Iš jo mokėsi ne viena architektų karta
Sausio 9 dieną suėjo 110 metų, kai 1915-aisiais Žeimiuose (Kamajų sen.) gimė Kazys Šešelgis – inžinierius architektas, habil. architektūros mokslų daktaras, profesorius, tituluojamas urbanistikos pradininku. Iš jo mokėsi ne viena architektų karta. K. Šešelgis mirė 1998-aisiais sausio 3-iąją Vilniuje. Šviesus mūsų krašto žmogus palaidotas Žeimių kapinėse, jo vardu Kamajuose pavadinta gatvė, o kamajiškiai prisimena architektą ne tik kaip išskirtinio išsilavinimo, bet ir inteligencijos bei nuoširdumo žmogų, visuomet lojalų Kamajų kraštui.
Dvi pagrindinės kryptys
Kamajų aikštės vakarinėje pusėje, ties Salų gatvės pradžia, stovi vertikalus dekoratyvinis akcentas – Kamajų miestelio ženklas. Jis pastatytas 1991 metais, minint Kamajų įkūrimo 450-ąsias metines, autoriai – architektas Kazys Šešelgis ir tautodailininkas N. Vilutis.
K. Šešelgis vykdė veiklą dviem pagrindinėmis kryptimis: Lietuvos vieninga apgyvendinimo sistema ir lietuvių liaudies architektūros tyrinėjimai. K. Šešelgio sukurta ir nuosekliai plėtota bendrosios miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo Lietuvoje koncepcija yra neabejotinai reikšmingiausia veikla. K. Šešelgio ir jo kolegų dėka buvo atkreiptas dėmesys į turimą liaudies architektūros paveldą, 1970 metais mokslinio kolektyvo iniciatyva buvo sudarytas saugomų liaudies architektūros paminklų sąrašas. Profesoriaus nuomonė būdavo gerbiama sprendžiant sudėtingiausius urbanistikos ir architektūros klausimus. Jis dažnai buvo kviečiamas būti recenzentu, konsultantu, ekspertu. Šią misiją kompetentingai vykdė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų – vertino preliminarius naujojo Vilniaus bendrojo plano sprendinius, rengėsi vadovauti užbaigto sostinės bendrojo plano valstybinei ekspertizei.
Sulaukė pripažinimo
Iš profesoriaus K. Šešelgio mokslo darbų reikšmingiausia yra jo sukurta ir nuosekliai plėtota bendrosios miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo Lietuvoje koncepcija, susilaukusi plataus pripažinimo. Prof. K. Šešelgis dar septintajame dešimtmetyje įžvelgė galimybę sukurti Lietuvoje socialiniu, ekologiniu bei demografiniu požiūriais subalansuotą gyvenviečių sistemą, pateikti tokios sistemos modelį ir nurodyti jos realizavimo būdus. Ši teorija leido netrukus prasidėjusį Lietuvoje intensyvųjį urbanizacijos tarpsnį (1970-1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdyti didžiųjų miestų augimą, išvengti periferinių rajonų depopulizacijos, optimizuoti šalies teritorijoje urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymą, sukurti patogų socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklą. Daugiau kaip po 30 metų analogiški principai, kaip siektinas tikslas, imti deklaruoti Europos urbanistikos chartijoje, Baltijos regiono šalių urbanistinės plėtros vizijoje.
Žmogus, prisidėjęs prie regionų plėtros
Kamajų Antano Strazdo gimnazijos bibliotekininkė Jolanta Lašienė sakė, kad labai didelis kraštiečio nuopelnas yra tai, jog
jis prisidėjo prie regionų plėtros, padarė viską, kad didžiausios statybos nevyktų tik sostinėje.
„Nors man su juo bendrauti neteko, žinau, kad profesorius visuomet buvo lojalus Kamajams, čia vykdavo K. Šešelgio skaitymai studentams, kurie vėliau persikėlė į Rokiškio krašto muziejų“, – sakė J. Lašienė.
