Ne egzotika ir ne retro
Mūsų žygiui išrinkau Juodąją Ančią ir Augustavo kanalus per ilgąjį Žolinės savaitgalį. Tik savaitgalį taip sukilnojom, kad jis prasidėjo sekmadienį, o baigėsi antradienį, rugpjūčio 15-ąją, per pačią Žolinę. Neįprastai, atbulai viskas išėjo, bet Dievulis per daug nerūstavo, kaip tik buvo sužavėtas originaliu šventės scenarijumi, lepino mus palankiu oru ir mums globoti skyrė geriausius savo angelus sargus. Ta apsauga, oi, kaip pravertė. Šeštadienio naktį griaudėjo, lijo, o prognozuotas škvalas visą savo griaunančią ir žudančią energiją iššvaistė toje pačioje Lenkijoje, kur vartė ir su šaknimis rovė medžius bei pražudė šešis paauglius skautus, o jau sekmadienio rytas išaušo ramus ir vaiskus. Šeštą ryto susirinkom prie Šv. Mato bažnyčios, čia prasideda visi mūsų žygiai ir kelionės. Niekas per daug nevėlavo, nors buvo ir tokių, kurie „negirdėjo“ žadintuvo ir vos nepramiegojo svarbiausio metų žygio… Tradiciškai foto prieš kelionę ir „ant arklių“.
Didžiausias siurprizas laukė Ukmergėj, kur prisikabinom priekabą su nuomotomis baidarėmis: teks plaukti brezentinėm, surenkamom rusiškom baidarėm „Taimen 2“. Čia jau net ne egzotika ir ne retro, čia šuolis „laiko mašina“ atgal. Kam jau kam, bet man tokia baidarė iki skausmo pažįstama: teko prieš pora dešimtmečių patirti įsimintiniausią nuotykį, kai per kelias sekundes su visais daiktais nugarmėjau Žeimenos upės dugnan. Tąkart, kaip ir dabar, smagi draugų kompanija išsiruošėme į kelių dienų žygį Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais ir žemyn Žeimenos upe. Buvo antros žygio dienos popietė, susikabinę plūduriavom vidury upės trys baidarės, užkandžiavom, šnekėjomės, kai kažkas įspėjo: „Išsiskirstom, priekyje kliūtis – upėje nuvirtęs medis!“ Eilinis medis, užtvėręs eilinį upės vingį, – nieko ypatingo, tačiau šita eilinė kliūtis per vieną akimirką tapo išskirtinė ir įsimintiniausia per visą mano plaukiojimo istoriją. Upėn nuvirtusio medžio šaka tarsi skustuvas perrėžė brezentinį baidarės dugną kone per visą jos ilgį, ir mirtinai „sužeista“ baidarė per kelias akimirkas nusitempė dugnan visą mūsų mantą, patys šiaip taip nusikapstėm iki meldais apžėlusio kranto ir iš nuostabos didelėmis akimis tik stebėjom, kaip pro mus plaukia irklai, miegmaišiai ir kiti dar nespėję paskęsti daiktai. Mūsų draugai, su kuriais dar prieš minutę ramiai šnekučiavomės ir užkandžiavom net nespėjo pamatyti mūsų viražo dugnan. Tie plaukdami pro šalį ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „O ką jūs čia veikiat, maudotės“? „Tai ne, „ble…“, deginamės“!“ – tik taip sugebėjau „pašposyti“. Gerai, kad šalia buvo savi, padėjo ir daiktus sugaudyti, ir žaizdas sutvarstyti. Tik vėliau pastebėjau, kad ta nelemta šaka perrėžė ir šlaunį net per pora sprindžių, negiliai, ačiū Dievui. Pusė daiktų, aišku, paskendo, bet žygį tęsėm, tik iš dviviečių baidarių dvi tapo trivietėmis – tai vienintelis tokio tipo baidarių privalumas, jos ilgesnės, gerai pasispaudus trečią lengvesnį žmogų įsisodini galima be problemų.
