– Jūs lyg ir naujas žmogus Rokiškyje. Iš kur Jūs? Ką veikėte prieš tapdamas komendanto pavaduotoju?
– Grįžau į Rokiškį po 25 metų pertraukos. Esu kilimo nuo Lukštų. Baigiau ten aštuonmetę mokyklą 1985 metais. 1988 metais baigiau Rokiškyje Vaižganto (tada dar E. Tičkaus) vidurinę ir išvažiavau į karo mokyklą Peterburge, o ją baigęs pradėjau tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Pačioje pradžioje dėsčiau Krašto apsaugos mokykloje, kuri paskui buvo reorganizuota į Generolo J. Žemaičio karo akademiją. Teko išleisti pirmąją jos laidą, jau turiu savo ugdytų generolų. Paskui tarnavau įvairiose pareigose Gynybos štabe, Mokymo ir doktrinų valdyboje, Krašto apsaugos ministerijoje, Logistikos valdyboje. Teko tarnauti ir NATO štabe, taip pat buvau misijoje Afganistane, porą metų mokiausi Vokietijos Bundesvero akademijoje. Mokytis teko ir vokiečių, ir anglų kalbomis. Į atsargą išėjau 2017 metais ir dabar esu atsargos pulkininkas leitenantas. Turim sodybą Ukmergės rajone, turim šalia Rokiškio vietą, kur kuriamės, tai veiklos netrūko ir išėjus į atsargą, bet, kaip buvęs kariškis, suprantu, kad jeigu bus karas, neturėsiu kitos išeities – turėsiu kariauti. Todėl atėjimas į komendantūrą – iš supratimo, kad mes su savo žiniomis ir įgūdžiais dar galime kažką nuveikti, būti naudingi. Dabartinėje situacijoje būti nuošalyje nelabai išeina.
– Po mokslų Peterburge pradėti bendradarbiauti su NATO kariškiais nebuvo didelis šokas?
– Bazines žinias turėjom, o nuo kokių 1995 metų į Lietuvos kariuomenę pradėjo atvažiuoti NATO instruktoriai. Pirmieji lyg ir danai. Stebėdavomės, kad atvažiuoja kokių 60 metų „senukas“ ir dėsto. Tai buvo įvairūs specialūs kursai – lyderystės, taktikos, kitų dalykų. Kai daugiau su jais bendrauji, tų skirtumų ne tiek ir daug. Kariškiai vieni kitus labai gerai supranta, randa bendrą kalbą. Vokietijos Bundesvero akademijoje buvom pirmieji, kurie pakliuvo į tikrąjį NATO kursą ir mokėmės kartu su vokiečiais. Mūsų grupėje buvome 5 užsieniečiai ir 13 vokiečių. Buvo tam tikrų bendravimo ypatumų, bet ryšiai su jais nenutrūkę iki šiol. Kitas dalykas, kad nuvažiavus į kokią komandiruotę, kad ir Liuksemburge, ir susitikus kurso draugą santykiai yra visiškai kitokie, artimesni.
…ir buvau atsakingas už NATO bataliono infrastruktūros parengimą. To bataliono, kuris dabar yra Rukloje…
Mano paskutinės pareigos irgi buvo gana įdomios. Dirbau KAM Logistikos departamente ir buvau atsakingas už NATO bataliono infrastruktūros parengimą. To bataliono, kuris dabar yra Rukloje. Pradžia buvo labai sunki, nes visi mūsų pirkimų įstatymai nebuvo palankūs. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į pievą ir sakai: „Mums reikia, kad čia būtų autoparkas.“ Infrastruktūros padalinio darbuotojas sako, jog nei pagal investicijų, nei pagal remonto straipsnius toje vietoje jo būti negali. Teko pasirinkti kitą modelį, kadangi terminai buvo labai trumpi, reikėjo atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu. Reikėjo įrengti technikos parką su aikštelėmis, ryšių centrą – buvo gana įdomus darbas, nes dar iki įsikuriant kas mėnesį po kelis kartus atvažiuodavo vokiečių, olandų delegacijos. O kai 30 žmonių atvažiuoja, yra reikalų. Ir biudžetas tiems dalykams anuomet su dabartiniu buvo nepalyginamas. Dėl to praradom laiką.