Ji pasakojo net nesitikėjusi, kad jos žinia jubiliejaus proga, paskelbta apie architektą grupėje „Kamajų miestelis“, sulauks tiek teigiamų atsiliepimų apie „aukštos inteligencijos, išsilavinimo, labai paprastą, draugišką žmogų, kuris nuostabus ne tik savo darbų mastais, bet ir išsilavinimu, gražiu vidumi, paslaugumu“. „Studijų metais jo knygos – vadovėliai buvo vieni svarbiausių ir įdomiausių“, – rašė „Pragiedrulių“ klubui vadovaujanti aplinkosaugininkė, kraštietė Laima Dabregaitė. „Pagal jo darbus vykdant pramonės plėtrą regionuose buvo palyginus tolygiai apgyvendinta Lietuvos teritorija, nereikėjo kviesti darbininkų iš užsienio. Nebuvo padaryta kaip Latvijoje, kur pramonė koncentruota Rygoje“, – priminė kamajiškiai.
Lietuvai žinoma kaip moteris, suprojektavusi pastatą ikoną
Po mėnesio, vasario 16-ąją, – dar vienos mūsų krašto architektės, Rokiškio krašto garbės pilietės Elenos Nijolės Bučiūtės jubiliejus – jai sueitų 95-eri.
Dar mažai žvejojant gimtuosiuose Kryliuose, jai pakako kantrybės laukti, kol užkibs žuvis. Ta kantrybė vėliau dovanojo pripažinimą. Žinoma architektė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė.
Lietuvai labiausiai žinoma kaip moteris, suprojektavusi „pastatą – ikoną“ – Operos ir baleto teatrą, o rokiškėnai ją žino kaip mūsų mikrorajono bei paminklo „Arka“, papuošusio Rokiškį pusės tūkstančio metų gimtadienio proga, architektę.
E. N. Bučiūtė gimė 1930 metų vasario 16 dieną Kaune. Vaikystę ir paauglystę leido mūsų rajono Kamajų apylinkėse, Krylių kaime. 1947 metais baigė Rokiškio mergaičių gimnaziją. Vaikystėje ji norėjo tapti dailininke. Dailės institute ketino studijuoti tapybą, tačiau įstojo į Architektūros fakultetą, kurį 1953-iaisiais baigė su pagyrimu. Suprojektavo apie 50 pastatų. Geriausiai žinomas architektės darbas – Operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje.
1964-aisiais ji suprojektavo Rokiškio gyvenamuosius mikrorajonus. 1999-aisiais kartu su architektu Leonu Žukliu ir jo sūnumi Gediminu bei savo dukra Lada Markejevaite suprojektavo Rokiškio miesto Nepriklausomybės aikštės „Arką“, skirtą miesto 500 metų jubiliejui.
E. N. Bučiūtei suteikti nusipelniusios architektės ir liaudies architektės vardai, ji pagerbta Architektūros riterio ordinu, jai paskirta Lietuvos valstybinė premija. 2009-aisiais E. N. Bučiūtė tapo Rokiškio krašto garbės piliete.
Nėra mielesnio krašto kaip Rokiškis
Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, Krašto muziejus yra surinkę nemažai medžiagos, spaudos publikacijų, kuriose rašoma apie E. N. Bučiūtę, apžvelgiami jos suprojektuoti pastatai, vertinami darbai ir žavimasi moteriška išmintimi bei kantrybe, kai ji, neatsitraukdama nuo svarbių projektų, rašydama disertaciją, dėstydama studentams, projektuodama ryškiausius pastatus, užaugino tris vaikus – fiziką Arvydą, aktorių Saulių ir architektę Ladą.
Spaudai yra sakiusi, kad augindama vaikus nėra praleidusi nė vieno jų rytmečio darželyje ar tėvų susirinkimo mokykloje. Tačiau rūpestis šeima nesutrukdė jai tapti viena garsiausių Lietuvos architekčių.
Nors E. N. Bučiūtė gimė Kaune, tačiau ir vaikystę, ir jaunystę praleido Rokiškio krašte. Žurnalistams profesorė yra sakiusi, kad jai „nėra mielesnio krašto kaip Rokiškis, ypač Kamajų apylinkės“. Mat ji mokėsi Krylių pradinėje mokykloje: „Aplink vaizdingos apylinkės, netoli Salos, Kamajai. Iš tolo matėsi karo metais dar nenugriauti Kamajų bažnyčios bokštai…“
„Moksle ir gyvenime“ 2010 metais publikuotame interviu su profesore Asta Verbickienė rašė, jog nuo ankstyvos vaikystės rašinio herojė mėgo piešti, lipdyti iš molio. „O kadangi Kryliai – ant ežero kranto, tai dar vienas pomėgis – meškerioti – atėjo iš mano senelio, kuris išmokė ir meškerę iš arklio uodegos ašutų pasidaryti, leisdavo jo eldija nusiirti iki nendrių ir praleisti ant vandens valandų valandas. Kantrybės, laukiant kol kibs, užtekdavo. Manau, kad tokia kantrybė vėliau labai pravertė profesiniame darbe“, – kalbėjo architektė.
