– Ar svajojote apie tokią karjerą, kai buvote vaikas? Šiek tiek papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę, mokslus ir kelio į dabartinę karjerą pradžią.
– Ne, tikrai tokių svajonių neturėjau. Gyvenimas tuomečiame kaime neugdė kūrybiškos asmenybės. Grįžti iš mokyklos, paruoši pamokas ir prie ūkio reikalų. Visi vaikai kaime taip augome. Trylikos metų užsidirbau pirmąjį atlyginimą. Pamenu, pirmasis savarankiškas pirkinys buvo šešiastygė akustinė gitara už 7 rublius. Mano šviesaus atminimo mama jauna savarankiškai buvo pasimokiusi skambinti, prisiminė keletą melodijų, jų išmokė ir mane. Kadangi sąlygų lankyti muzikos mokyklą nebuvo, tai taip ir liko neišsipildžiusi svajonė. Tiesa, grįžau prie šio instrumento neseniai – lankiau suaugusiųjų grupę Rokiškio R. Lymano muzikos mokykloje pas gitaros instrumento mokytoją Viliją Radvilę.
Per visas vasaras stengdavausi dirbti, todėl nepilnametė „uždirbau“ beveik metus stažo. Tuo metu neturėjome tokių sąlygų, kokias dabar turi vaikai. Ligi Rokiškio – 30 km. Nors autobusas iš Salų į Rokiškį kasdien važiuodavo šešis kartus, tačiau toks atstumas į muzikos mokyklą būtų atėmęs daug laiko.
Pirmoji svajonė – tapti bibliotekininke. Po pamokų laiką praleisdavau bibliotekoje. Rugsėjui turėdavau parengusi pilną sąsiuvinį aprašytų perskaitytų knygų. Bet Kamajų vidurinėje „nušvitimas“ dėl būsimo tolesnio pasirinkimo neatėjo. O gal ir gerai. Kai atsirado tokia profesija kaip socialinis darbas – supratau, kad tai jau man. O tėvai norėjo, kad rinkčiausi teisininkės profesiją. (Kodėl teisę, sužinojau visai neseniai skaitydama iš JAV mano tėčio dėdės, tarpukario Lietuvos diplomato, mūsų šeimai rašytus laiškus. Viename iš jų giminaitis baigdamas laišką rašė: „- linkėju, kad jūsų šeimos Audronė studijuotų teisę Vilniaus universitete.“ Tada tokie siūlymai neviliojo. Mokytojai rekomendavo rinktis rusų kalbos mokytojo kelią. Konkursai buvo dideli, nes šie mokytojai išskirtinai gaudavo 6 proc. priedą prie atlygio. Atlyginimas nedomino, bet norėjosi pirmą kartą save išbandyti didelėje konkurencinėje kovoje. Iš reikalingų 15 balų surinkau 14. Mokyklos direktorius šviesaus atminimo Alfonsas Vasiliauskas pasiūlė studijuoti neakivaizdžiai ir pakvietė pavaduoti buvusią mokytoją – dėstyti rusų. Buvau ir pionierių vadovė, dėl ko iki šiol iš kai kurių savo bendražygių sulaukiu pasmerkimo. Mažiau religinga tikrai netapau. Juolab kitaip neigiamai šios pareigos manęs neveikė. Jausmas buvo keistas – tik ką nusirengiau uniformą ir nuo rugsėjo tapau buvusių mokytojų kolege. Po metų su to paties direktoriaus rekomendacijomis ir tuometinio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininko Vlado Dulkės kvietimu perėjau dirbti į Kamajų apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės pareigas. Kad jas užimčiau, turėjau pereiti sudėtingą sovietinį filtrą – užpildyti anketą, kurioje buvo vienas man keistas klausimas. „Ar šeimoje buvo tremtų/kalintų?“ „Kalintų“ supratau tiesiogiai – už kriminalinį nusikaltimą. Na, nebuvo. O ką reiškia – „tremtų“, girdėjau pirmą kartą. Klausti nedrįsau, todėl parašiau, kad nebuvo. O iš tikrųjų, kaip 1988-aisiais sužinojau – buvo. Ištremti į Sibirą buvo mano seneliai, nuo ištrėmimo pasislėpė ir buvo persekiotas mano tėtis.
Anksti sukūriau šeimą. Viena po kitos gimė dukros Asta ir Eglė. Studijos buvo atidėtos.
– Kas Jus formavo kaip politikę?
– Atkūrus Nepriklausomybę, tapau viršaičio pavaduotoja, po 5 metų – seniūne. 1994-aisiais įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 1996-aisiais tuometinis Seimo narys Petras Šalčius pakvietė dirbti į savo komandą. 1997-aisiais antrą kartą buvau išrinkta savivaldybės tarybos nare. Šis laikotarpis mane labiausiai ugdė ir formavo. Teko pergyventi jaunatviško maksimalizmo laikotarpį, kai atrodė, kad galima pakeisti pasaulį. Istoriniame santvarkų lūžyje norėjosi greitų permainų. Supratau, kad nuo politikos tikrai nenutolsiu. Tačiau, pasibaigus kadencijai, su 15 metų stažu ir karjeros pradžia supratau, kad profesijos tai neturiu. Įstojau į tuometinę Lietuvos teisės akademiją – įgijau socialinio darbo profesiją.