Pamaitinti minią
Iš anksto buvom sutarę patikrinti maisto kainas lenkiškoje parduotuvėje, o ir paneigti arba patvirtinti mitą apie tai, kad čia viskas pigiau. Apsipirkti užsukom į Seinus, į prekybos centrą „Biedrionka“. Buvau eksperimento sumanytojas, todėl gavau supirkti maistą dviem bendroms žygio vakarienėms, šešiolikai žmonių. Visiems paėmiau po kiaulienos sprandinės didkepsnį ir skaniai atrodančių vištienos grilio dešrelių, kad niekas vakare prie laužo nesiskustų, neva sunkiai prisiirklavus nėra nieko sočiai užvalgyti. Dar prigriebiau troškintos kiaulienos konservų ir makaronų kito vakaro firminei košei ant laužo ruošti ir penkias pakuotes nedidelių upėtakių bei visus priedus ir prieskonius, reikalingus tobulai turistinei žuvienei išvirti, o ant pirkinių viršaus užridenau puslitrį „Wodka Polska Vyborowa“ skrandžio dezinfekcijai ir patenkintas nusistūmiau pilną vežimėlį gėrybių prie kasų. Pakeliui dar prigriebiau duonos, pomidorų padažo, cukraus, arbatos ir kavos pusryčiams.
Nuskanavusi visas prekes kasininkė kažką lenkiškai pasakė, bet pamačiusi mano kvailą šypseną tik bakstelėjo pirštu į iškeltą kasos ekraną – ten švietė man sunkiai suprantami skaičiai – 168 zl. Ką? Už pilnutėlį vežimą lenkiškų gėrybių tik 168 zl? Vos po 10 zl vienam žmogui už dvi vakarienes. Mitas apie pigias lenkiškas maisto parduotuves pasitvirtino.
Kaip vaikai užsižaidėm prie tos „Biedrionkos“, tai alaus kuris pamažino nusipirkti, tai kitas pražiopsojo kokį nematytą varškės skanėstą ir, jeigu vienas paragavo bei pagyrė, būtinai ir kiti užsimanė to paties. O kai kainos tokios… Pagaliau iki lubų užkrovėm du savo transporterius pigiom lenkiškom prekėm ir pajudėjom upės link – kiek čia beliko – ne daugiau kaip 10 km.
Ačiū Dievui ir jo paskirtiems angelams sargams
Pirmas važiavo baidares traukiantis automobilis, kiek atsilikęs – antrasis, kuriam buvo patikėti prižiūrėti baidarių priekabą. Taip garsiai ir karštai diskutavom apie lenkiškas kainas, kad net neišgirdom vairuotojo perspėjimo apie pavojų. Tik tada, kai jis garsiai riktelėjo: „Dabar tai jau kažkas bus!“, visi sužiurom į kelią ir tik spėjom pamatyti, kaip pro mus skersas dideliu greičiu „prasinešė“ BMW automobilis ir, vos neužkliudęs mūsų baidarių, nėrė į pakelės griovį, kažkaip stebuklingai prasmuko tarp dviejų storų pakelės medžių ir, užšokęs ant ką tik šviežiai nupjauto kviečių lauko, kaip per filmą „Kobra 11“ kelis kartus vertėsi. Tada jį pagavo išcentrinė jėga ir tarsi žaislinį automobiliuką mestelėjo į viršų, dar kartą kelis kartus pakočiojo ir ramiai paguldė ant stogo.
Sustojom. Pirmoji mintis po tokio emocinio sukrėtimo: „Kaip mūsiškiai, kurie iš paskos važiavo, ar jų nekliudė šitie „išprotėję“ kelių gaideliai? Posūkis radialinis linksta į dešinę, pro veidrodėlius nieko nematyti, pro galinį langą irgi – baidarės užstoja. Tas ilgas lenktas posūkis bei gerokai viršytas greitis ir buvo priežastis, dėl kurios sumėtė ir „užnešė“ tuos „erelius“ su BMW.
