Jei ne Kroatijos nepriklausomybės karas, Draganas ir Virgina Stypanai būtų gyvenę Adrijos jūros pakrantės kurortiniame mieste. Moters baimė, ypač dėl mažametės dukters, paskatino ieškoti saugesnės šalies. Rokiškyje su šeima įsikūręs D. Stypanas mano, jog privalome padėti nuo karo baisumų bėgantiems žmonėms.
Slėpėsi nuo bombardavimo
Prieš dvidešimt metų D. Stypanas su žmona Virgina ir trejų metukų dukra Felicija nutarė palikti Kroatiją ir įsikurti Lietuvoje. Pasirinkimas neatsitiktinis: Kroatijos jūreivio žmona – lietuvė. Sutuoktiniai susipažino Klaipėdoje, o sukūrę šeimą apsigyveno Splite – kurortiniame mieste Adrijos jūros pakrantėje.
Gal ir šiandien šeima būtų gyvenusi toje pačioje vietoje, jei ne 1991-aisiais prasidėjęs Kroatijos nepriklausomybės karas. D. Stypano gimtoji šalis, atsiskyrusi nuo buvusios Jugoslavijos socialistinės federacinės respublikos, siekė suverenumo, o Serbija norėjo nustatyti naujas sienų ribas tose Kroatijos dalyse, kuriose daugumą sudarė serbai.
D. Stypanas prisiminė, jog gyvenant Splite jų šeimai ne kartą teko slėptis nuo bombardavimo, o naktimis dažnai iš miego pažadindavo šūvių garsai. Pradėjus kaukti sirenoms, miestiečiai skubėdavo į slėptuves. Priešingai nei Lietuvoje, daugumoje Kroatijos daugiabučių rūsių buvo įrengtos specialios slėptuvės – didelės salės, jų pakraščiuose rikiuodavosi 10–20 metalinių lovų, dažniausiai dviaukščių tam, kad daugiau tilptų žmonių. Metalinėse spintose – į celofaną supakuotos antklodės. Slėptuvėse buvo įrengti tualetai, oro kondicionavimo, vandens tiekimo sistemos. Šias patalpas privalėjo prižiūrėti pirmųjų aukštų gyventojai. „Mūsų šeimai ne kartą teko bėgti į slėptuvę. Mažąją Feliciją gabendavome vežimėliu. Prisimenu: mergaitė ramiai sau miega, o aplinkui bombarduoja, pro mažus langelius matyti šviesų blyksniai“, – atmintyje įsirėžusius karo baisumus pasakojo D. Stypanas.
Nors Splite, palyginti su kitais Kroatijos miestais, buvo daug ramiau, tačiau Virgina labai bijojo, maldavo vyro vykti į saugesnę šalį. Moteris labiausiai nerimavo ne dėl savęs, o dėl trejų metukų dukros Felicijos. Baigiantis karui, šeima persikėlė į Lietuvą.
Musulmonai buvo draugiški, kalbėjo kroatų kalba
Šiuo metu iš Sirijos, Etiopijos, Bangladešo, Irako, Afganistano ir kitų valstybių į Europą plūstantys pabėgėliai D. Stypanui atgaivino karo Kroatijoje vaizdus. „Įdomu, kodėl pabėgėliai palieka savo namus? Norėdamas apie tai sužinoti kuo daugiau, žiūriu įvairius televizijos kanalus. Baisiausia matyti moteris ir vaikus, atsisakiusius gyvenimo savo šalyje, palikusius viską, ką turėjo, ir išbėgusius į nežinią ieškoti kitokio, ramesnio gyvenimo“, – sakė D. Stypanas.
Anot pašnekovo, Kroatijoje gyvena vos vienas procentas musulmonų. Splite nėra mečetės, tačiau jų bendruomenė įsigijo namą miesto centre, kuriame renkasi maldai. Ant pastato durų kabo užrašai arabų ir kroatų kalbomis. Šiuose maldos namuose D. Stypanui teko pabuvoti. Įsiminė erdvus kilimais puoštas interjeras. Tuo metu, kai jis buvo užsukęs, meldėsi tik vyrai ir berniukai, o po pamaldų jie rinkosi valgyti smulkintos avienos ir įvairiausių saldžių patiekalų.
D. Stypanas sakė pažinojęs keletą jų gatvėje gyvenusių musulmonų. Jie buvę draugiški, paslaugūs, mokėjo kalbėti kroatiškai, moterys rengėsi vakarietiškai, tik po skarelėmis slepiami plaukai išduodavo jų kilmę.
Pabėgėliams reikia padėti
Dėl saugumo iš gimtinės į žmonos šalį atvykęs D. Stypanas mano, jog Lietuva turi priimti ir padėti bėgantiesiems nuo karo baisumų. „Kroatijai pabėgėliai gali pridaryti daug bėdos: mano gimtosios šalies pagrindinės pajamos iš turizmo, todėl labai svarbu užtikrinti saugumą. Bijau, kad Kroatijos neištiktų Egipto likimas, kai po vieno išpuolio sumažėjo turistų srautai, ištuštėjo viešbučiai“, – svarstė pašnekovas ir pridūrė: jeigu tebegyventų Kroatijoje, nedvejodamas ištiestų pagalbos ranką pabėgėlių šeimai, priimtų juos į savo namus, tačiau norėtų, kad jie išpažintų krikščionybę.
