Šokis rokiškietei Gretai Narkevičiūtei – didžioji jos gyvenimo aistra ir kasdienis darbas, teikiantis džiaugsmą. Grakščiu, emocingu, jausmingu judesiu šokėja puošia televizijos projektus, įvairias šventes, o darbą su darželinukais vadina poilsiu.
Šokėjos duona – varginga?
G. Narkevičiūtės pažintis su šokiu prasidėjo Rokiškio choreografijos mokykloje. Besimokydama čia tvirtai apsisprendė studijuoti šokio pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete. Jo dėstytojai puikiai atsiliepia apie Rokiškio šokių mokyklą, net pajuokauja kasmet besitikintys universiteto šturmo – bent 3–4 studentų iš Rokiškio. Kartu su G. Narkevičiūte tais pačiais metais studijuoti pradėjo rokiškėnai Vilius Ščerbickas, Šarūnė Kirstukaitė ir Goda Mitinaitė.
Norintieji patekti į universitetą privalo pastatyti šokį ir jį pristatyti komisijai. G. Narkevičiūtė su partneriu rokiškėnu V. Ščerbicku sukūrė šiuolaikinio šokio kompoziciją: priėmimo komisija vaikiną įvertino 99, o merginą – tik 65 balais. „Šokio pasaulyje labai trūksta vyrų, o merginų – pilna, tarp jų didesnė konkurencija“, – paaiškino G. Narkevičiūtė. Nors jos ir partnerio stojamojo šokio įvertinimas skyrėsi, abiem pakako balų studijoms pradėti.
Merginos pasirinkimui studijuoti šokio pedagogiką pritarė ir tėvai, ir seneliai, nors ir manė, kad šokėjos duona – varginga: pradedančiajam labai sunku įsitvirtinti šokio ir šou verslo pasaulyje, repeticijos, pasirodymai, koncertai suryja gyvenimą. Norėdama paneigti artimųjų įsitikinimus studentė antrame kurse pradėjo ieškoti mokytojos darbo. Internete surado Vilniaus lopšelių-darželių sąrašą, skambino į visus, kol įsidarbino. Išbandė save mokydama darželinukus, o pati tobulėjo choreografo Jurijaus Smorigino balete, kituose kolektyvuose.
Plačiau skaitykite šeštadienio “Gimtajame…”