Sekmadienio pats vidurdienis, kelias tuščias, visi „normalūs“ lenkai bažnyčioj, ant kelio tik „bedieviai“ ir lietuvių turistai – šokam visi šitų nelaimėlių gelbėti. Pribėgę matom sumaitotą mašiną, aplink pažirusias nuolaužas iš prakirsto bako sruvantį kurą ir vieną nelaimėlį, sėdintį ant žemės rankomis susiėmusį galvą. Vairuotojas kaip kaskadininkas sėdi žemyn galva ir niekaip negali išsivaduoti iš saugos diržų pančių. Greičiausiai iš mūsiškių susiorientavo Kęstas. Jis kaip patyręs gelbėtojas prišokęs peiliu nupjaustė diržus ir ištraukė šoko ištiktą vairuotoją ant saugios ražienos. Prisirinko ir daugiau „žiūrovų“, matėm, kaip kažkas iškvietė policiją, kaip lenkai piktinosi ir rusiškai keikė girtus „kelių gaidžius“, spardydami iš mašinos pabyrėjusius tuščius alaus butelius.
Mums jau laikas, reikia saugiai įveikti tuos kelis likusius kilometrus ir sėstis į baidares – ataušti. Ačiū Dievui ir jo paskirtiems angelams sargams, kad viskas baigėsi taip laimingai: vienos tūkstantosios sekundės dalies tikslumu – tik Kūrėjo ranka galėjo taip sumodeliuoti situaciją, kad dideliu greičiu lekiantis nevaldomas automobilis išsitektų tarp dviejų vienas paskui kitą važiuojančių mikroautobusų. Antrojo automobilio vairuotojas dėl lenkto posūkio nieko ir nematė, net nespėjo pristabdyti, kai jam prieš pat nosį į lankas nuskriejo „erelių“ BMW. O ir jiems „žiauriai“ pasisekė, kad per sprindį nekliudė storo medžio, kad užteko proto prisisegti saugos diržus. Ne, proto tai jie neturėjo, kai sėdo girti prie vairo – bet velnias vis tiek girtiems „pagalvę po šikna pakišo“, taip parodydamas ir savo galias – iki kito karto, jeigu nepasimokys, iki kitos kelionės – tiesiai pas Abraomą.
Tikėti ir pasitikėti
Šitas įvykis sukrėtė visus, mes puikiai suvokėm, kur galėjo baigtis mūsų linksma kelionė ir kokios skaudžios pasekmės galėjo būti, jeigu laikas būtų sustojęs arba prašokęs tą vieną tūkstantąją sekundės dalį. Niekas niekada nėra saugus, niekada negali žinoti, kada nutrūks trapi tavo gyvenimo gija, kol nesusiduri su tokiais stebuklais, niekada apie tai ir negalvoji. Visai juk nesvarbu, kad tu gyveni tvarkingai, laikaisi visatos taisyklių, visada kažkur šalia yra tavo antipodas, kurio ranka ar koja valdo mirtį sėjantį ginklą, o tą ribą tarp gyvenimo ir mirties kartais skiria akimirka, kartais – milimetras. Dažnas gali save drąsinti ir svarstyti, kad dar mano laikas neatėjo, kad dar turiu misiją šitam pasauly, turiu tikslą ir daug nenuveiktų darbų… Kita vertus, gal tai tu Kūrėjo rankose esi žaisliukas, kuriam bus skirtas ne aukos, bet budelio vaidmuo. Didžiausia pasaulio paslaptis – kas skirsto šituos vaidmenis ir kieno ranka valdo tas sekundės dalis. Mums nėra lemta to žinoti, mums lemta tikėti ir pasitikėti.