Daugumos pabėgėlių tikslas – pasiekti Švediją, Vokietiją. D. Stypano žmona Virgina šiuo metu dirba mažame Vokietijos miestelyje netoli Frankfurto. Pabėgėlių toje vietovėje dar nėra. „Pritariu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žingsniui atverti duris nuo karo bėgantiems žmonėms. Vokiečiai iki šiol mena holokaustą, todėl jie pasiryžę padėti kenčiantiesiems karo baisumus. Be abejonės, pabėgėlius priimančios valstybės privalo atskirti ekonominius pabėgėlius ir sugrąžinti tuos žmones, kurie keliauja po pasaulį, tikėdamiesi lengvesnio gyvenimo ir pašalpų“, – neabejoja D. Stypanas.
Sunki kalba ir šaltas oras
Užsienietis Lietuvoje gyvena jau du dešimtmečius. Ar sunku buvo adaptuotis? Pirmaisiais metais jį gąsdino… mūsų klimatas. „Atvykau iš daug šiltesnių kraštų. Atrodė, jog pirmoji speiguota žiema niekados nesibaigs“, – juokavo D. Stypanas. Lietuvių kalba – antroji problema. Iš pradžių jis išmoko paprasčiausius žodžius: „Laba diena“, „Labas vakaras“, ir labai nustebo, kai daugiabučio laiptinėje ar gatvėje sutikti žmonės į jo pasisveikinimą nieko neatsakydavo. „Lietuvių toks būdas: jie visada rimti, niūrūs, nieko nenori matyti“, – tai atvykėlis pastebėjo labai greitai.
Norėdamas išmokti lietuvių kalbą, D. Stypanas nelankė jokių kursų. Geriausia mokykla jam buvo bendravimas su žmonėmis, ypač vaikais. Tėtis su Lietuvoje gimusiu sūnumi Marko kartu kaupė lietuviškų žodžių bagažą. Po ketverių penkerių metų kroatas jau galėjo susikalbėti su vietos gyventojais. Iš pradžių Rokiškio gatvėse sutikti praeiviai į jį kreipdavosi: „Labas, kroate“, o dabar žino vardą ir šaukia: „Labas, Drago!“
Užsienietį dažnai galima pamatyti minantį dviratį Rokiškio miesto gatvėmis. Ši transporto priemonė ypač populiari Kroatijoje. „Dviračių sezonas Kroatijoje niekada nesibaigia. Keičiasi oras ir Lietuvoje: žiemos vis šiltesnės, gal ir čia dviračiu galėsiu važinėti ištisus metus?“ – svajoja D. Stypanas. Per du dešimtmečius jis prisitaikė prie lietuviško maisto, tačiau renkasi aštresnį. „Į patiekalus reikia dėti tiek prieskonių, kad gerklėje viskas degtų“, – juokavo pašnekovas. Kroatas nepriprato tik prie… cepelinų. Šį lietuvių mėgstamą patiekalą ragavo vienintelį kartą ir daugiau neberizikavo…
Rokiškyje gyvena kaip rojuje
D. Stypanas iki atvykimo į Lietuvą dirbo jūrininku. Anot pašnekovo, susirasti darbo svečioje šalyje nėra sunku, tik reikia noro. Lietuvoje kroatas aštuonerius metus dirbo įvairiose medžio apdirbimo įmonėse, kavinėse. Kitų metų vasarį D. Stypanas jau turi gauti Kroatijoje uždirbtą pensiją. Jo žmona Virgina dirba Vokietijoje: tris mėnesius prižiūri garbaus amžiaus žmones, po to grįžta atostogų. Dukra Felicija išvykusi į Angliją, o Rokiškyje likęs tik devyniolikmetis sūnus Marko.
Ar Rokiškyje jaučiasi saugus? Išgirdęs šį klausimą, D. Stypanas prisiminė 1996-uosius, kai jį, išėjusį iš kavinės, užpuolė du jaunuoliai, sumušė iki sąmonės netekimo, atėmė laikrodį ir pinigus. Policija sulaikė įtariamuosius, jie buvo teisiami. „Manau, kad sumuštas buvau ne dėl tautybės, tiesiog jaunuoliams reikėjo pinigų. O man baisiausia buvo sumuštam, kraujuotais drabužiais pasirodyti žmonai, kuri tuomet laukėsi kūdikio“, – atviravo pašnekovas.
Senatvėje D. Stypanas svajoja grįžti į gimtinę. „Ten žemė sava, ji šiltesnė ir mielesnė“, – tarsteli vyriškis. Jis retai aplanko Kroatijoje likusius giminaičius. Nedaug jų ir teliko, o kelionėms reikia pinigų.
D. Stypano nuomone, gyventi yra saugiau mažesniuose miesteliuose, nes teroristai dažniausiai veikia dideliuose miestuose, išpuoliams renkasi masinius renginius. „Rokiškyje gyvenu kaip rojuje, tikrai čia saugu. Galiu ir naktį vaikščioti, manęs niekas nelies“, – tikino pašnekovas.
Dalia Zibolienė
