Praeities langą pravėrus: sumanus verslininkas Ščiuka ir jo triaukštis

Vytauto gatvėje (buvusi Naujoji) anuomet iškilo dviejų ar net trijų aukštų gražaus fasado mūriniai pastatai, tarp jų tada ir dabar pažymėtas penktuoju numeriu Antano Ščiukos namas. Iki šiol ši tema plačiau nebuvo nagrinėta. Visur pakartojami keli tie patys sakiniai, kad sumanus ir veiklus fabrikantas A. Ščiuka 1928 m. pastatė trijų aukštų namą, kuriame apsigyveno jo šeima, kad ten pat atidarė geležies ir ūkinių prekių parduotuvę, o iš kiemo pusės įkūrė šaltkalvio mechanines dirbtuves. Todėl muziejininkams norėjosi praverti užmaršties langą ir pažvelgti plačiau – surasti daugiau žinių apie Ščiukų šeimą, pasistačiusią net trijų aukštų gražuolį namą, kas tuomet Rokiškio mieste buvo labai reta.

Kilminga giminė

Ščukos (lenk. Szcuka) – kilminga, grafų titulą turėjusi giminė, kurios herbas Grabie – geltoname fone ant trijų žalių kalvų statmenai iškeltas baltos spalvos grėblys. Giminė išplito trijose vietose – Lenkijoje, Rusioje ir Lietuvoje. Dar XIV a. jie apsistojo Mozovijos šiaurės rytuose, Grabove, buvo gabūs ir sumanūs, užėmė daugybę pareigų, plėtė savo valdas.

Rokiškio krašto Ščiukų linija greičiausiai prasideda XVII a. nuo Dominyko Ščiukos (1695–1738), kurio anūkas Jonas Benediktas su dvarininkaite Apolonija Paulovičiūte užaugino 3 sūnus: Juozapą Dominyką (1828), Eduardą Ferdinandą (1832), Vladislovą ir 3 dukras: Reginą Oną (gimė 1825 m. Norkūnuose), Rožę (gimė 1833 m. Pandėlio parapijoje, Radžionių užusieny) ir Izabelę (gimė 1837 m. Kulių k., krikštyta Jūžintų bažnyčioje).

J. D. Ščiuka vedė dvarininkaitę Elžbietą Ramanauskaitę, 1878 m. Ukmergėje jiems gimė sūnus Antanas (būsimas Rokiškio fabrikantas) ir 1888 m. Zybolių kaime gimė dukra Konstancija (pakrikštyta Rokiškyje). Apie Antano jaunystę žinių neturime, bet vedė turėdamas apie 30 metų, su žmona Kamilija susilaukė 3 vaikų – 1912 m. sūnaus Adolfo, po 7 m. gimė dukra Jadvyga ir 1928 m. sūnus Romualdas Juozapas.

„1928“ liudija statybų pabaigą

Iki sūnaus Romualdo gimimo šeima gyveno mediniame vienaukščiame name (Vytauto g. 7), o 1927 m. šalia – Vytauto g. 5 – prasidėjo naujo namo statybos. Kultūros paveldo departamento 2013 m. akte rašoma:  „1927 m. pastatė P, V, Š pastato dalis, kurias jungė medinis koridorius, vėliau 1928 m. pastatė R pastato dalį, kino teatrą ir viešbutį /…/ Išaugo U raidės plano statinys su pastoge ir rūsiu, R pastato dalis 3 aukštų, o P ir V dalys 2 a. Šiaurinė ir Vakarinė dalys buvo sujungtos mediniu koridoriumi.“ Namo šlaitinis stogas dengtas skarda su dviem plytų mūro kaminais. Nuo gatvės pusės triaukščio pastato fasadas dekoruotas tinku su karnizu, langai balinto tinko apvadais, antro ir trečio aukštų balkonus puošia ornamentuotos kalvio darbo metalinės tvorelės, išlikusios iki šiol, kaip ir pastato viršuje metai „1928“, liudijantys namo statybų pabaigą.