Paklydimas ir „privačios teritorijos“
Baidares į Juodąją Ančią nuleidom žemiau Fricky miestelio esančioj senoj, apšiurusioj poilsiavietėj, kuri man priminė sovietinę pionierių stovyklą ir kuri, keista, buvo pilna poilsiautojų. Juodosios Ančios išskirtinis bruožas – puiki gamta, nuo Vygrių ežero žemyn upę supa Vygrių nacionalinis parkas, žemiau ji skinasi kelią per šimtametę Augustavo girią. Tik vidury maršruto tarp šių dviejų miško masyvų yra labai vingiuotas švendrynais apžėlęs upės ruožas, lėtai Juodosios Ančios vandenis genantis laukais ir krūmynais. Nepaisant to, kad upė šioje vietoje lėta ir nuobodi, ji turi vieną paslaptį. Tai senvagė, kuri nepatyrusiam arba žioplam baidarininkui tik ir taikosi iškrėsti pokštą. Save priskirčiau prie pastarųjų, nes nepatyrusiu savęs vadinti negaliu. Daug negalvojau, kai priplaukiau salelę, „nuvariau“ tiesiai į spąstus. Po kelių šimtų metrų jau kilo įtarimų, kad kažkas ne taip – vandens kelias susiaurėjo, srovė dingo, meldai pradėjo lipti į baidarę. Pradžioje dar buvo mintis, kad mes čia nukirsim gabalą kelio ir iššoksim priekyje visų, bet kai pamatėm didelėmis baltomis akimis nuo lieptelio į mus žiūrintį vietinį žveją, tapo aišku – paklydom.
„Bekele“ kapstėmės gerą pusvalandį, kol sugrįžom į pradinį tašką prie tos pačios salelės, atidžiau įsižiūrėjus, aišku, matėsi ir srovė, ir teisinga kryptis. Kai po kurio laiko visi suplaukėm į poilsiavietę užkąsti, paaiškėjo, kad mes vieninteliai pasidavėm Juodosios Ančios kerams ir apsukom „garbės ratą“. Tose vietose, kur upė savo vandenis neša šalia sodybų – pakrantės sutvarkytos ir prižiūrėtos, čia už kelis zlotus žmogui gali drąsiai įsikurti nakvynei, būsi aprūpintas malkomis ir geriamuoju vandeniu. Prie Juodosios Ančios, kitaip negu Lietuvoj, gyventojai negąsdina baidarininkų iškabom apie piktus šunis ar privačias teritorijas, čia žmonės suinteresuoti užsidirbti, o turistui irgi labai patogu, gali plaukti savo malonumui, žinodamas, kad žygį baigsi, kai tik panorėsi ar pajusi nuovargį. Lenkai visada paims pro juos praplaukiančius pinigus, ankščiau tai erzindavo, dabar, sakyčiau, tai malonu – nemalonu, kai tave apšaukia ir išvaiko iš „privačios teritorijos“, kas ne kartą pasitaikė Lietuvoj. Keli metrai nuo vandens nėra „privatu“, tai yra visų, taigi ir mūsų, bet ką ten aiškinsiesi, susirenki savo „žaislus“ ir plauki tolyn.
Pirmą dieną pasiekėm šalia Rygol miestelio esančią poilsiavietę, čia upė nusisuka į Baltarusiją, pas „batiušką“ Lukašenką, ten reikia vizų, bet čia prasideda ir Augustavo kanalas, kuriuo mes plauksim dvi dienas. Prisiimu kaltę, kad kiek perspaudėm pirmą dieną, kai įveikėm 23 km „skausmingai“ vingiuotos upės. Vakarop kompanija jau buvo suradusi nuostabią, vaizdingą vietą stovyklai su laužaviete ir privačiu paplūdimiu, jau buvo susitempusi baidares ant šlaito, kai teko priimti labai nepopuliarų sprendimą ir kraustytis kelis kilometrus žemyn upe, nes mūsiškis – „geležinis“ Vincas – buvo mums užėmęs eilę prie baltarusių muitinės. Juokauju, aišku, bet žmogus užsimiršo, kad keliauja ne vienas, nuplaukė ten, kur jam patiko, ir tada telefonu teiravosi, kur mes. Neversi juk žmogaus kelis kilometrus kapstytis prieš srovę, kaip jis bebūtų „pasišiukšlinęs“, – „teko kalnui pas Mahomedą plaukti“. Beje, Juodoji Ančia ir mūsų Lakaja, kuri išteka iš Juodųjų Lakajų ežero Labanoro regioniniame parke, yra labai panašios. Ir upės vingiuotumas, plotis, ir kraštovaizdis labai priminė mūsų Lakają, netgi dėl gulbių ir ančių gausos atrodė kaip dvynės seserys.