12 metų vadovavau Rokiškio socialinės paramos centrui. Po šios tarnybos grįžau prie aktyvios politikos. Dalyvavau rinkimuose, trečią kartą tapau savivaldybės tarybos nare. Po 2020 metų rinkimų į savo komandas pakvietė dirbti Seimo nariai, man didžiausi autoritetai politikoje – Laurynas Kasčiūnas ir Paulius Saudargas. Na, ir 2022-aisiais TS-LKD Rokiškio skyriaus bendraminčių valia tapau skyriaus pirmininke bei teko vesti TS-LKLD sąrašą 2023-iųjų savivaldos rinkimuose.
Tuo, kuo šiandien esu – niekada negalvojau būti. Jeigu kas būtų jaunystėje pasakę, matyt, būčiau garsiai nusikvatojusi. Mano šeima, ypač vyras Julius, visą mūsų bendrą gyvenimą besąlygiškai pritarė visiems mano apsisprendimams ir pasirinkimams, pavadavo mane svarbiuose šeimos įsipareigojimuose ir vis dar susitaiko su mano nepataisomu „visuomeniškumu“. Tik geležinės kantrybės žmogui tai gali būti įveikiama. Iš šio įdomaus laikotarpio, gausaus ypatingų išbandymų ir begalės atsakomybės bei rūpesčių, matyt, išsinešiu didžiausią patirties kuprinę.
– Justinas Krisiūnas dabar stato spektaklį „Musė“, kurio pagrindinė mintis, kad dėl pareigų, finansinės sėkmės negalima aukoti gyvenimo. Ar paaukojote dėl to kažką, dėl ko dabar gailitės?
– Taip jau nutiko, kad ne aš darbus ir pareigas, o jie mane susirasdavo. Man tereikėjo pasakyti „Taip“ arba „Ne“. Ir kai likimas siūlė iššūkių, be svarstymų juos priimdavau. Ligi šiolei nekaltinu nė vieno ištarto „Taip“. Jeigu atsisuktų laikas, matyt, nieko nekeisčiau.
Dėl pareigų ir esu šiame gyvenime. Tai yra apie mane ir man tai tinka.
Galbūt norėčiau paroje 48 valandų, o metuose dvigubai daugiau dienų. Yra veikimo, kuris šiuo metu laukia eilėje. Bet po pareigų, kurias dabar einu, stengsiuosi prisivyti. Labiausiai norėčiau atiduoti skolą savo šeimai. Ir dabar jau tam tikros aplinkybės man diktuoja kitokią nei įprastai atostogų ir laisvalaikio darbotvarkę. Artimiausiems stengiuosi būti atidi ir džiaugiuosi, kad esu reikalinga.
– Žinome Jus kaip atvirą ir nuoširdų žmogų. Šiandienos pasaulyje šios savybės sunkiai siejasi su politika. Kaip Jums pavyksta išgyventi ten, kur daug netikrumo, nepasitikėjimo, išdavysčių, laviravimo ir bandymo įtikti? Ar pareigos Jus visgi keičia, „augina skūrą“, išmoko atskirti juodą nuo balto?
– Politika yra kompromisų menas. Visuomet esu už argumentų kalbą. Vertinu, kai diskusijose geba vieni kitų klausytis ir išgirsti, pagarbiai diskutuoti, kai balso tonas yra leistinų decibelų ribose ir netgi turint skirtingas nuomones, išsiskiriama nesusipykus. Manau, to dabar aš patiriu nuolat ir labai daug. Anksčiau yra buvę visko. Tie išbandymai, kaip sakot, „užaugino skūrą“, išmokė orientacinio meno dalykų – nei netikėta tamsa, nei įkyri šviesa nebeišmuša iš pusiausvyros. Džiaugiuosi, kad, peržengus į antrą gyvenimo pusę, nėra žmogaus ar žmonių, nuo kurių norėčiau nusigręžti ar kuriems neištiesčiau rankos pasisveikinti. Kiekgi ilgai šioj žemėj būnam? Ateinam nuogi, tokie ir išeisim. Neišsinešim juk su savimi nei pykčio kuprų, nei išdidumo karūnų. Visa po mūsų liks einantiems paskui mus. Norisi palikti daugiau šviesos ir žmoniškumo.
– Kuruojate socialinių paslaugų sektorių ir gydymo įstaigas – pačios jautriausios žmonėms sritys, rūpestis sergančiais, daug ko negalinčiais, reikalingais pagalbos. Šios sritys Jums žinomos ne vienerius ir ne dvejus metus. Ar būna situacijų, kai matote, jog pagalbos sistema stringa dėl neteisingų valdžios sprendimų, bet padėti negalite? Ko tuomet imatės?
