Nepaprastai gražiuose ir turtinguose Didžiųjų Maltos ordino magistrų rūmuose, kurie kartu yra ir savotiškas šios šalies istorijos muziejus, yra kampelis, kuriame ant sienų kabo keturios vienodos marmurinės lentos. Vienoje aukso raidėmis iškalti šlovingojo riterių ordino magistrų vardai ir pavardės, kitoje – prancūzų vietininkų, trečioje – britų generalgubernatorių, ketvirtoje – Nepriklausomos Maltos Respublikos Prezidentų. Visų, kas per ilgus šimtmečius valdė salą, nieko neišskiriant ir nieko nepamirštant. Žiūrėjau ir galvojau: gražus požiūris į savo istoriją, prieš kurią bėgant laikui visi tampa lygūs. Gražus, o ar teisingas, jei svetimieji ir savieji vienodai svarbūs?
…visi valdovai yra tik istoriniai faktai, iš kurių nebūtina semtis didybės ir reikšmingumo pavyzdžių, bet prisiminti ir žinoti būtina….
Paskui supratau, kodėl taip nutiko. Malta juk sala, tiesioginių kaimynų, su kuriais lygintųsi ir lenktyniautų, ji neturi. Artimiausia sala, Sicilija, už 90 kilometrų. Žemynai, Afrika ir Europa, dar toliau. Jūrų užkariavimų laikai jau seniai praėjo. Ideologijos, religijos ir kiti neva svarbūs gyvenant apsuptam kitų tautų dalykai, kurie padeda formuoti savo identitetą, tiesiog netenka prasmės. Ir tada visi valdovai yra tik istoriniai faktai, iš kurių nebūtina semtis didybės ir reikšmingumo pavyzdžių, bet prisiminti ir žinoti būtina.
Gal tikrai teisus buvo Kazys Pakštas, ieškojęs Lietuvai salos. Ne dėl geresnių klimato sąlygų, o tam, kad nereiktų turėti didesnių ar mažesnių kaimynų, su kuriais esi priverstas lenktyniauti, lygintis, ginčytis. Juk lietuviai, kaip kažkada sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, etiniai individualistai, savotiški atsiskyrėliai net gyvendami bendruomenėje.
Krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis, ne kartą kalbant su juo apie šventes ir jų ideologines prasmes, yra pabrėžęs, kad mes vis dar laikomės pernelyg valstietiško požiūrio į savo istoriją, pamirštame viską, kas padaryta ar sukurta ne lietuvių, o kitų drauge gyvenančių tautų – žydų, rusų ir kitų. Tiesa, kultūrininkai iš lėto, bet nuosekliai jau įtraukia į Lietuvos kultūrinį lauką visa, kas per amžius parašyta Lietuvoje lotynų, rusų, idiš kalbomis ar lietuvių svetur kitomis kalbomis. Tas darbas pradėtas tik XX a. pradžioje, pavyzdžiui, Vaižganto kruopščiai registruota viskas, kas lietuvių parašyta ir išleista latviškai bei latvių lietuviškai.
Po Maltos galvoju, jog ir mūsų savivaldybės rūmuose ar Krašto muziejuje kada nors turėtų atsirasti koks kampas, kuriame būtų paminėti ir išvardinti ne tik rajono vadovai nuo 1990 metų, bet ir Rokiškio valsčiui nuo XV amžiaus (kiek tik jų žinoma), apskričiai 1917–1950 metais vadovavę žmonės, rajono vadovai 1950–1989 metais, išvardinti jų geri ir blogi darbai. Tuos žmones prisiminti būtina. Gal tai nesutaikytų mūsų su savo istorija, bet padėtų pasijusti tos istorijos dalimi. Ne tik Lietuvos Respublikos nuo 1990 metų.