Rygol poilsiavietė buvo pilna turistų. Upėje, tiesa, sutikom tik dvi kompanijas, o čia stovyklavo gal penkios ar šešios gausios ir įvairiakalbės „chebros“: kas gitarą brazdino, kas aplink laužą susėdę telefonuose naršė, kas alaus butelį rankoj įsitvėręs po poilsiavietę pažinčių ieškojo – triukšmo nedaug, bet šurmulys didelis, vietos prie laužo nebėra, ten vien telefoniniai „hakeriai“. Atokiau suradom sau ramesnę vietelę šalia pavėsinės. Užteko vietos ir mūsų palapinių miesteliui ir užstalei įsirengti – nuo laužavietės atsinešėm didžiulį stalą ir suolus, tie prie laužo taip buvo įnykę į telefonų maigymą, kad net nepastebėjo, kaip jiems iš panosės dingo stalas, o gal jiems jis nereikalingas buvo? Kažkas surado ir atsitempė metalinę lauko kepsninę, žodžiu, atplaukėm paskutiniai, bet įsikūrėm, kaip pirmutiniai – tik mokėk suktis. Atėjo „pan panovič-ius“ – viso šito balagano šeimininkas parodė malkas, tualetą, prausyklą, dušą ir apmokestino po 10 zlotų nuo žmogaus – sakyčiau labai padoriai. Vakarienei kepsniai ir dešrelės iš „Biedrionkos“, pavalgėm ir gulėm ilsėtis, rytoj Augustovo kanalas laukia, srovės jau nebus, kiek irklu užgriebsi, tiek tavo – ne juokas.
Ryte pažadino kvapas, tiksliau du kvapai – aitrokas laužo dūmas, kurį kartais nustelbdavo verdamos žuvienės kvapas, jie maišėsi į vieną, pavadinimo dar neturintį mišinį. Bandžiau dar pasnausti, bet tas kvapas sklindantis nuo laužo skverbėsi į palapinę viliojo ir gundė. Iškišau galvą laukan, o čia jau visa komanda susirinkusi, kas prie stalo vietą užsiėmę, kas aplink laužą susispietę visi su bliūdeliais ir šaukštais rankose, visi tyliai varvina seilę ir spokso, kaip aplink puodą sukasi Žydrūnė – šitos sumaišties kaltininkė. Na pagaliau, katilas nukeltas nuo ugnies, virėja sušnabždėjusi užkeikimą, kliustelėjo, nuo vakar užsilikusios „Wodka Polska Vyborowa“, ir pradėjo dalinti žuvienę. Jau ryjant pirmą šaukštą žuvienės atėjo akimirka, kai supantis pasaulis aplinkui išnyko ir aplankė palaima. O kaip kitaip „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojams ištransliuočiau, kad žuvienė buvo tiesiog tobula? Ir kas užginčys, kad ji verdama tik iš šviežios žuvies? Mūsų žuvienė, tikrų tikriausias kulinarinis šedevras, buvo iš prekybos centre pirktų upėtakių ir būtų tikusi prašmatnaus gurmaniško restorano stalui. Visa paslaptis virėjo išmonė, drąsa ir talentas.
