Pašnekovai atsakė į du klausimus:
Ką turėtų aplankyti žmogus, pirmąkart užsukęs į Rokiškį?
Kaip plėtotumėte mūsų miesto ateities viziją? Ko čia trūksta?
Ramybe žavisi didmiesčio gyventojai
Ričardas Budvytis
Pirmiausia Rokiškis man yra gatvė, kurioje užaugau, po to – krepšinio aikštelė prie L. Šepkos parko. Čia su draugais praleidome daug laiko. Kartais ateidavau vienas, kartais dviese, yra buvę, kad susirinkdavo ir 15 žmonių. Tiek kaitinant 35 laipsnių karščiui, tiek spaudžiant šalčiui. Nekantrauju, kai, aprimus virusui, vėl išbėgsime į aikštelę. „Velykalnio“ poilsiavietė yra dar viena vieta, kur leisdavau savo vasaras. Maudykla, tinklinio aikštelės, teniso kortai, įvairūs renginiai… Ši vieta tampa traukos tašku. Nuostabiausia yra tai, kad kasmet ji atsinaujina, kuo nors praturtėja. Šią žiemą mėgėjus džiugino puikus kalniukas čiuožti rogutėmis.
Trečioji vieta ne tokia nostalgiška, tiesiog dažniausiai lankoma – populiariausia Rokiškio parduotuvė su populiariausiu Rokiškio restoranu šalia populiariausios Rokiškio degalinės. Būna, kad metus nematytus žmones sutinki būtent čia.
Pirmą kartą apsilankantiems visada parodau danielius. Tada miesto centras, bažnyčia, L. Šepkos parkas, „Velykalnio“ poilsiavietė ir Rokiškio ežeras. Svarbu ne konkrečios vietos, o tiesiog pasivaikščioti po Rokiškį ir pajusti čia sklindančią energiją. Atvykėliai visada sako, kad Rokiškis labai gražus, tvarkingas ir ramus miestas. Ypač ta ramybe žavisi didmiesčio gyventojai.
Puikiai miesto ateičiai visų pirma reikia darbo vietų, ypač aukštos kvalifikacijos specialistams. Taip, dalis jaunimo tiesiog nori pabėgti į didmiestį, bet net ir tiems, kurių didieji miestai nevilioja, dažnai nebūna pasirinkimo, nes Rokiškyje tiesiog nėra darbo pagal specialybę.
Reikia vietų smagiai leisti laisvalaikį. Norėtųsi geresnio kino teatro, boulingo. Stalo žaidimų klubas buvo nuostabi vieta, tikiuosi, kad veiklą jis atnaujins.
Netikėtai kūrybiška atvira bendruomenė
Ingrida Kujelė
Pirmoji fotografija – įvykio, kuriame dalyvavau atsitiktinai ir kuris sužavėjo, privertė kitaip pažiūrėt į aplinką, žmones. Tai keletą metų Obeliuose vykęs „Anys kalbęs žodžiais“. Ši foto man simbolizuoja neribojamą, netgi šokiruojantį kūrybiškumą be jokių šablonų, kuris gyvas Rokiškyje. Gyvas šiek tiek paribiuose, tačiau randamas.
Antrojoje fotografijoje – Marimontas. Man tai – per keletą metų išnaršytos vietos, apžiūrėti objektai, kurie gyvuoja patys sau. Tai savitas Rokiškio veidas, kuris neskirtas masiniam žiūrėjimui, kuris laukia ieškančiojo, atrandančiojo, matančiojo. Tai istorija, kuri vilioja atrasti. Gal ne tik mane.
Trečiojoje fotografijoje – žmonės. Bendruomenė. Besišypsanti, laukianti, priimanti, kviečianti, siūlanti įsijungti. Jei tik turi ūpo, jei tik turi ką pasakyti, jei tik gali ką nors padaryti ar tiesiog pabūti. Nauja patirtis. Taigi dabar aukštai iškėlusi galvą prisistatau – esu žemaitė nuo Skuodo, bajoriškė, rokiškėnė.
