Nida Šulcienė.
Nida Šulcienė.

Štai ir sulaukėm didžiosios pavasario šventės – šv. Velykų. Tai ypatingas laukimas – septynios Gavėnios savaitės, Didžioji savaitė. Šiais skubėjimo laikais nelabai kas ir prisimena, kad prieš kelias dešimtis metų dar griežtai buvo laikomasi tradicijos Didįjį ketvirtadienį namus apsikuopti, į pirtį nueiti. Didįjį penktadienį, pasninko dieną, buvo valgoma labai nedaug ir tik vieną kartą. Šeštadienio vakaro šv. Mišios bažnyčioje buvo ne tik pačios ilgiausios, bet ir paslaptingiausios, ypatingiausios: atnaujinami krikšto įžadai, į namus visi skubėdavo nešini pašventinta ugnimi ir vandeniu. Tai magiškos dienos. Gaila, bet tos magijos liko taip nedaug.

Paklauskite jauną žmogų, kas yra Velykos. Sakys, kad margučių šventė, laisvadienis, o apie didžiąsias dienas net neužsimins. Po truputį prarandame tradicijas, o ir to apsivalymo ne tik namų, bet ir savo pačių sielos jau su žiburiu reikia ieškoti. Viskas palikta tik komercijai ir skrandžiui. Kuo daugiau maisto, kitokių niekučių, o pačios šventės prasmė nelabai kam rūpi.

Nustebino ir dar vienas netikėtas jauno žmogaus požiūris į šias šventes. Mergina, paklausta, ar švenčia šv. Velykas, labai ramiai atsakė, kad jos aukštasis išsilavinimas neleidžia tokios šventės švęsti. Matyt, reikia suprasti, kad tai prasčiokų šventė… Oi, apsuko galvelę aukštasis išsilavinimas – gaila, kad proto taip ir neįkrėtė.

Vis skubame, lekiame, skundžiamės: nėra pinigų, nėra laimės. Ar tikrai taip blogai, ar tikrai nėra jokio šviesos spindulėlio?

Yra, tik reikia juos pastebėti. Kaip gera ir jauku buvo, kai susibūrę rokiškėnai pagelbėjo sunkia liga sergančiam Aivarui. Tokių akimirkų už jokius pinigus nenupirksi – nebuvo nė vieno pikto, susiraukusio – šypsenos puošė veidus. Negaila buvo menininkams savo kurtų darbų, kaip ir negaila patuštinti piniginę perkantiesiems. Tuo metu pinigai turėjo kitą, ne tik materialią, vertę. Visai neseniai sulaukiau skambučio. Moteris teiravosi, ar dar galima kuo prisidėti, gal vėl vyks kokia akcija. Ne veltui sakoma, kad skalsiausia ta duona, kurios riekė yra pasidalinta su kitu.

Kai aimanuojame, kad gyvenimas blogas, pažiūrėkime į tuos, kurie turi negalią. Žmogus be rankų gali groti, piešti paveikslus, rašyti romanus. Net kurčias sugeba kurti nuostabiausią muziką. Tai ko trūksta tiems, kurie sveiki, turi artimuosius, gali dirbti? Tikriausiai kantrybės, o paskui ir meilės. Meilės sau pačiam, aplinkiniams. Laimingas žmogus niekada nebus piktas, kitam blogo nelinkės ir nekrės šunybių. Gaila, kad daug tokių nelaimingų žmonių yra ne tik mūsų Seime, bet ir rajono taryboje, savivaldybėje, mūsų kieme ir mūsų namuose. Galima tyčiotis, skleisti paskalas, vaidinti protingą, bet savęs paties niekada niekas dar neapgavo. Gal todėl nuoskaudas vieni skandina alkoholyje, kiti – azartiniuose žaidimuose ar pagiežos persmelktose kalbose. Nereikia ant tokių žmonių pykti, bet nereikia ir tylėti, gailėti. Jiems reikia aiškiai parodyti, kad tai netoleruotina, negerai, ir jeigu patys nežino, kur ta padorumo, žmogiškumo riba baigiasi, nubrėžkime mes, aplinkiniai. Be pykčio, pagiežos. Net ir pats didžiausias pasipūtėlis ar kvailys supranta, kad ten, kur gauna per nagus, geriau nelįsti. O priešvelykinės kadagio dygios verbos tikrai ne vienam reikia. Žolininkai sako, kad kadagio spygliukai turi ir kitą reikšmę – sujudina tam tikrus taškus, gerina kraujotaką. O kai kraujas gerai varinėjamas po kūną, tuomet ir galva geriau dirba, mintys šviesesnės.

Džiaukimės, laukime pavasario ir aplink matykime daugiau saulės, šviesos, gėrio.

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: