Rokiškio pasaulyje nėra

Kažkada teko skaityti daug lietuviškos tarpukario spaudos. Ir didžiausią įspūdį darė tai, kad užsienio naujienos, bent jau didžiausiuose dienraščiuose, dažnai užimdavo ne mažiau, o kartais ir daugiau vietos negu žinios iš Lietuvos. Žmonės jautėsi gyveną pasaulyje labiau negu šiais laikais, kai tas pasaulis senokai virto globaliu kaimu, kai naujienos iš kito žemės galo atlekia dar joms nespėjus įvykti, bet ne ypatingai kam rūpi. Kol koks karas kaimynystėje nepradeda griaudėti. Tokiais atvejais smalsiuosius jau senokai gelbsti nebe laikraščiai ir net ne televizijos, o visagalis internetas. Gali jame realiu laiku stebėti kas dedasi, skaityti abiejų pusių suvestines iš fronto, klausytis liudininkų pasakojimų, ekspertų komentarų ir visa, ką tik nori – pasiūla neaprėpiama.

Dar geriau, kad kiekvienas turim pažįstamų, draugų ir net kaimynų daugelyje žemės kampelių. Vis dar gyvenu įspūdžiais iš kelionės pas Niurnbergo lietuvius. Vaikštinėdami po tą didmiestį šnekėjom ne tik apie jį, bet ir apie tai, kaip galėtume būti vieni kitiems naudingi, jaustis vieni kitiems reikalingesni. Išnykusios sienos, galimybė keliauti ir pažinti pasaulį, būti jo dalimi, ryšį su namais daro truputį formalų. Kokios čia nostalgijos, kai bet kurią dieną gali sėsti į lėktuvą ir net gana nebrangiai parskristi. Nesakau – papietauti, o kad ir savaitgaliui. Bet žmonės nori būti reikšmingi ne tik savo šeimai, bet ir tautai, kultūrai, visuomenei. Tokiu atveju labai padėtų glaudesni ryšiai su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. Kai kur taip ir daroma. Pavyzdžiui, Anykščiai turi Pasaulio anykštėnų bendriją, veikia pasaulio alytiškių bendruomenė, yra ir kitų gražių bendravimo/bendradarbiavimo pavyzdžių. O Rokiškis? Ar bent pabandėme suregistruoti kur, kiek ir kokių mūsiškių išsisklaidę po svečias šalis? Gal tikrai vertėtų kiekviename krašte turėti po Rokiškio ambasadorių (prisimenu kultūros sostinės ambasadorius – ir tai buvo gerai) ar kitaip pavadintą savo atstovą, kviesti juos į miesto šventes, ir ne tik, remtis jais verslo, kultūros, švietimo ir kitose srityse. Kalbėjom ir apie tai vaikščiodami po Niurnbergą. Kada bus proga apie tai pakalbėti Rokiškyje? O kol kas pasaulyje daug kur yra Rokiškio sūrio, gyvena vienas kitas rokiškėnas, bet Rokiškio pasaulyje nėra.

(Čia pasigirdo blaivus vidinis balsas: Daugnora, būk žmogus, nusileisk ant žemės!)

O šiaip Rokišky – kaip visur. Ir kaip visada. Teoriškai supranti, kad pasaulis viena koja ant karo slenksčio, o grynai žmogiškai labiausiai turbūt nervina nežmoniškai lėtai besisukanti biurokratinė mašina, kuri beveik neišvengiamai daugiau galvoja apie save, o ne apie žmogų. Štai dejuoja visi dėl duobėtų kelių. O biurokratija problemą sprendžia kaip? Pastato prie labiausiai išmušto asfalto ruožo ženklą „Nelygus kelias“ – ir darbas atliktas, žmonės informuoti. Ženklas stovi gal trečius metus, o kelio niekas remontuoti nesiruošia. Na, gal ne visai taip. Kelininkai kas mėnesį ar kas du pravažiuoja, palopo didžiausias duobes (nors kokiu principu vadovaudamiesi jas pasirenka – irgi klausimas). Ir ne tik su keliais šitaip.

Nors ne. Yra visgi ir gerų pavyzdžių. Kad ir iš tos pačios kelių srities. Kaip, pavyzdžiui, kelio į Salas asfaltavimo istorija. Atsirado žmonių, kuriems tai rūpėjo, kurie skyrė tam reikalui pinigus. Paskirų žmonių iniciatyva visada greitesnė nei nerangieji valdininkai. Ir šitas kelias iki šiol vienas geriausių rajoninių kelių.

Šiaip man Rokiškis patinka. Net su visais duobėtais keliais. Net ir nebūdamas pasaulyje.