Aplankyti siūlyčiau vietas, kuriose žmogus nėra buvęs, kurios jam yra įdomios. O tas, kuriose buvęs, galima dar kartą aplankyti. Skirti laiko Rokiškiui, pabendrauti, nors kartais tai sudėtinga, nes rokiškėnai į ne vietinius žiūri ir su jais bendrauja šiek tiek per atstumą. Pati esu ne visus objektus aplankiusi. Nieko konkretaus neminėsiu, neverta, nes kiekvienam pagal interesus.
Miesto vizija smarkiai susirūpinta tik pastaruoju metu. Juokinga, kad tiek metų nesirūpinta, o staiga prireikė „čia ir dabar“. Taip nedaroma, tai ilgas procesas. Mano vizija – netikėtai kūrybiška atvira bendruomenė. Ne kaimo, miesto, senjorų, o visų rokiškėnų. Kartojau ir kartosiu, kad tik kartu „sumetę smegenis“, neįtikimiausias mintis, beprotiškiausias idėjas rasime tai, ko ieškome. Atskirai bus kaip toje pasakėčioje apie gulbę ir vėžį. Man pačiai trūksta biliardo ir boulingo, vis tekdavo Daugpilin palėkt. Pirmiau inventorizuokime tai, ką turime ir ką galime su tuo nuveikti, o jau paskui matysime, ko trūksta.
Sunku sugalvoti, ką dar pasiūlyti svečiams
Lina Giedraitė
Pirmoji vieta – Tyzenhauzų gatvė. Grožiuosi ja ir noriu fotografuoti tiek šviečiant saulei, tiek užklojus rūkui. Labai mėgstu gatves, iš abiejų pusių apsuptas dideliais medžiais. Pasidalinusi Tyzenhauzų ar Ąžuolų gatvių nuotraukomis socialiniuose tinkluose, sulaukiu net užsieniečių komentarų – kaip gražu, kur tai ir pan.
Antroji vieta – takas nuo Rokiškio dvaro iki Nepriklausomybės aikštės. Ją įrėmina medžių, kiekvienais metais mėgaujuosi liepų žiedų kvapu. Labai tikiuosi, kad bebrų nugraužti medžiai bus atsodinti ir sėkmingai užaugs. Be jų nelieka ir dalies žavesio.
Trečioji vieta – Rokiškio ežeras. Taip, tai tik tvenkinys. Tačiau man ši vieta artima nuo pat vaikystės. Iki šiol prisimenu, kai prie ežero ėjome su vyresniąją sese ir jos draugėmis. Man buvo prisakyta neišduoti tėvams, jog panelės nešasi magnetofoną. Sėdėjome paplūdimyje ir klausėme „Scorpions“ grupės „Wind of change“.
Čia praleidau paauglystės vasaras. Iki šiol ateinu čia maudytis ir mėgautis saule.
Be dvaro ir bažnyčios, sunku sugalvoti, ką dar pasiūlyti svečiams. Žmonės atvažiuoja, pavaikšto pagrindine atkarpa ir išvažiuoja. Laimė, dabar šioje „atkarpoje“ galima pavalgyti, lauke išgerti kavos. Lankytini objektai – už miesto: dvarai, ežerai, Sartų apžvalgos bokštas. Galima susidėlioti Rokiškio rajono dvarų lankymo turą. Pavyzdžiui, vykstant Ilzenbergo link, apžiūrėti Onuškio griuvėsius, užsukti prie Miliūnų ežero.
Man skaudu matyti, kaip griūna Rokiškio dvaro pastatai – galimai turistų lankytinos vietos. Kadaise už danielių aptvaro būta pastatų. Štai buvusi dvaro alaus darykla galėtų tapti puikia vieta pasisėdėti, žinoma, vasarą su staliukais lauke, su vaizdu į dvarą, jo parką ar net terasoje ant vandens. Kol žmogus apeitų visus tuos pastatus, o jei dar turėtų, ką ten veikti, ne vien apžiūrėti, gerokai užtruktų. Tarkim, prieina danielių aptvarą ir pamato pažymėtus takus per mišką ir palei ežerą… Žmonės mėgsta vaikščioti, jei tik žino, kad takai egzistuoja. Pasivaikščioję galbūt norėtų likti nakvoti… Manau, miesto gyventojai irgi įvertintų pažintinius takus.
Projektą iš dalies remia:
