Gimtasis Rokiškis: nuo Vyžuonos ežero iki neatrastų takų

Šiandienos pašnekovams pasiūlėme pasirinkti tris nuotraukas, geriausiai atskleidžiančias, kas jiems yra Rokiškis, ką jie siūlytų aplankyti miesto svečiams ir ko mūsų mieste galbūt trūksta. Pašnekovų klausėme, ką turėtų aplankyti žmogus, pirmąkart užsukęs į Rokiškį, kokia miesto vizija, ko čia stinga?

Neišnaudojamas potencialas ir prarastos guminės pirštinės

Justina Daščioraitė

Mano pasirinktos nuotraukos – Rokiškio choreografijos mokykla, Vyžuonos ežeras ir dvaro parkas.

Šokis mane lydėjo nuo vaikystės. Repeticijos, koncertai… Bent jau tuo metu Choreografijos mokykla buvo dideli šokių ir muzikos namai, lyg tikra šeima.

Vyžuonos ežeras – mano mylimiausias. Iki šiol ankstyvą vasaros rytą ar vėlyvą vakarą važiuoju ten maudytis. Ten išmokau plaukti. Atsimenu, bijojau nušokti nuo tilto, todėl paprašiau tėčio tą padaryti pirmam. Paskui išdrįsau ir aš. Man patinka ežerą supanti gamta, ramybė, miškas.

Trečia nuotrauka – dvaro parkas žiemą. Galbūt todėl, kad ten išvaikščioti visi kampeliai, o parką juosianti akmeninė tvora, kadaise tikėjau, buvo „kinų siena“, tapdavo savotiška žaidimų aikštele.

Šios nuotraukos sukelia man skirtingas emocijas, toks man ir yra Rokiškis – spalvingas, ryškus, ekspresyvus, o kai prireikia, tampa ramybės oaze.

Rudenį asociacija „Išdrįsk keisti“ organizavo verslių moterų vakarą. Sulaukėme viešnių iš Vilniaus, aplankėme Ilzenbergo dvarą, užsukome pasižiūrėti, kaip kepa Laimutės Sadauskienės šakočiai, pavaikščiojome po miesto centrą. Verslininkes sužavėjo mūsų kraštas. Deja, mintyse sukasi pagrindiniai lankytini objektai, galbūt per mažai iki šiol domėjausi „neatrastu“ Rokiškiu. Tačiau nuodėmė neaplankyti Ilzenbergo dvaro, vyndario kaimo turizmo sodybos „Roksala“, Birutės Dapkienės ūkio, „Levandų Vanagynės“. Tikiuosi, turime užslėptų „deimančiukų“, kuriuos verta parodyti tiek aktyvaus, tiek pasyvaus laisvalaikio ieškančiam turistui. Gal būtų naudingas turizmo sezono pristatymo renginys,

su krašto privalumais supažindintume ir pačius gyventojus, juk kiekvienas gali tapti savo krašto ambasadoriais.

Rokiškį galima apibūdinti kaip kultūros, kūrybinės laisvės, atgaivos miestą dėl kultūrinės aplinkos ryškėjančio dominavimo. Tai verta išnaudoti siekiant pritraukti investicijų. Rokiškis turi ne tik kultūrinio potencialo. Pernai vos „neužkibo“ investuotojas, užsiimantis guminių pirštinių gamyba. Mano žiniomis, jis pasirinko Klaipėdos regioną. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Remiantis „Verslo kliūčių žemėlapiu“, Rokiškis, kitaip nei Biržų, Zarasų ir Kupiškio savivaldybės, išskirtas kaip miestas, turintis palankias sąlygas verslui.

Ryškėja kraustymosi gyventi į mažesnius, patogesnius miestus tendencija. Pasinaudoję ja regionai turi didelę galimybę pritraukti migrantų, ypač „skaitmeninių klajoklių“, kurie dirba nuotoliniu būdu iš bet kurio kampelio. Miesteliams svarbu pranešti, kad gyvenimo kokybė čia geresnė – supa graži, švari, mažai urbanizuota aplinka. Rokiškyje gera, jauku, vyksta intensyvus kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, sutvarkyta infrastruktūra. Koją kiša vienintelis dalykas – jei niekas apie tai nežino, kodėl turėtų susidomėti? Ateitis – verslus, kūrybiškas, dinamiškas miestas. Manau, toks jis ir dabar, trūksta tik vieningos krypties. Norint įgyvendinti šią idėją, reikia bendro, nuoseklaus darbo. Investuotojai patys renkasi, kur investuoti, nei politikai, nei kitos organizacijos negali nukreipti investicijų į regionus, kol regionai nėra pasiruošę įrodyti savo pranašumo. Mes jį turime, tereikia išnaudoti.

Labiau didžiuokimės savo kraštu ir skleiskime žinią

Antanas Taparauskas

Pats Rokiškio miestas – labai patogus pasivaikščioti pėsčiomis, neklaidus, aiškus ir erdvus. Pasirinkau šias nuotraukas, nes viską galima apžiūrėti nuosekliai: miesto centre apžiūrėjus garsųjį „namą su bokšteliais“, ekskursiją tęsiame Respublikos gatve, kur yra didžiausia galerija po atviru dangumi – langinėmis išpuoštas beveik kiekvienas medinis pastatas. Centrinės miesto dalies apžiūrą baigiame Liongino Šepkos parke, kuriame stovi per daugybę drožybos plenerų sukurtos medžio skulptūros.

