1986 m. balandžio 26 d. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris sunaikino reaktorių. Daug lietuvių tapo šios istorinės katastrofos liudininkais. Vytautas po sprogimo praėjus vieneriems metams buvo priverstinai išvežtas į tuo metu vieną iš pavojingiausių žemės vietų…
Černobylio link…
Vytautas prisimena: „1987 m. rugsėjo mėnesį, praėjus vieneriems metams po sprogimo Černobylyje, mane paėmė komisariatas. Nori nenori važiuoti – klausimo nebuvo. Privaloma. Patikrino „dėl mados”, ar aš sveikas, ir išvežė. Važiavome į Uteną su viena mašina, o iš Utenos į Rygą – jau su 40-čia. Rygoje pakilome lėktuvu ir skridome ten… į Černobylį. Tuo metu man buvo 41 metai.“
Dirbo ypač pavojingoje vietoje
Pasak Vytauto, Černobylyje jis dirbo pačioje pavojingiausioje vietoje – 30-ies kilometrų spindulio epicentre. „Duodavo skuduriuką pavalyti įrenginiams, daug jėgų šis darbas nereikalavo. Sunkiau buvo nešti šviną – užsidedi dvi plytas ir lipi kelis aukštus į viršų. Buvau kelias dienas ir valgyklos patarnautoju, tris dienas padirbau ir bėgau iš ten… Pačioje elektrinėje buvau 28 kartus, Černobylyje iš viso praleidau 50 dienų“, – pasakoja pašnekovas.
Vytautas prisimena, kad kasdien su „gruzoviku“ 87 kilometrus važiuodavo į darbą ir tiek pat grįždavo atgal į palatas. Palatos buvo didelės – kiekvienoje gyvendavo po 26 žmones.
Lietuvių Černobylyje tuo metu buvo apie 180. „Daug neišgyveno, jei matydavo, kad prastai jaučiasi, paleisdavo namo anksčiau – kad mažiau būtų problemų“,– sako Vytautas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