Antroji diena, buvo gerokai įdomesnė. Iš arti „prisilietėm“ ir stebėjom, kaip veikia mums nematyti inžinieriniai įrenginiai – šliuzai. Pirmąjį priplaukėm dar net gerai neapšilę, po to kai palikom Rygol stovyklavietę. Augustovo kanalas atidarytas dar XIXa. vidury ir sujungė Nemuno bei Vyslos baseinus. Lenkai ir baltarusiai, net buvo padavę paraišką, įtraukti kanalą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet nieko iš to nepešė. Tačiau EU paramą lenkai gavo ir už europinius pinigus atrestauravo šliuzus, bei pritaikė juos turizmui, bei laivybai. Teko matyti, kaip kanalu pirmyn – atgal zuja ne tik prašmatnios jachtos, bet ir dideli turistiniai laivai. O ką, puiku – vienos dienos pažintinė kelionė, o gal ir viso savaitgalio pramoga. Paprastai priplaukus šliuzą dar kurį laiką reikia palūkuriuoti, kol susirenka daugiau pretendentų peršokti į kitą lygmenį, tada vartai palengva prasiveria kviesdami į vidų. Drąsiausi iriasi pirmi ir „prisišvartuoja“ prie šoninių sienų arčiau, bet ne per arti antrųjų vartų ir stipriai įsikimba į kabančias grandines. Tuoj už nugaros užsivers, tik prieš kelias minutes taip paslaugiai vidun vilioję vartai ir visi, kuriam laikui, liks įkalinti stačiakampės dėžės formos kameroj. Aplink sienos, tik aukštai virš galvos mėlynas dangus. Kas nespėjo laiku susimokėti, paprastai, tampa labai elegantiško žaidimo dalyviu: ateina prižiūrėtojas su drugelių gaudykle priklaupia ant vieno kelio ir pasako lenkišką burtažodį – suprask – tu jam pinigus (tokie ten ir pinigai – keturi zlotai nuo baidarės), jis tau bilietus. Tada nuėjęs prie antrųjų vartų pasuka didelį smagratį ir vanduo garsiai švogždamas pradeda veržtis į šliuzo kamerą. Šliuzininkas (taip tikriausiai reikėtų vadinti prižiūrėtoją) nepailsdamas suka tą smagratį – rankeną, kol pakelia vartuose įtaisytas vertikalias duris ir vanduo mus per keliolika minčių pakelia du – tris metrus, kol susilygina su aukščiau esančio vandens telkinio lygiu. Aukščiau esantis vanduo taip triukšmingai ir su tokia jėga veržiasi į kamerą, kad pradžioj silpnesnių nervų žmonėms, o ypač damoms darosi nejauku, dar tos atgrasios baltos putos lipančios į baidares, kurių „priplaka“ iš aukštai krentantis vanduo, gal kam ir klaustrofobija (ankštų patalpų baimė) širdį užspaudžia, kitas, žiūrėk, spėja pagalvoti: „o jeigu, neduok tu Dieve, vartai neatlaikys“? Tai tik pirmą kartą – visi sekantys šliuzai jau būna tik linksma atrakcija. Tiesa buvo vienas ne eilinis, dviejų kamerų šliuzas, kuris pakėlė net į šešių metrų aukštį ir kaina čia buvo dvigubai didesnė. Per dieną penkiais šliuzais pasikėlėm net dvidešimt metrų, kol pasiekėm Vyslos baseiną. Irkluoti buvo ne darbas, bet vienas malonumas, o įplaukę į vis naują ežerėlį, susirasdavom kokį jaukų paplūdimį ir iškeldavom pikniką su vaišėm ir maudynėm – oras buvo puikus. Dar ryte, prieš išplaukdami visi sutarėm nekartoti vakarykštės klaidos, kai šitaip nusivėlinom sustoti nakvynei, todėl dar saulei ridinėjantis aukštai danguj, pradėjom dairytis patogesnės vietos stovyklavietei. Tinkamų vietų sustojimui buvo, bet tokių, kad „su visais patogumais“ neradom ilgai. Jau beveik praplaukėm Paniewo kaimą, kai „akys užkliuvo“ už milžiniškos, gražiai nušienautos teritorijos. Čia ne tik stovyklavietę galėjai įsirengti, būtų tilpęs ir Visagino kantri muzikos festivalis su Virgiu Stakėnu ir visais žiūrovais. Tai ką „jamam“ šitą placdarmą? Paėmėm ir visai nebrangiai – po 10 zlotų nuo žmogaus – pradėjau gerbti lenkus po šitos kelionės. Kas buvo nelaimingi po vakarykštės nakties ir tie atkuto, galėjo drąsiai palapinę statytis atokiau, kad nakties nesugadintų koks knarkiantis kaimynas ar prie laužo užsisėdėję daininykai. O dainų pridainavom tiek, kad net rankas ir kojas skaudėjo, ne nuo dirigavimo, o nuo „Dainų sąsiuvinio“ vartymo ir trepsėjimo į taktą. Kiek dabar dainų „iš atminties“ bepadainuosi – dešimt, dvidešimt? O sąsiuviny gal šimtas ar pusantro telpa ir visos viena už kitą geresnės – lietuviškos dainos skambėjo iki ryto. Antroji žygio diena maloniai nustebino, nors plaukėm ežerais, bei kanalais, be srovės pagalbos, tačiau be jokio vargo įveikėm 16km.
