Senelių namų gyventojas Liudas: nuo vaikiškų šposų ir „kapų šaikos“ iki „merginų“ ir vietos laikraščio

Nors ligų daug, šypsena nedingsta

Pašnekovas, paprašęs jį vadinti tiesiog Liudu, pasakojo, kad pensionatuose jis gyvena maždaug 16 metų. Kone dešimtmetį teko praleisti Jūžintų pensionate, vėliau laukė eilėje, kada bus priimtas ten, kur gyvena dabar. „Geros čia gyvenimo sąlygos, ir dušas, ir tualetas yra, į lauką išeiti patogu, paklausau radijo, pažiūriu televizorių“, – pasakojimą pradėjo vyras.

Anot pašnekovo, jo amžiaus žmonėms pridera pokalbį pradėti nuo ligų. „Perėjau daktarus, tai jie man išdavė neįgaliojo pažymėjimą iki grabo lentos. Nors, būna, žmonės pajuokauja, kad kiti su tokiais pažymėjimais prikaustyti lovose guli, o aš vaikštau kaip sveikas. Iš tikrųjų man labai skauda sąnarius, rytais atsikėlęs net lovos pasikloti negaliu, o geriausias vaistas – judėjimas. Jeigu nejudėčiau, visai blogai būtų, todėl kasdien mankštinuosi, vaikštau. Man patinka pasivaikščioti iki Rokiškio psichiatrijos ligoninės, čia labai geras šaligatvis, kartais susitinku pažįstamų, persimetu keliais žodžiais.

Be to, vien akių trys ligos, o kiek operacijų būta… Jau buvau beapankantis. Nors rega prasta, vis dar skaitau laikraščius, su akiniais, didinamaisiais stiklais. Kankina ir depresija, hipertonija, cukraligė, širdies nepakankamumas…“ – su šypsena veide savo ligų sąrašu dalijosi Liudas ir klausė, ar visą tą sąrašą vardyti… Liudo paslaptis – išmokti su tomis ligomis gyventi. „Mano ligos – mano merginos. Aš jas myliu, aš jų klausau, nes kai tik biškį nepaklausau, jos iškart pradeda gnaibytis“, – pridūrė vyras.

Sudegino namą

Nors Liudui teko pasidarbuoti Žemaitijoje, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rokiškio rajone.

„Mano tėvo gimtinė – Jūžintai, tiksliau, Keručių kaimas. Prie Jūžinto ežero mano tėvo žemės buvo, ten tėvai buvo pasistatę namą, o pakalnėj pirtį. Aš gimiau 1944 m. birželio 21 d., tokiu metu vokiečiai jau bėgo nuo rusų. Tėvai ir proseneliai pasakojo, kad mūsų namas, stovėjęs ant kalniuko, buvo didelis, bet traukdamiesi vokiečiai liepė viską, kas būtina, pasiimti ir persinešti į pirtį, nes namą padegs dėl to, kad rusai jo neužimtų ir nepasidarytų ten štabo. Skubiai tėvai persinešė vertingesnius daiktus ir vokiečiai šaudė gal kokiomis degiomis kulkomis, kol namas užsiliepsnojo. Vėliau Rokiškyje rusų valdžia davė būstą mūsų šeimai, tėvui – darbą, tai matai kaip: vieni okupantai sudegino namą, kiti okupantai aprūpino darbu. Kokios keistenybės dėjosi, kai pagalvoji…“ – iš senelių lūpų išgirstomis istorijomis dalijosi vyras.

Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”