Brolių Zametų namas centrinėje miesto dalyje labai įdomus istoriniu požiūriu. Apžiūrint pastatą galima mintimis nusikelti į senesnius laikus ir vaizduotėje sudėlioti paveikslą, kas ir kaip vyko pačiame Rokiškio centre, kuo užsiėmė tuometiniai rokiškėnai ir ką veikė į jį užsukę svečiai. Apžiūrėdamas Respublikos gatvės langines lengvai atsipalaiduoji, gali įsigilinti į patį piešinį ar paskaityti trumpą istoriją, eilėraštį. Tiesioje kaip styga gatvėje gryname ore išsilaisvina mintys ir prašviesėja kasdienių rūpesčių „užgulta“ galva. Priėjus žaliąją miesto erdvę – L. Šepkos parką – galima prisiliesti prie „natūralumo – medžio, kuris apdirbtas profesionalia drožėjo ranka. Apžiūrėjus medines skulptūras ir įvertinus, kiek kruopštaus darbo ir prakaito išlieta jas sukuriant, galima prisėsti ant suoliuko ir pailsėti. Toks maršrutas, mano manymu, skirtas labiau atsipalaiduoti, pakvėpuoti grynu oru ir nieko per daug negalvojant susipažinti su Rokiškiu.

Rokiškėnui šios vietos įprastos ir galbūt nebesuteikia tiek džiaugsmo, kiek pirmą kartą čia atvykusiam. Tai nėra įspūdingos architektūros didingi pastatai, katedros ar bažnyčios – tai paprasti žemiški objektai, prie kurių galima prisiliesti pačiam ir galbūt ką nors savaip interpretuoti…

Pagrindiniais Rokiškio objektais, matyt, visuomet išliks dvaras, Šv. Mato bažnyčia, senamiestis. Tačiau nepatariu apsiriboti tik Rokiškio miestu. Jei tik yra laisva minutė – nuvykti į Ilzenbergo dvarą, pakeliui apžiūrėti išpuoštus Juodupės daugiabučius bei Onuškio dvaro griuvėsius. Siūlyčiau susipažinti su rajone vykusiomis laisvės kovomis – apžiūrėti Obelių istorijos muziejų, po rajoną išsimėčiusius partizanų bunkerius bei žemines. Jei laiko daugiau – susipažinti su vyno kultūra Lietuvos šiauriausiame vynuogyne arba apžiūrėti apylinkes iš vieno aukščiausių šalyje apžvalgos bokštų.

Visko turime pakankamai: pramogų, renginių, poilsio vietų kiekvienai amžiaus grupei. Galbūt tik trūksta jaunų, kuriančių savo krašte žmonių, nors pastaruoju metu jų daugėja, daugybė išvyksta iš rajono mokytis ir pasilieka ten, kur išvykę. Formulės, kaip išlaikyti jaunus žmones mūsų krašte, ieškoma jau daugelį metų. Mano manymu, trūksta ir pačių rokiškėnų noro pristatyti savo kraštą – pareklamuoti, pasididžiuoti lankomais objektais, pakviesti gimines ir draugus apsilankyti Rokiškyje ir susipažinti su nuostabiomis apylinkėmis. Taigi labiau didžiuokimės savo kraštu ir skleiskime žinią kitiems, koks gražus mūsų kraštas.

Eiti ten, kur akys mato, be kelio, be tikslo

Martynas Styra

Priešingai nei dauguma, aš vertinu neatrastą ir „kitokį“ Rokiškį. Man patinka paklaidžioti ten, kur paprastai žmonės neužklysta. Tai geležinkelio bėgiai, kurie jau seniai nebenaudojami, taip pat sovietmečiu statyti pastatai, kurie leidžia susimąstyti, kiek toli pažengėme per beveik 30 metų. Šie objektai leidžia atsiskleisti vidiniam tyrinėtojui, šiose vietose dominuoja ramybė. Tai primena laikus, kai buvo ramu, mūsų nespaudė joks virusas, nebuvo tokių didelių nesutarimų ir pan. Tai vietos, kur gali išeiti pasivaikščioti, patyrinėti, gilintis ir atrasti kai ką nauja. Čia gali nusiimti kaukę ir pakvėpuoti grynu oru, jos leidžia mintims susidėlioti į galvos stalčiukus ir sielai pailsėti nuo kasdienybės širšalo. Gera pasivaikščioti ten, kur žmogaus koja dar nebuvo įžengusi arba buvo taip seniai, kad nė pėdsakų nebeatrasi.

Rokiškio bažnyčia, pagrindinė miesto gatvė, Krašto muziejus – visiems žinomi. Visgi svečiui vertėtų paėjėti keliuku už Rokiškio ežero dvaro link. Čia gali pasigrožėti medžiais, pasimėgauti ramybe. Taip pat siūlyčiau eiti ten, kur akys mato, be kelio, be tikslo. Taip Rokiškyje atrasite dar daugybę nematytų, nuostabių ir neatrastų vietų.

Kaip plėtočiau mūsų miesto viziją? Ko čia trūksta? Miesto viziją reikėtų „jauninti“, susikoncentruoti į jaunimą, jaunas šeimas. Nors turime keletą pramogų, pvz., apgriuvusį riedlenčių parką ar pernai atidarytą vandens batutų parką, tokios pramogos ne visiems. Jaunimui labai trūksta vietos tiesiog pasibūti, atsipalaiduoti, bendrauti. Gyvenimo ritmas labai greitas ir kartais reikia sustoti, pagalvoti. Taip pat mieste reikėtų daugiau pėsčiųjų takų ir išnaudoti jau esamas vietas įvairiems įdomiems objektams. Senesnius objektus būtina kartkartėm atnaujinti, galbūt to užtektų, kad „atšviežėtų“ mūsų miestas.

Projektą iš dalies remia: