Ne visus, ypač svetimuosius, Galukiemis iš karto prisileidžia (aš irgi ten tik iš antro karto patekau, paklaidžiojau, kol radau), bet kai jau įsileidžia, pagauna savo laisva ir kūrybinga dvasia. Tad negalėjau prieš Naujuosius nepakalbinti Galukiemio lyderės ir šeimininkės Daivos Mickūnienės. Pastaruoju metu su ja dažnokai susitinkame ir šnekamės, bet tie pokalbiai vis išvirsta į tokius „ne spaudai“, kad man po to gaila gero teksto, o Daiva tik šypsosi: „Pamiršk, ką šnekėjau.“ Bet abu šiuo kartu susikaupėme, „nusipaišėme“ iškilmingai rimtus veidus ir pasikalbėjome.
– Tai kas tas Galukiemis? Juk ne tik gatvė ir ne tik kluonas?
– Pirmiausia tai visgi gatvė, tik išskirtinė, nes neturi numerių. Abipus keliuko – Vilniaus ir Jaunystės gatvių sodybų ūkiniai pastatai, o mūsų klojimas dviejų gatvių sankirtoj.
Gatvė nauja, tik 2020 m. pabaigoj gavusi vardą, esam prie to prisidėję ir labai tuo didžiuojamės. Kai kvietėm paviešėti per Atvirų dienų kaime renginius, paaiškėjo, kad šios gatvės „Google Mapse“ nėra, tai komandos rūpesčiu mūsų Galukiemio gatvė tapo žinoma ir interneto vartotojams.
O šiaip – tai vieta susitikti, pasimatyti, susipažinti, atrasti.
– Kaip gimė ir vystėsi Galukiemio kaip vieno iš Kamajų centrų idėja?
– Kamajų turgūs žinomi nuo seno, ir vykdavo jie ne tik miestelio centre, bet ir visose gatvėse bei kiemuose – gimnazijos muziejuje išlikę išskirtinės 1938 m. Kamajų turgaus nuotraukos. Paliūdėjom, kad per tradicines šventes miestelio turguje tiek daug kiniškų gėrybių ir 2022 m. pasidarėm savo ūkišką lietuvišką turgų – iš vežimų, kaip 1938 m.
Prieš gerą dešimtmetį, dirbdama mokykloje, turėjau išskirtinę komandą iš mažų, jaunų ir patyrusių bendraminčių, su kuriais įgyvendinom daugybę idėjų. Atkūrėm šimtametį Kamajų kinematografą, išleidom dvi dešimtis laikraštuko „Kamajų strazdukų giesmės“ numerių, turėjom ir KaRR – Kamajų respublikos radiją. Vaikai užaugo, komanda išsiskirstė, o tai, ką sukūrėm, užrašėm, įrašėm, taip ir liko tik prisiminimuose, užrašuose, gal dar asmeniniuose fotoalbumuose. Atsirado vieta, galimybė ir proga tai prisiminti.
Atsitiko kaip ir su Strazdukų laikraščiu – viena idėja sekė kitą, gausėjo bendraminčių komanda. Galvojom, kad pažaisim turgų ir užteks, bet 2023 m., ruošiantis jubiliejinei „Kuc kuc Kamajuos“ šventei, suplanavom išskirtines fotografijų parodas po atviru dangum. Rudeniška dargana mūsų nepasigailėjo. Reikėjo skubiai permąstyti gausybę variantų, nes renginio afišos jau buvo paviešintos. Per paskutinę parą klojimas iš malkinės ir nenaudojamų daiktų sandėlio virto parodų ir edukacijų vieta. Ir padarė tai keli jauni žmonės, kuriems buvo svarbu, kad tai, ką suplanavom, įvyktų. O toliau jau viskas sniego gniūžtės principu – ėjo, nešė, vežė, dovanojo, palaikė ir skatino. Prie komandos jungėsi kaimynai, draugai, draugų draugai ir visai nepažįstami iki tol žmonės. Tiesiog ėjo pro šalį ir pasiliko. Galukiemis turi kažkokią ypatingą aurą. Visko būna – pavargstam, nusiviliam, bet vis grįžtam ir tęsiam. Mokomės, nes mums patinka mokytis, ir Galukiemio šeima po kiekvieno renginio gausėja, o svajonės didėja ir pildosi.
Daugiau „Gimtajame…“