Šaukštu per kaktą

Ščiukų vaikai mokėsi Rokiškyje, J. Tūbelio mokykloje, po to gimnazijoje. Paprastai Ščiukų šeimoje kalbėdavosi lenkiškai, tačiau Adolfas buvęs tikras Lietuvos patriotas ir tam, kuris prie pietų stalo pašnekėdavo lenkiškai, duodavęs šaukštu per kaktą.

Lineikoms – lingės, drapakams – spyruoklės, Pšezdzieckiui – kėdės

Nepriklausomybės metais Rokiškis sparčiai vystėsi, stiprėjo ekonomiškai, čia buvo nemažai kooperatinių įmonių, bendrovių, žemės ūkio mašinų, cemento gamyklos, kelios kalvės, jau nekalbant apie daugybę įvairių krautuvių.  A. Ščiuka, pasižymėjęs darbštumu, verslumu, atidarė geležies ir ūkinių prekių parduotuvę, įkūrė  šaltkalvio mechanines dirbtuves. Kalviu dirbęs J. Makuška, liudija „dirbę lineikoms linges, plūgus, drapakams spyruokles“.

Vienoje iš muziejaus archyvo bylų yra dokumento nuorašas, bylojantis apie buvusią griežtą tvarką: „Dirbtuvėj Ščiuka griežtai uždraudė kalbėtis darbininkams darbo laiku. Jis pasakė: nuo šio karto jei aš jus nutversiu kalbantis, tai atskaitysiu pabaudos nuo pasikalbėjimo po litą, o jei to neužteks – išvarysiu iš dirbtuvės.“ Bet kartu džiaugiamasi, kad uždirbti galima daugiau nei kitur.

1932 m. A. Ščiuka buvo išrinktas į Rokiškio miesto tarybą. Namuose turėjo telefoną, skambinti reikėjo numeriu 57. Abonementų knygoje matome, kad, be viešų valstybinių įstaigų, tik nedaugelis privačių savininkų turėjo telefonus. Pasakojama, kad „buvo laikomas turtuoliu, iš jo net grafas Pšezdzieckis kėdes skolindavosi“.

Uždarė ir atidarė

Tarpukariu Rokiškyje buvo vienintelis kino teatras „Lyra“. Dalį pasato A. Ščiuka nuomojo kino mechanikui Leopoldui Kvasniauskui. Kino seansus rodė net kelis kartus per savaitę, o retkarčiais buvo rodomi vaidinimai, vyko kitos pramogos. Tačiau 1937-ųjų pavasarį kino teatras buvo uždarytas ir tai sukėlė didelį miestiečių nusivylimą. Pasirodo, „Lyra“ uždaryta Vidaus reikalų ministerijos sprendimu, nes veikė pastato II aukšte, o tai neatitiko priešgaisrinių reikalavimų.

Gyventojų nepasitenkinimas paskatino 25-erių  Adolfą imtis iniciatyvos. 1937 m. „Lietuvos aide“ (Nr. 366, p. 8) rašoma: „Ir štai neseniai jaunasis Ščiuka (tikras lietuvis) savo tėvo namuose, toje pačioje vietoje vėl įrengė kino aparatūrą ir garsiakalbius. Įrenginiai geri, gerai girdėti ir gerai matyti. Rokiškiečiai patenkinti ir seansus gausiai lanko.“ Kaip atsitiko, kad kino teatrui vėl leista veikti?

Muzikos, teatro ir kino muziejaus rinkinių kuratorė Sonata Zalnieravičiūtė mano, kad „neretai miestų ir miestelių valdžia advokataudavo kino teatrų savininkams ir prašydavo ministerijos leisti kino teatrams veikti“.