– Natūralu, kad ne tik šiose srityse, daug kur yra įvairių trikdžių. Tobulai sustyguotų mechanizmų valstybėje nėra ir niekada nebus. Jeigu tam tikroje situacijoje padėti negaliu ir žinau, kad turėti iliuzijų neverta, keičiu požiūrį į situaciją ir apie tai stengiuosi pasakyti. Žinoma, pikta dėl, mano nuomone, esančios neteisybės. Jeigu tokią matau, skauda, apie tai galvoju, tačiau puikiai suprantu, kad pokytį gali daryti tik įtakinga ir reikalo esmę išmananti dauguma. Šiaip viskam, kas neveikia, trukdo, mūsų valstybėje yra pakankamai demokratiškų instrumentų situacijai keisti. Jeigu dėl vienodo problemų identifikavimo valstybėje dar galime sutarti, tai dėl jų sprendimo būdų dažnai susiduria skirtingi interesai arba žinios. Reikia išminties ir atvirumo, kartais kantrios diskusijos. Svarbu kalbėtis ir nemeluoti. Būna situacijų, kai žmogui tereikia gero žodžio, pastiprinimo, komplimento – tai jį ir pasakai. Yra nieko nekainuojančių dalykų, kurie gali keisti gyvenimus arba ardyti kelyje atsirandančias kliūtis.
– Kuo moteris valdžioje geriau nei vyras? Vyro klausčiau atvirkščiai. Tai ne verdiktas, kad moteris būtinai geriau nei vyras.
– Mano nuomone, svarbiausia kompetencijos ir visuomenės deleguojamas pasitikėjimas tam tikriems darbams. Tarkim, TS-LKD bendruomenėje premjerės pozicijoje Ingridai Šimonytei šioje kadencijoje joks vyras negalėjo prilygti. O šiuo metu renkantis mūsų partijos pirmininką, panašu, kad lygių nebus Laurynui Kasčiūnui.
– Koks buvęs skaudžiausias atvejis, kai padėt negalėjote? Nebūtinai kaip vicemerė. Galbūt kaip seniūnė, arba tiesiog kaip Audronė, kurią visi žino ir kurios visada prašo pagalbos?
– Na, tokio didumo vilčių į mane gal niekada niekas ir nenukreipė, kad tikėtųsi pagalbos, o aš jos neatliepčiau. Kas kreipiasi, žino mano kompetencijų ir galimybių ribas. Jei kas nors ne mano jėgoms, aiškiai įvardiju priežastis arba nukreipiu ten, kas gali arba gali profesionaliau negu aš. Bet kaip, atmestinai man nepriimtina.
– „Kai man pasakydavo: žinau, kad tai padarysi, nenuvilsi, tu gali, sutelkdavau dvigubai daugiau pastangų ir norėdavau įrodyti, kad galiu padaryti geriau nei tikimasi“, – Jūsų žodžiai. Jums svarbu nenuvilti? Įrodyti, kad galite? Ar jau tiesiog žinote, kad galite?
– Man yra ypatingai svarbu nenuvilti. Be abejo, ir įrodyti, kad galiu. Labai vertinu išreikštą pasitikėjimą ir stengiuosi jį pateisinti.
– Ar Jus lengva pravirkdyti? Kam išsiverkiate, kai labai labai sunku? Kas suteikia jėgų „juodais“ laikotarpiais?
– Mane sugraudina gražūs ar tikri dalykai. Dažniausiai šeimoje tai nutinka. Vaiko pirmas šypsnis, pirmas žodis, pirmas žingsnis, pirma diena mokykloje, paskutinis skambutis, brandos atestatų įteikimas, santuoka, anūkų gimimas, tėvų mirtis. Kažko pradžia ir pabaiga. O sunkius laikotarpius padeda įveikti tikėjimas. Ašarų būna – meluočiau, jei teigčiau kitaip. Tai mano pačios intymiausios emocijos ir jos skirtos ne viešumui. Bent taip stengiuosi. Geriausias vaistas – anūkai, laikas su jais. Gydo visas žaizdas ir suteikia nepaprastai daug smagių emocijų. Aš žinau, kad turiu būti stipri.
– Koks pats geriausias Audronės ramybės ar įkvėpimo suteikiantis užsiėmimas?
– Mane visuomet žavi nedidelės kelionės, kažko naujo atradimas. Iš prigimties esu labiau gamtos vaikas. Mažuose dalykuose pirmiausia atrandu prasmę. Nemėgstu būti vienoje vietoje. Praėjusią vasarą patyriau savotiškos piligrimystės misijos džiaugsmą. Kartu su vyru aplankėme daug įspūdingų mūsų krašto šventovių. Nepaprastai sužavėjo Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra ir visiška priešingybė išvardintoms – medinės Plungės savivaldybės Beržoro Šv. Vyskupo Stanislovo ir Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Jos nustebino unikalumu, natūralumu.
Ateina laikas, kai akis vis dažniau norisi pakelti aukščiau.
– Ačiū už pokalbį.
