Lietuvos gastronominė kultūra, jos istorija ir dabartis
Rimvydas Laužikas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, istorikas, archeologas, kurio viena domėjimosi sričių – Lietuvos gastronominė kultūra, jos istorija ir dabartis. Vienas ir kartu su žmona, istorike Anželika Laužikiene išleido knygas „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2014), „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (2018), „Senieji lietuviški receptai“ (2020), „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (2020). A. Laužikienė neseniai išleido ir knygą apie tradicinius Molėtų krašto valgius „Nuo zacirkos iki lydekos“.
Ši istorikų šeima neseniai viešėjo Salų dvare, kur skaitė paskaitą apie XVII–XVIII amžių barokinę Lietuvos dvarų virtuvę ir išmokė pasidaryti tradicinius mėsos tortus. Taip, dabar įprasti saldūs tortai pradėti kepti tik XX amžiaus pradžioje, o iki tol dažniausiai buvo daromi su mėsa ir daržovėmis. Tai daryta dar senovės Romoje, kur tarta reiškė tiesiog plokščią duoną.
Jūsų dėmesiui – keletas įdomesnių dalykų iš šios paskaitos.
Šakotis – vokiškos kilmės
Kulinarijoje dažnai panašūs dalykai atrandami skirtingose vietose. Tarkim, juoda ruginė duona buvo kepama visoje šiaurinėje Europoje, panašiose į mūsiškes klimato sąlygose, kur rugiai derėjo geriau negu kviečiai. Tik vėliau, išmokus auginti kviečius ir kepti baltą duoną bei pyragus, ta juodos ruginės duonos tradicija kai kuriose šalyse nunyko. Taip pat ir su kraujiniais vėdarais, kuriuos mes laikome savo kulinarinio paveldo dalimi. Visur, kur tik buvo auginami naminiai gyvuliai, jų mėsą stengtasi sunaudoti nieko neišmetant, tad ir kraujiniai vėdarai ar kraujinės sriubos gaminti.
Kitas dalykas, kad lietuvių virtuvė labai atvira. Nerasime Europoje regiono, iš kurio virtuvės nebūtume ko nors perėmę ar patys ką nors „paskolinę“. Jei kas nors iš gastronominių atradimų atkeliavo į mūsų kraštą ir išsilaikė 100 metų, tampa mūsų virtuvės dalimi. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir šakotis. Pirmasis jo paminėjimas Lietuvoje yra iš 1830 metų. Nepaisant, kad šio kepinio kilmė vokiška, jis jau tapo neatskiriama mūsų savastimi.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