…Mano misijos Afganistane metu per septynis mėnesius žuvo daugiau kaip 10 kariškių…
– Jūs mokat užsienio kalbas, išmanot logistikos, statybos reikalus. Ar neviliojo pas save verslas?
– Kažkada su kolegom esam kalbėję apie tai. Anksčiau buvo toks požiūris, kad kariškiai nieko nemoka. Bet jau tarnybos metu esu sutikęs labai daug išsilavinusių, protingų karininkų. Gal kai kurios organizacijos prisibijo, kad ateisi toks pripratęs prie drausmės, prie tvarkos – ne visiems tai tinka. Bet matau, kad požiūris po truputį keičiasi. Tų karininkų, kurie pradeda mokytis Karo akademijoje, išsilavinimas irgi gerėja. Dar vienas dalykas, kad kariškis, kur jis bebūtų, kas trejus metus yra rotuojamas. Atėjęs į naują vietą tu per trumpą laiką turi greitai įsivažiuoti į naujas pareigas. Tai sudėtinga, bet priverčia žmogų judėti į priekį. Dar gerai, kad labai daug karininkų siunčiama mokytis į užsienį. Tai ne tik praplečia pasaulėžiūrą, bet ir įgauni naujausių žinių. Daug duoda ir dalyvavimas įvairiose misijose. Ne visiems jos baigiasi gerai, bet tai neįkainojama patirtis. Mano misijos Afganistane metu per septynis mėnesius žuvo daugiau kaip 10 kariškių. Kariškiai gal šiek tiek avantiūristai ir nuotykių ieškotojai – toks gyvenimo būdas.
– Ukrainoje per karo laiką nebuvote?
– Ne. Mums šiuo metu uždrausta savarankiškai ten važiuoti, nerekomenduojama. Matyt, dėl tam tikrų saugumo dalykų. Bet informaciją sekame. Kasdien visus straipsnius apie Ukrainą perskaitau, nes ateina informacija apie naujos ginkluotės panaudojimą, apie taktinius dalykus. Bent jau įmanoma susidėlioti vaizdą, kaip ir kas ten vyksta. Ateityje gali to prireikti. Reikia naudotis galimybėmis ir ieškoti būdų būti geresniems. Realiai tas karas duoda mums šiek tiek laiko susitvarkymui ir pasirengimui. Kitas dalykas, kad mes esame NATO, kuri yra mūsų gynybos skėtis. Ne veltui ir švedai, ir suomiai įstojo į NATO – neutraliu būti šiais laikais sudėtinga. Gal tik šveicarai tai sugeba. Beje, teko ir Šveicarijoje būti penkių savaičių kursuose ir matyti viską gyvai. Kas ten yra gerai, kad visoje valstybėje objektai paruošti karo atvejui. Pavyzdžiui, į tiltų atramas sudėti sprogmenys. Reikalui esant atvažiuoja inžinieriai, prisuka plokštę ir per dvi minutes viskas gali išlėkti į orą. Žinoma, ten visai kitos gamtos sąlygos, bet pasiruošimas tikrai rimtas. Profesionalios kariuomenės jie turi nedaug, bet labai gerai parengtas rezervas. Ir minėtose pratybose bankininkai, vadybininkai tas penkias savaites mokėsi, treniravosi rimtai. Ir dauguma namie turi ginklus. Galėtume daug ko iš jų pasimokyti.
– Jūs atsargos karininkas, bet šiandien su uniforma.