Rytas „išaušo“ daug vėliau negu vakarykštis, bet saulėtas ir labai šiltas – Žolinės. Niekur nebereikia skubėti, liko 12km. iki Studzieniczna miestelio, ten numatyta vieta užbaigti žygį – patogu privažiuoti ir baidares susikrauti. Pasišildėm ant laužo vakarykštę turistinę košę, kurią visada verdam iš „Turisto pusryčių“ (kas nežino, tai tokie konservai), bulvių ir būtinai upės vandens – tai jis suteikia košei ypatingą, nepakartojamą ir vis kitokį skonį. „Juodosios Ančios“ košė buvo tiesiog puiki, aišku, labai pasistengė ir lauko virtuvės šefas – Žygimantas. Ryte jis sugalvojo visus pradžiuginti „desertu“ – žirniais ankštyse virtais ant laužo. Siurprizas pavyko – imi ankštį, dedi į burną ir patrauki už galiuko – žirniai ir sultinys lieka burnoj, ankštis rankoj ir taip kartoji, kartoji, o jau skonis… .Tik gamtoj ir ant laužo galima pasigaminti tokių patiekalų, apie kuriuos paskui svajoji nuobodžiais žiemos vakarais ir kurie, nemaža dalimi, skatina tuos turistinius žygius vėl ir vėl organizuoti. Išplaukėm jau po vidurdienio ir po kelių grybšnių pamatėm paskutinį šliuzą mūsų kely, deja neveikiantį. Bet, nėra to blogo kas neišeitų į gera – visiškai autentišką. XIX amžių menantis smagratis, rankenos, arkinis tiltelis virš šliuzo – tikra palaima akims, užtai kojos nukentėjo, reikėjo kelis šimtus metrų nusitempti baidares prie kanalo, kitoj pusėj šliuzo. Pradžia nieko blogo nežadėjo, gana platus ir vaizdingas kanalas išplatėjo dar daugiau, kai „susilietė“ su Serwy ežeru maitinančiu kanalą savo vandenimis, bet kuo toliau mes yrėmės tuo labiau kanalas panašėjo į vandens pilną melioracijos griovį, tačiau tai buvo tik žiedeliai, pačios gėlytės pasimatė dar už vieno posūkio, kai išvydome siurrealistinį vaizdelį vertą Salvadoro Dali teptuko. Priekyje, kiek tik akys užmatė, iki pat horizonto telkšojo šitas melioracijos griovys, kuris rodės rėmėsi į patį dangų, o juo tekėjo visos dangaus ašaros. Tai buvo blogoji žinia, nes niekas iš mūsų dar nebuvo irklavęs iki horizonto ir niekas nežinojo, kiek tai užtruks. Buvo ir gera žinia – kanalas apžėlęs aukštais medžiais ir saugojo mus nuo kaitrios saulės. Dargi teko drastiškai sumažinti alaus ir kitų skysčių vartojimą, nes pasiekti krūmus ir palengvėti nebuvo jokių galimybių, nebuvo jokių šansų prišvartuoti baidarės prie kranto. Teko pasikliauti tik savo valia, drąsa ir raumenų jėga. Kai valandą prairklavę, pagaliau išvydom posūkį, net lengviau irkluoti pasidarė, matyt, antras kvėpavimas atsidarė, bet, o Dieve sopulingasis, už posūkio išvydom dar vieną griovį į dangų. Tai buvo tik dvi valandos išbrauktos iš gyvenimo, bet atrodė kad jos tęsėsi amžinybę, žemėlapyje tai tik 8 kilometrai, o atrodė, kaip šimtą kartų ilgesnis šv. Jokūbo kelias Ispanijoj, kurį per mėnesį įveikiau pėsčias. Kokius triukus su mumis išdarinėja mūsų vaizduotė? Jeigu kas norėtų save nubausti už neleistinoje vietoje pastatytą automobilį ar, šiukštu, prieš draugus pakeltą balsą, rekomenduočiau praplaukti šitą Augustovo kanalo atkarpą ir pats suteikčiau „nuodėmių“ išrišimą. Bet kanalas jau už nugaros, o mums prieš nosis nuostabaus grožio XX ežeras, toks smaragdinis, skaidrus, kad gali grožėtis ežere tuntais plaukiojančiomis žuvimis ir įžiūrėti dugne gulinčias kriaukles – verta čia buvo atplaukti. Ežeras labai populiarus tarp poilsiautojų, kaip mūsų „Vyžunka“ buvo kadaise, visos pakrantės „gyvos“ nuo žmonių, prie kranto suvažiavę su kemperiais ir palapinėm, niekas jiems nedraudžia, niekas neprivatizuota, neužtverta, visur gali laisvai judėti ir niekam nereikia pinigų mokėti – „Wszystko za darmo“. Teko gerokai „paprakaituoti“, kad surastume gražesnę vietelę kojoms pramiklinti, užsisėdėjom baidarėse, kol nuplaukėm už horizonto.
Paskutinės maudynės, paskutiniai yriai – nenumaldomai artėja žygio pabaiga, o taip dar nesinori namo. Viskas kas yra smagiausia, turi šlykščią savybę, baigtis pačiu netinkamiausiu laiku. Taip, sunku buvo, prisiirklavom metams į priekį, bet kaip būtų puiku dar ir dar kartą pajusti tą jaudinantį bendrystės jausmą, kai susikibęs rankomis, plūduriuodamas vidury ežero sėdi baidarėj ir su draugais daliniesi paskutiniu sumuštiniu, sūrio gabaliuku ar gurkšniu vandens. Tas bendrystės jausmas dar kurį laiką nepaleidžia, gludi tavyje ir daro tave nuoširdesniu, jautresniu, geresniu, tokios kelionės ne tik augina raumenis, ugdo valią, bet, svarbiausia, gydo sielą, kuri kenčia nuo vartotojiškos visuomenės ir užkrėsta nepaliaujamo naudos ieškojimo virusu. Šiais laikas tokioms sąvokoms, kaip draugystė ar nuoširdus bendravimas traukiantis į antrą planą, į priekį užlenda naudos ieškojimas visuose gyvenimo aspektuose. Dabar nereikia draugų, užtenka turėti naudingų pažinčių, pataikauti savo viršininkui, partijos bosui, gal tave pastebės, kilstelės laipteliu aukštyn, o tikriems draugams, su kuriais, galbūt, ankščiau ir pūdą druskos esi suvalgęs, gali nugarą atsukti, nes iš jų jokios naudos. Tai „normalu“ ir nieko nebestebina, o tu sėdi baidarėj ir ištisas tris dienas „nesuki sau smegenų“, gyveni čia ir dabar, kur neša srovė. Pozityvia energija pakrautos „batareikos“, trys dienos nuotykių ir nepaliaujamo juoko, didžiausia laimė, kad turi tiek bendraminčių ir draugų su kuriais gali tai nuveikti.
Yra dar šioje žemėje vietos draugystei ir nuoširdžiam bendravimui! Skiriu Draugams su kurias gera ir su kuriais gali tiek patirti.
Algimantas Šablinskas
