– Jau antri metai kopi į kalnus. Prieš metus į Monblaną, šiemet net į du kalnus Austrijoje ir Prancūzijoje. Iš kur tiek jėgų? Kaip tam ruošeisi?
– Antri metai gal į tokius sudėtingesnius. Bent jau man. Tikri alpinistai gal pasijuoktų iš to „sudėtingesni“. Pernai Monblanas dėl oro sąlygų liko neįveiktas. Ir, žinoma, nelabai žinojau, ko tikėtis, pritrūko ir fizinio pasiruošimo. Gal būčiau taip ir palikusi šią svajonę, jei ne bendraminčių užsispyrimas ir mus užklupusi „kalnų liga“. Dar žiemą vėl ėmėme planuoti šturmuoti Monblaną. Prieš tai aklimatizacijai pasirinkome aukščiausią Austrijos ir antrą pagal aukštį Europoje kalną Grosgloknerį. Fizinis pasiruošimas ypatingai svarbus lipant į tokio aukščio kalnus. Padidinau treniruočių krūvį sporto salėje, ėmiau bėgioti ilgesnes distancijas. Kalnuose svarbu viskas: stiprus kūnas, ištvermė. Svarbu ir tai, kaip kūnas reaguos į aukščio pasikeitimus, deguonies trūkumą. Būna, žmonės ruošiasi tam ilgai, o pasiekę tam tikrą aukštį krenta, pritrūksta oro, vemia, nebepaeina… Tokiu atveju tenka apsisukti ir grįžti. Kalnas į jokius kompromisus nesileidžia. Man aklimatizacija praėjo gana lengvai. Grosgloknerio pasiekusi 3700 m aukštį ten praleidau vakarą su nakvyne kalnų trobelėje ir, saulei tekant, pasivaikščiojau netoli aštrios ir gana nedraugiškos šio kalno viršūnės.
– Pati sakei, kad pavojinga, kad esant kalnuose galvoje pasikeičia visi parametrai, jautiesi tarsi tarp dangaus ir žemės. Kodėl ten kopti? Argi aštrių pojūčių neužtenka ant žemės?
– Aš pati sau daugybę kartų uždaviau šį klausimą. Ir draugų klausiau. Vienas nori išbandyti savo galimybes, kitas nenori nusileisti pernai įkopusiam draugui – vyriškos ambicijos, dar kitas – padaryti tai, ko gyvenimas daugiau niekada nepasiūlys… Aš atradau tai, kad kuo daugiau apkrauni kūną fiziniais sunkumais ir ištvermės reikalaujančiais iššūkiais – tuo šviesiau tampa galvoje. Nelieka jokių slegiančių ir nereikalingų minčių, kalnuose esu tik aš pati su savimi. Visos mintys – kaip teisingai ir į vietą padėti koją. Skaičiuoju žingsnius – dešimt žingsnių – kvėpavimas – dešimt žingsnių – atodūsis… tikrinu kiekvieną akmenį, už kurio reik įsitvert ar užkelt koją. Jei jis „gyvas“ – judantis, kuris gali riedėti žemyn, sužeisti kitus – nelieti. Taip ir lipi po žingsnelį, įkvepi, iškvepi. Jokios pašalinės minties.
Po Grosgloknerio nuvykom į Monblaną. Trasa jau buvo „pačiupinėta“ pernai. Fiziškai lipimas jau buvo lengvesnis. Buvau tam pasiruošusi. Bet kalnas – ne viešbutis. Patogumų ten neužsisakysi. Pakilus maždaug į 3000 metrų aukštį, mus talžė didžiulis vėjas su sniegu, lietumi, tirštu rūku, kai nieko nesimato 2 metrų atstumu.
Ėjimas klampiais sniegynais reikalauja daug ištvermės, atidumo. Yra užsnigtų pavojingų properšų. Todėl reikia eit susirišus poroje.
Bet tas jausmas, kai stovi tirštame rūke, sniegingoje lomoje tarp juodų, dangų remiančių kalnų, o kažkur netoliese dunda sniego nuošliauža… Kai supranti, kad esi tik skruzdė šiam pasauly. Ir visos ambicijos, kaprizai ir problemos, kurias palikai apačioje, yra niekas.
– Kokia šių metų kelionėje buvo pati baisiausia akimirka? Ką tuomet galvojai, jautei?
– Ypatingai baisių ar pavojingų akimirkų šiemet, ačiū dievui, nebuvo. Gal Grosgloknerio paskutiniai metrai iki nakvynės trobelės, kuri yra 3700 m aukštyje, kai reikėjo kabarotis stačia akmenine siena. Trosai, prie kurių galim prisikabint karabinais, ištiesti, lyg ir nieko baisaus. Užsikabinau, lipu. Oras giedras, ramu, poilsio vieta jau beveik matosi. Staiga (tas „staiga“ kalnuose reiškia 2–3 sekundės) kyla audra, lietus, vėjas, sniegas… Aš net nespėjau iš kuprinės išsitraukti pirštinių. Trosas apledėja, rankų nebejaučiu, pirštai mėlynuoja, matomumas daugiausia metras… Pasileisti negaliu nė sekundei. Dar turiu stebėti, kur saugiai pastatyti koją. Draugas, ėjęs šalia, staigiai ištiesė savo pirštines, šiaip ne taip užmovė ant jau sustingusių mano rankų. Reik paminėt, kad visose tokiose situacijose dar apie 15 kg kuprinė ant nugaros.
Tuo metu galvojau tik apie tai, kaip nepradėt panikuot. Ramus kvėpavimas, kuo greičiau „atgaivinti“ rankas… Viskas. Daugiau jokių minčių.
Tokiais atvejais visada prisimenu frazę, „kai baigiasi jėgos, įjunk charakterį“.
Daugiau „Gimtajame…“