– Turiu teisę vilkėti uniformą. Ją rengiuosi dalyvaudamas pratybose, eidamas į susitikimus. Nors šiaip mūsų, karo komendantų, pareigybė yra daugiau civilinė.
– Karo komendantūros – nauja įstaiga.
– Pati pradžia buvo gal kokiais 2018 metais. Įsteigti komendantūras buvo generolo Jono Vytauto Žuko idėja. Jų užuomazgos pradėtos organizuoti, bet pačioje pradžioje nebuvo ministerijos sprendimo. Buvo pakviesti atsargos karininkai ir priskirti prie savanorių pajėgų. Mus pakviesdavo į pratybas, ginklo valdymo testus, kurie privalomi kiekvienais metais. Pora kartų per metus mus surinkdavo, papasakodavo, kuria linkme judama. Taip viskas ir tęsėsi kurį laiką. Postūmis atsirado kai KAM ministru tapo Laurynas Kasčiūnas. Jis pažadėjo skubiai pajudinti karo komendantūrų reikalą. Aišku, ne taip iš karto viskas pasidarė, bet postūmis buvo neblogas ir po truputį procesas pajudėjo. Dabar plečiamės po visą Lietuvą. Realiai jau yra apie 30 pareigas einančių žmonių – profesinės karo tarnybos ir atsargos karininkų, dirbančių komendantais ir komendantų pavaduotojais. Pasirinkta tokia schema, kad didžiuosiuose miestuose palikti profesinės karo tarnybos karininkai (ir komendantas, ir pavaduotojas), kadangi ten veiklos apimtys nemažos, o regionuose kviečiami dirbti atsargos karininkai, kurie yra ir savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariai, ir tuo pačiu civiliai tarnautojai, priimami pagal darbo sutartį. Ateityje kiekviename rajone turėtų atsirasti karo komendantas arba komendanto pavaduotojas.
– Kodėl vienoms komendantūroms vadovauja komendantai, o kitoms komendanto pavaduotojas?
– Taikos metu aš esu pavaduotojas, o karo metu – komendantas. Toks ir skirtumas.
– Takos metu Rokiškis komendanto ir neturės?
– Ne. Viršininko neturiu. Bet yra parengtas įsakymas, kad karo metu esu komendantas. Kadangi mes priklausom Panevėžio regioninei komendantūrai, mūsų viršininkas yra jos komendantas. Savivaldybės komendantūros pavadinimas gal šiek tiek klaidina, nes žodis „savivaldybės“ lyg ir nurodo, kad mes priklausom savivaldybei, nors iš tikrųjų esame kariuomenės institucija. Toks pasirinktas modelis. Gal dar nėra iki galo sutvarkyti kai kurie teisiniai dokumentai, kai ką mūsų kolegos Vilniuje tvarko. Pavyzdžiui, KASP kariu galima būti iki 65 metų, o pas mus – tik iki 60. Kur logika? Tą irgi reikėtų ir planuojama keisti. Savanoriai labiau kovinis padalinys, jiems daugiau ir „lakstyti“ reikėtų, o mūsų organizacija daugiau užnugario, tai tas amžiaus cenzas truputį nelogiškas.
– Komendantūros įsteigtos visuose rajonuose?
– Šiuo metu pasirinkti tie rajonai, kurių savivaldybėse buvo karo prievolės ir komplektavimo poskyriai, o jie buvo ne visur. Pavyzdžiui, rokiškėnai administruoja Rokiškį ir Kupiškį, nes Kupiškyje atskiro poskyrio nėra. Ateityje komendantūros atsiras ir ten, bet tai dar šiek tiek užtruks.
…Iš pilietiškos visuomenės didelio entuziazmo mažuose regionuose nėra, o tai šiek tie lėtina mūsų darbą…
– Jau veikiate pilna apimtimi, ar vis dar vyksta kūrimosi laikotarpis?
– Sakyčiau, vis dar kūrimosi laikotarpis. Gal kažkas įsivaizduoja, kad čia sudaryta biurokratinė struktūra, kur bus pristeigta etatų ir dirbs daugybė žmonių. Taip nebus. Taikos metu komendantūrose dirbs po vieną ar du žmones plius Karo prievolės ir komplektavimo poskyrio kariai. Visa kita komendantūros dalis turėtų būti formuojama iš atsargos karių ir rezervistų. Kai jų reikia, pasikviečiam ir dirba kartu su mumis. Iš esmės, dabar komendantūra dar tik formuojama. Visuomenei paskelbus kvietimą ateiti į komendantūrą, dalis žmonių ir atėjo. Dabar jie rengiami pagal dešimties dienų programą. Žmonių didžiuosiuose miestuose yra gana daug. Pas mus, Rokiškyje ir Kupiškyje, turime aštuonis žmones. Iš jų šeši parengti, o du šiuo metu mokosi. Iš pilietiškos visuomenės didelio entuziazmo mažuose regionuose nėra, o tai šiek tie lėtina mūsų darbą.
– Gal taip yra dėl to, kad dar ne visi supranta, kokią vietą krašto apsaugos sistemoje užima komendantūros? Gal ne visada ir sąvokos aiškios. Pavyzdžiui, yra komendantiniai šauliai. Ką jie bendro turi su komendantūra?
– Karo atveju Šaulių sąjungos kaip organizacijos neliks. Koviniai šauliai nueis į karinius dalinius, komendantiniai šauliai ateis į komendantūras, papildys jos pajėgas. Jeigu imsime mūsų regioną, pas mus Šaulių sąjunga silpnoka. Džiugina, kad kuopos vadas Rytis Balčiūnas dirba su jaunaisiais šauliais, gana aktyviai veikia, bet trūksta viduriniosios grandies, kurią sudarytų 40–50 metų žmonės. Jie galėtų arba stoti į Šaulių sąjungą, arba ateiti pas mus. Bandom tuos žmones motyvuoti, einam, kalbamės.
– Kokią vietą krašto apsaugos sistemoje užima karo komendantūros? Juk tai nėra nei Krašto apsaugos savanorių pajėgos, nei reguliariosios kariuomenės pajėgos.
– Iš esmės tai yra kariuomenės padalinys, kuris daugiau skirtas užnugario veiklai. Turi būti koordinuojama veikla su savivaldybėmis, su visomis jų organizacijomis, įmonėmis, su nevyriausybinėmis organizacijomis. Viena pirmųjų mūsų užduočių vos pradėjus veiklą buvo parengti sąveikos planą su savivaldybe. Tame plane turėtų būti numatyta, kokie objektai turėtų būti saugomi, kiek žmonių reikės jiems saugoti. Mūsų rajone tas sąveikos planas jau pasirašytas, Zarasuose irgi yra, Utenoje projektas parengtas. Apie Zarasus ir Uteną kalbu, nes man pavesta ir juos kuruoti, kadangi kol kas ten savo žmonių neturime. Per lapkritį turėtų būti parengta saugotinų objektų duomenų bazė – kiek jų yra ir kiek žmonių reiktų apsaugai.
– Tai iki šiol nėra tokio sąrašo?
– Yra, vienas sąrašas yra Valstybės gynybos plane, kuriame, pavyzdžiui, yra įtraukti tiltai. Bet juk savivaldybėse yra ir mažesnių objektų, pavyzdžiui, transformatorinės. Visi žinom, kas būtų, jeigu dingtų elektra. Aišku, nuo drono atakos mes jų neapsaugosim, bet yra ir kitų būdų jas išvesti iš rikiuotės. Taigi, karo metu šie objektai turėtų būti saugomi. Taip pat turėtų būti saugomos parduotuvės, degalinės, kiti objektai. Gal viskam žmonių nepakaks, todėl reikia nustatyti prioritetinius objektus. Visur, kur tik įmanoma, turėtų būti Karo komendantūros žmonės, kurie budėtų.
Žinoma, svarbiausia mūsų veikla – sąveika su savivaldybe. Jos institucijos veiks bet kuriuo, net karo, atveju. Reikalui esant, jos padės tenkinti kariuomenės poreikius, vykdant rekviziciją (turto paėmimą), užtikrinti komendanto valandą, įrengti šaukimo punktus, net blokuoti priešo diversines grupes.
– Kas sudaro komendantūros pajėgas?
– Daugiausiai atsargos kariai. Dabar dar yra trys žmonės, kurie tvarko karo prievolės reikalus. Karo atveju jie steigia šaukimo punktą ir mobilizuoja žmones.
…Palengva žmonės suvokia, kad karas gali ateiti čia. Gaila, kad didžioji dalis visuomenės vis dar gyvena iliuzija, kad taikos sąlygos yra amžinos…
– Vienas pagrindinių komendantūros uždavinių – užtikrinti kariškių ir civilių bendradarbiavimą. Kaip sekasi bendrauti su civiliais, su savivaldybe?
– Su Rokiškio savivaldybe neturime jokių problemų. Iš kolegų kituose rajonuose yra tekę girdėti, kad visko būna. Civiliai ne visada supranta, ką turėtų daryti. Bet jeigu imsime mūsų savivaldybę, tai rugsėjo mėnesį vyko pratybos, kuriose buvo pasirinktas gyventojų evakuacijos scenarijus. Žiūrint iš šalies labai gražiai atrodė – visi žino, kas ką daro, kokias užduotis turi vykdyti. Tai gerai, nes vyksta ir tų žmonių apmokymas, ir savivaldybės mobilizacijos specialistė dalyvauja įvairiuose mokymuose. Palengva žmonės suvokia, kad karas gali ateiti čia. Gaila, kad didžioji dalis visuomenės vis dar gyvena iliuzija, kad taikos sąlygos yra amžinos. Gal suvokimas ateina tik po kokio nors sukrėtimo. Jei nutiktų kokia nors didesnė hibridinė ataka prieš Lietuvą (balionų galima neskaityti), tarkim, kokios nors diversinės grupės įsiveržimas, tai paskatintų žmones reaguoti ir suprasti, kad karas yra visai netoli. Net istoriškai žiūrint mes visada buvom kaip pereinamasis kiemas. Ir mums reikia padaryti viską, kad jie nenorėtų čia ateiti. O tam reikia visuomenės susitelkimo. Juk mūšius laimi ne kariuomenė, o visa visuomenė.
– Grįžkim prie pratybų. Jos buvo skirtos savivaldybės, seniūnijų darbuotojams. Jie karo atvejui planus turi ir žino, ką daryti. Bet eiliniai žmonės nežino ir ne visada sugeba tinkamai reaguoti. Juk, pavyzdžiui, 1940 metais buvo ir kariuomenė, ir stipri šaulių organizacija, o rimtesnis pasipriešinimas prasidėjo tik po metų, per 1941 m. birželio sukilimą. Kaip žmogui žinoti, ką jam daryti ekstremaliu atveju?
– Žmogui reikėtų ruoštis. Matant, kad situacija aštrėja, reiktų pagalvoti apie maisto atsargas, nes karo atveju sutrikus logistikai, neaišku, kiek bus galima jo nusipirkti. Reikia turėti kuro atsargų, nes matome, net taikos sąlygomis, kas dedasi degalinėse per paprasčiausias akcijas trečiadieniais. Reikia nuolat sekti informaciją. Mūsų savivaldybės interneto puslapis tuo atžvilgiu pakankamai informatyvus. Neseniai lyginau su kitų savivaldybių puslapiais, matosi, kad informacija nuolat skelbiama, atnaujinama. Svarbi ir vietinė žiniasklaida – ir popieriniai laikraščiai, ir elektroniniu formatu skelbiama informacija. Be abejo, svarbus dalykas ir mobilusis telefonas. Tik gal mobilus ryšys ne visur suderintas. Pavyzdžiui, kai į Lietuvą buvo įskridęs dronas, tarp skirtingų operatorių perspėjimų buvo 20 minučių skirtumas, o tai jau gana daug.