Ten pat ji kalbėjo ir apie Rokiškį. „Su šiuo kraštu aš susijusi nuo vaikystės visą gyvenimą, tai yra daugiau nei Kryliuose praleisti vaikystės ar paauglystės metai. Kryliai – mano prosenelių, senelių ir tėvo žemė ant Salų–Dviragio ežero kranto. Tai nepaprasto grožio liepomis apsodintas žemės kampelis. Kryliai priklauso Kamajų parapijai, kur kapinėse palaidoti mano seneliai, tetos ir dėdės. Tad ryšys niekada nebuvo prarastas. Pagal tėvo giminės liniją esu rokiškietė“, – sakė architektė.
Labiausiai kraštietę išgarsinęs projektas – Operos ir baleto teatras, duris atvėręs 1974-aisiais. Ne vienas apie jį rašęs akcentavo, kad tai buvo „itin novatoriškas ir originalus projektas“, o jį projektuodama architektė nemažai skyrė būtent operos žanrui ir stengėsi padaryti taip, kad jis atsispindėtų architektūroje. Anot spaudos, „tai vienas išskirtiniausių tokio tipo statinių Rytų Europoje, pasižymintis puikia interjero ir eksterjero sąveika, ryšiu su aplinka. Šis objektas yra viena iš Vilniaus centrinės dalies dominančių, statinys – ikona, be kurio ne viena vilniečių karta nebeįsivaizduoja miesto panoramos“.
1964-aisiais architektė suprojektavo Rokiškio mikrorajoną, o 1999-aisiais kartu su dukra architekte Lada bei skulptoriumi Leonu Žukliu – paminklą „Arka“ Nepriklausomybės aikštėje.
Po rašinio herojės mirties rokiškėnai nusprendė įamžinti jos atminimą ir 2010-ųjų liepos 14-ąją jos vardu buvo pavadintas skveras Rokiškio mikrorajone. Tokia mintis rokiškėnams kilo, nes kraštietė – mikrorajono autorė, o minėtas skveras yra prie pat jos projektuotų namų. Iš laikraščio sužinojęs apie tokią idėją E. N. Bučiūtės sūnus aktorius Saulius Bareikis džiaugėsi, „kad Rokiškis nepamiršta savo išėjusių anapilin garbės piliečių, rūpinasi istorine savo krašto atmintim“.
2012-aisiais Rokiškio politikai pritarė ir kitam garbės pilietės atmintį saugančiam sprendimui – Krylių kaimo gatvę jie pavadino Elenos Nijolės Bučiūtės vardu.
Dovana
Būdama 78-erių Rokiškio krašto muziejui žinoma architektė padovanojo originalius Rokiškio Šv. Mato bažnyčios pagrindinių durų ir grafų ložės durų brėžinius. Juodu tušu atliktų brėžinių apačioje – medžio dirbtuvės savininko Josifo Gojerio parašai. Šis meistras atliko medžio darbus Šv. Mato bažnyčiai. Muziejininkai mano, kad brėžiniai yra 1868–1877 metų, kai ir buvo statoma šventovė. Juos architektė atrado 1949-aisiais. Būdama Dailės instituto antrakursė su dar keliais studentais Rokiškyje tais metais ji atliko vasaros praktiką – darė bažnyčios pastato matavimus.
„Matuodami bažnyčios pastogę, radome kalnus šiukšlių. Iš ten ištraukiau pora apiplyšusių lapų. Kadangi jau buvome išmatavę bažnyčios pagrindines ir grafų ložės duris, atpažinau, kad tai yra jų brėžiniai. Mus lydėjęs klebonas man leido tuos brėžinius pasiimti“, – vienam iš spaudos leidinių yra pasakojusi architektė. Brėžinius E. N. Bučiūtė priklijavo ant storesnių popieriaus lapų ir saugojo savo namuose Vilniuje. Kai Rokiškis šventė 500 metų jubiliejų, ji nespėjo dovanos atiduoti, tačiau tai padarė 2008-aisiais.
Krašto muziejaus ir asmeninio archyvo nuotr.
