu į visa tai gilintis. Dabar jau mėnesį esu čia, dirbu ir matau, kad visos permainos – tik į gera.
Išsamus interviu – šeštadienio “Gimtajame…”