– Rokiškio rajonas vienas iš tų nedaugelio, kuriame niekada nebuvo jokių karinių dalinių, karinių bazių. Ar pakanka infrastruktūros?
– Čia nuolat veikė ir veikia KASP kuopa. Tai nėra didelis padalinys, bet šiame mūsų pastate vyksta savanorių instruktorių rengimo kursai, į kuriuos atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos ir čia kokias tris savaites intensyviai treniruojasi. Poreikio didesniam dislokavimui anksčiau nebuvo. Jeigu toks poreikis būtų – planuojam apvažiuoti visas seniūnijas ir iš seniūnų surinkti informaciją, pavyzdžiui, kur yra galimybės ir kiek galima apgyvendinti karių. Turime numatyti vietas, kur galima talpinti didesnes karių, mūsų ar sąjungininkų, grupes. Teko apeiti ir savivaldybei pavaldžias organizacijas. Pavyzdžiui, ateini į „Rokiškio komunalininką“ ir klausi, ką jie gali: kiek gali išvežti nuotekų, kokį kiekį skalbinių išskalbti, kiek žmonių gali aptarnauti pirtis – visus tuos dalykus reikia žinoti. Nes karo komendantai turi būti tie, kurie labai gerai žino vietovę, vietos žmones, kas rajone ką gali padaryti.
– Dar vienas komendantūros uždavinių – pasiruošimas įtvirtinimų statymui. Kaip tam ruošiamasi?
– Priimtas regioninio masto sprendimas dėl inžinerinių parkų steigimo. Bus nupirkta dalis inžinerinių priemonių („ežiai“, „drakono dantys“, koncertinos) ir Panevėžio apskritis tas priemones išskirstys rajonams jau kitais metais. Manau, tai geras sprendimas. Su meru mes jau kalbėjome, kur tas priemones laikysim, kas jas saugos, sprendimai jau priimti.
– Kaip atrodo komendantūrų pratybos?
– Pratybas organizuojame savaitgaliais. Kitais metais jau planuojama didinti pratybų skaičių. Tuos, kas ateina pas mus dešimčiai dienų, kitais metais planuojama pritraukti iki 14 dienų ir vykdyti pratybas. Praėjusį šeštadienį turėjom vienos dienos pratybas Panevėžio batalione. Susirinko 47 žmonės, instruktoriai pasakojo apie ryšio palaikymą, priemones ir procedūras, žvalgybinės informacijos ir informacijos iš atvirų šaltinių rinkimą. Reikia pagirti žmones, kad jie aukoja savo laiką, savaitgalius. Tikimės, kad ir pas mus susirinks daugiau žmonių. Pradžiai norėtųsi, kad bent 30 susirinktų, tada jau būtų lengviau.
– To ir palinkėsime. Ačiū už pokalbį ir sėkmės.
P.S. Komendantas – užsiėmęs ir reikalingas žmogus. Po mūsų pokalbio jis porai dienų išvažiavo į jau minėtus Zarasų ir Kupiškio rajonus, o pokalbio metu dar spėjo telefonu susitarti dėl susitikimo su „Rokiškio vandenų“, kurie irgi patenka tarp saugotinų objektų, direktoriumi. Atsisveikindamas Valdas Gegelevičius prašė priminti, kad visi susidomėję karo komendantūros veikla ir norintys prisidėti kviečiami registruotis Rokiškyje, Laisvės g. 13. Norintys daugiau sužinoti apie komendantūros veiklą gali tai padaryti ir internete adresu www.karys.lt