Viešbutis ir dantų protezavimo kabinetas

Ščiukų name kabinetą turėjo ir rokiškietis dantistas Berelis Cindelis (1916–1944). Į dantų protezavimo kabinetą skambindavo numeriu. 42. Rokiškio krašto muziejaus rinkiniuose saugoma B. Cindelio dantų gręžimo mašina ir dėžutė su dantų protezais. Ir tai dar ne visos įstaigos, veikusios Vytauto g. 5 name. Trečiajame A. Ščiukos namo aukšte patalpos buvo skirtos viešbučiui, iškalbingu pavadinimu – „Lietuva“.

Iš tremties grįžo tik žmona

Deja, sumanus, aktyvus šeimininkas, gyvybingi jo namai, prasidėjus žiauriam sovietmečiui, patyrė skaudžių išbandymų – A. Ščiuka su žmona Kamilija 1941-ųjų vasarą „kaip liaudies priešai“ ištremti į Sibirą. Grįžęs iš kaimo namo trylikametis sūnus Romualdas, sužinojęs kas įvyko, susirado tėvus Rokiškio geležinkelio stotyje ir… kartu su jais buvo išvežtas. Tremties vieta –Altajaus kraštas. 1942 m. birželio 1-ąją, nesulaukęs teismo proceso pabaigos, 65-erių A. Ščiuka mirė. Žmona iš tremties grįžo, o sūnus Romualdas liko gyventi Barnaule, sukūrė šeimą, priėmė žmonos pavardę ir tapo Smirnov.

Koks kitų A. Ščiukos vaikų likimas? Kaip dukra Jadvyga išvengė tremties, dar tiksliai nežinome. Galime manyti, kad, baigusi universitetą, ištekėjusi gyveno nuo tėvų atskirai ir žiaurios lemties išvengė. O prasidėjus karui ji jau gyveno ištremtų tėvų namuose, bandydama juos išlaikyti, dirbo tėvo parduotuvėje, bet po karo, prasidėjus represijoms, kartu su vyru 1944 m. emigravo į Vokietiją, vėliau į JAV. Brolis Adolfas taip pat pasitraukė ir visam laikui apsigyveno Pietų Bostone, Dorčesteryje.

Rokiškio Senosiose kapinėse yra išlikęs giminės kapas – įėjus pro vartus, dešinėje pusėje pirmoje eilėje. Ščiukams Rokiškyje priklausę Vytauto g. 5 ir 7 pastatai 1940 m. sovietinės valdžios nacionalizuoti.

Draugiški santykiai

Nors Ščiukų Rokiškio mieste neliko, bet ne viskas į užmarštį nuėjo. Suradome bendravusiųjų su sūnumi R. Ščiuka–Smirnovu, kuris, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Rokiškyje buvojo ne kartą. Draugiški santykiai buvo užsimezgę su Vytautu Garška, Birute Lekandriene. Apie tai su muziejininkais prisiminimais dalinosi Birutės dukra Diana Uldukienė. Ji išsaugojo ir muziejui dovanojo pluoštą dokumentų, R. Ščiukos rašytų laiškų, keletą fotografijų. Vartant laiškus pirmiausia stebina puiki lietuviška rašysena, pagarbus, dėmesingas bendravimas, didžiulis rūpestis nykstančių namų likimu. „Mane viskas įdomauja, kas darosi Lietuvoje. Aš jau pripratau važinėti į Rokiškį, tai taip ir traukia“, – rašo Romualdas laiške 1997 m. pradžioje. Rašo, kad metams bėgant Romą (taip jis pasirašydavo laiškuose) kankino ligos, Rokiškis tapo nebepasiekiamas, o dėl regėjimo problemų po 2014 m. pats ir laiško parašyti negalėjo. Džiaugėsi savo vaikų Elenos ir Eugenijaus pagalba.

Viltis daugiau sužinoti apie Vytauto g. 5 name gyvenusius Ščiukas išlieka – turime Romualdo sūnaus Eugenijaus kontaktus. Beje, Ščiukos gyveno ne tik Rokiškyje, žmonės juos prisimena Kriaunose, jų būta Pandėlio, Kamajų kraštuose ir kitur.

Laima Skardžienė

Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja