– Kokie 2023-iaisiais didžiausi iššūkiai buvo žemės ūkio valdininkams? Ar jus kitaip reikėtų vadinti?
– Mes esame tarsi tarpinė grandis tarp Žemės ūkio ministerijos, kuri formuoja žemės ūkio politiką, ir ūkininko. Iš ūkininkų sugeriame jų problemas ir daugeliu atveju jas bandome išsakyti ministerijai. O problemos atsiranda iš nenorėjimo ar negalėjimo girdėti ir iš tų sprendimų, kurie kartais gimsta neįsiklausius. Ir ministro įsakymus, ir su tuo susijusius Seimo priimamus įstatymus, ir Vyriausybės nutarimus rengia tie patys ministerijos pareigūnai. Rengdami jie lyg ir derina su mumis, bet ne visada išgirsta. Kitas dalykas, kad mums tenka bendrauti su dviem ministerijomis. Ūkininkų reikalus lemia ne tik Žemės ūkio, bet ir Aplinkos ministerijos sprendimai. Ir tos ministerijos ne visada susišneka tarpusavyje.
Jei kalbėsime apie metų iššūkius, tai reikia paminėti, jog turėjome nemažų investicijų, kurios atneša ne tik finansavimą, bet ir daug darbų, kuriuos vykdant iškyla problemų. Daug vykdančiųjų darbus, tie darbai ne visada atitinka ūkininkų interesus, tad reikia ieškoti kompromisų. Vykdyti 4 investiciniai melioracijos projektai, iš kurių 2 jau baigti. Metų pabaigoje teikėme dar vieną projektą finansavimui. Visi šie investiciniai projektai finansuojami ES lėšomis. Sėlynės ir Stasiūnų kaimuose vykdyti savivaldybės finansuoti melioracijos statinių remonto darbai. Melioracijos statinių gedimai Bajorų kaime remontuoti iš valstybės asignavimų. Daug įvairių darbų ir problemų. Kartais kiekviena diena atneša savo iššūkių ir savo šviesą. Bendra metai iš metų besitęsianti problema yra melioracijos statinių valdymas. Likutinė šio turto vertė – daugiau kaip 12 mln. eurų. Vien melioracijos griovių ilgis – 1756 km. Savivaldybė melioracijos sistemų priežiūrai ir gerinimui šiemet skyrė apie 300 tūkst. eurų, iš valstybės ir per ES projektus dar gauta apie 1 milijoną, bet to nepakanka, lėšų trūksta. Ir ne tik lėšų. Šiais metais buvo norima visiškai išbraukti iš balanso, nurašyti melioracijos statinius, kurie yra gyvenvietėse. O ką tai reiškia? Reiškia, kad jie visai nebūtų tvarkomi nei remontuojami. Daug diskusijų sukėlė ir galima melioracijos pertvarka, buvo siūlymų steigti specialų melioracijos fondą. Tie dalykai aptarinėti ir su rajonų žemės ūkio skyrių vedėjais, ir Savivaldybių asociacijoje, ir Žemės ūkio skyrių darbuotojų asociacijoje – finansavimo reikalus, teisės aktus, numatomas naujas priemones mes aptariame kartu. Tuose aptarimuose gimsta kai kurie sprendimai, į kuriuos labiau įsiklausoma. Taip šiemet buvo užkirstas kelias sumanymui melioracijos statinių specialiųjų sąlygų įteisinimo darbus pavesti žemės ūkio skyriams, kuriems būtų deleguoti darbai, bet nenumatyti finansavimo šaltiniai tiems darbams atlikti. Šis sprendimas nepriimtas, parengti kiti teisės aktų projektai, kurie dar turės būti priimti.
Dar didelė problema buvo šių metų pasėlių deklaravimas, kadangi šiemet iš esmės keitėsi tiesioginių išmokų taisyklės. Buvo patvirtintas naujas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas. Situacija buvo labai nedėkinga dėl to, kad mokymų ta tema beveik nebuvo, o dalis deklaruojančių specialistų tik naujai pradėję dirbti. Todėl tikrai buvo daug nerimo, kaip susitvarkysim. Ūkininkai irgi turėjo tų pačių problemų, tik jie mažiau žino, mažiau išmano teisinius dalykus.
Daug turim problemų dėl medžiojamųjų gyvūnų nuostolių nustatymo, kurias bandom spręsti kartu su savivaldybių Žemės ūkių skyrių darbuotojų asociacija.
Dar viena didelė problema, jog neliko žemės ūkio išsilavinimą ir tokią patirtį turinčių specialistų Žemės ūkio ministerijoje ir Nacionalinėje mokėjimų agentūroje. Tokiais atvejais labai sunku susikalbėti, išaiškinti, kas dedasi kaime.
– Bet ir kaime kartais jau trūksta žemės ūkio specialistų. Pavyzdžiui, ūkininkai skundžiasi, kad prireikus pagalbos ar konsultacijos sudėtinga rasti kad ir tų pačių veterinarų. Žmonės augina mėsinius galvijus ir veterinarą kviečiasi į Aleksandravėlę iš Zarasų rajono. Ar rajonas planuoja, kaip pritraukti ne tik mokytojų, bet ir žemės ūkio specialistų?
– Kol kas toks prašymas iki rajono valdžios dar neatėjo. Čia veikia pasiūla ir paklausa. Todėl taip ir atsitinka, kaip su mokytojais. Mažėjo jaunų žmonių, mažėjo mokinių, tada pradėjo mažėti mokytojų, kurių dabar jau pradeda trūkti. Taip pat ir žemės ūkyje. Smarkiai mažėja gyvulių, tada mažėja ir veterinarų paklausa. Kur dingsta tie veterinarai? Vieni prižiūri naminius gyvūnėlius – šunis, kates ir kitus smulkesnius – vyresni išėjo į pensiją, kiti persikvalifikavo. Kol kas centralizuotai ši problema nekeliama. Reiktų per Ūkininkų sąjungą teirautis. Jei iš tikrųjų yra poreikis rajono mastu, gal tikrai reikėtų ką nors daryti. Be to, Aleksandravėlė rajono pakraštys, Zarasai gal ten ir arčiau.
– O jiems priskirtas veterinaras gyvena Jūžintuose.
– Gali būti. Jie pasiskirstę teritorijomis. Čia jau Maisto ir veterinarijos tarnyba galėtų pasakyti daugiau. Žinoma, gyvulių skaičius žinomas ir aiškus, bet juk kiekvienas ūkininkas pats renkasi, ar konkretus veterinaras gali jam suteikti paslaugas, kurių tikimasi. Panašiai kaip su stomatologu.
– Kas keičiasi žemės ūkyje ir visoje Jūsų skyriaus kuruojamoje srityje nuo sausio 1 dienos? Ką žmonės turėtų žinoti?
– Keičiasi dalis reikalavimų pasėlių deklaravimui. Teks atkurti daugiametes pievas. Kai kurios 2023 m. priemonės nepasiteisino, kai kurios buvo nepopuliarios, tad pokyčių tikrai bus. Ūkininkas, turėdamas omenyje savo laukus, turės galvoti ir priimti sprendimus.
Jau daugiau kaip 13 metų girdim, kad Melioracijos įstatymas beviltiškai pasenęs, neatitinka realijų ir būtina jį keisti, bet iki melioracijos sistemos pertvarkos šalies lygmeniu taip ir nesutariama. Vis grįžtu prie melioracijos, nes tai visiems tarnaujantis, didelės vertės valstybės turtas, savivaldybės patikėjimo teise valdomas, smarkiai nusidėvėjęs. Jį būtina remontuoti, rekonstruoti ir prižiūrėti. Labai aktuali priemonė būtų melioracijos griovių šlaitų šienavimas. Turėdami daugiau kaip 200 km naujai sutvarkytų, rekonstruotų melioracijos griovių, nušienauti jų šlaitams lėšų pritrūkstame. Būtų labai gerai, jei ūkininkas pagal atitinkamas finansines priemones galėtų pats prižiūrėti tuos griovius, kurie yra šalia jo žemių. Tokiu būdu ir melioracijos statinio eksploatavimas būtų užtikrinamas, ir ūkininkas nepatirtų nuostolių šienaudamas griovių šlaitus, bet kol kas tam tarnaujančios finansavimo priemonės neturime. Anksčiau buvusios priemonės skiriamos lėšos nepadengdavo sąnaudų – kilometrui buvo skiriama 150 eurų, o sąnaudos sudaro ne mažiau kaip 500 eurų. Minima nauja priemonė, nukreipta į invazinių augalų naikinimą, bet taisyklės kol kas nepatvirtintos.
– O kas daugiausiai šiemet darbe suteikė džiaugsmo?
– Džiaugsmo visada suteikia žmonės. Ne pinigai, ne turtas, bet žmonės. Natūralus ryšys su žmonėmis. Jis daugiausiai motyvuoja. Prieš pat Kalėdas paskambino viena moteris. Deklaravusi kažkiek žemės, dabar slaugo vyrą. Jaučiasi, kad dėl vyro slaugos labai išgyvena. Paskambino visai pasimetusi, nes gavo žinutę į telefoną dėl pievų atkūrimo. Klausia: „Tai ką aš dabar turiu daryt?“ Ką gi, sakau, tu dabar gali daryt – nieko. Prieš Kalėdas pievos apsnigtos – visai nieko neturi daryt. Žmogus iš tos laimės, kad atsakiau, lyg ir nuraminau, mane ir su visais šventaisiais sulygino, ir prilinkėjo visa ko geriausio. Tas grįžtamasis ryšys yra labai daug.
Geri atsiliepimai apie žemdirbių šventę, šilti žmonių žodžiai pradžiugino. Jie verti daugiau negu ministro padėka. Visada labai didelė šventė būna ūkininkų lankymas. Visada, kai važiuojam su komisija ir lankom „Pažangiausių metų ūkių“ konkurso dalyvius, kai matai žmogų jo kasdienėje aplinkoje, kaip jis dalijasi svajonėm ir lūkesčiais, džiaugsmais ir bėdomis, tai kasmet būna kaip atlaidai. Per žemdirbių šventę net neįmanoma parodyti viso to džiaugsmo, kurį gauni iš jų. Pagerbimas, apdovanojimas gal ir parodo pagarbą tam žmogui, bet tai abipusis dalykas. Turtas bet kokiu atveju yra žmonės.
Tai, ką šiandien kalbėjau – skaičiai, darbai – viskas teisinga, bet tai yra viso mūsų skyriaus darbai. O Žemės ūkio skyriuje esame 8 žmonės, 4 vyresni ir 4 jaunesni, 2 vyrai ir 6 moterys. Skirtingų specializacijų: turim agronomą, gyvulininkystės, žemės ūkio technikos specialistą, melioratorių, ekonomistą, atsinaujinančios energetikos ir kitus specialistus. Kitų išsilavinimas gal ne tiek susiję su žemės ūkiu, bet nemaža dalis mūsų darbuotojų patys praktiškai ūkininkauja. Šešiose seniūnijose dar turim žemės ūkio specialistus, kurie man tiesiogiai nepavaldūs, bet jų funkcija yra deklaravimas, žemės ūkio valdų registracija ir atnaujinimas, ūkininkų konsultavimas, tad dirbame bendrą darbą.
– O šiaip, be pažangiausių ūkio rinkimų, dažnai tenka lankytis pas ūkininkus?
– Nedalyvauju visose komisijose. Skyriaus darbuotojai važiuoja dėl medžiojamų gyvūnų daromų nuostolių, dėl fizinių asmenų žalos pasėliams, dėl gamtos reiškinių sukeltų problemų, neseniai kvietė dėl srutų panaudojimo. Aš pati daugiau važiuoju į melioracijos objektus, kai vertiname drenažo gedimus ir remontuotinus griovius, vykstame į darbų apžiūrą, pridavimą.
– Ūkininkams žiema yra lengvesnis metas, daugiau poilsio laikas. O žemės ūkio valdininkams?
– Ne toks darbymetis kaip buhalteriams, bet darbo yra. Melioracijos darbus pabaigėm kiek anksčiau, dar iki žiemos, tai ataskaitas jau parengėm. Su kaimo programa šiemet kiek kitaip, prašymų priėmimas užsitęsė ilgiau. Ruošiamės ateinantiems metams, rengiam rajono tarybai melioracijos darbų finansavimo projektą.
– O kas naujo šiemet įvyko asmeniniame gyvenime?
– Asmeninis gyvenimas nesutampa su kalendoriniu. Jis per greitai bėga, kad galėtum atskirti vienus metus nuo kitų. Jie panašūs. Daug buvo įvairių skaudžių netekčių. Atsisveikinome su studijų drauge, vyro broliu. O iš džiugių dalykų – mažėlis Tautvydas baigė mokslus ir pradėjo dirbti. Bet šiaip šie metai nebuvo kokie nors išskirtiniai.
– Žinau, kad per COVID epidemiją pradėjote su šeima savaitgaliais keliauti po pažintinius takus, nacionalinius ir regioninius parkus. Ir šiemet tęsiate tą tradiciją. Ar skaičiuojate, kiek jau apkeliavote?
– Neskaičiuojam aplankytų vietų, bet kelionės labai geras dalykas.
Archeologas Vykintas Vaitkevičius rengia tokias įdomias išvykas nuosavais automobiliais, tai aš net gimtadienius pradėjau taip švęsti. Pasirenkam išvyką, suburiu artimus žmones, kuriems tai tinka, ir keliaujam. Važiuojam, sustojam, Vykintas pasakoja. Tų automobilių ekipažų įvairiai susidaro, vieną kartą 8, kitą kartą net 15 suskaičiavau. Man tas žmogus labai įdomus, priimtinas. Jaučiu istorijos, geografijos žinių spragas, nelabai prisimenu nei skaičių, nei pavardžių, tai man labai įdomu viskas, ką jis pasakoja. Žinoma, būna taip, kad išgirstu ir vėl pamirštu, bet tuo metu būna nepaprastai įdomu.
– Ar dar yra ką pamatyti aplinkiniuose rajonuose?
– Visada. Kad ir Zarasuose. Kad ir pažintiniai takai: Šavašos, Degučių… O ir toliau pavažiavus – prie Molėtų, prie Elektrėnų. Žinoma, geriau truputį iš anksto pasiruošti, susiplanuoti, bet pamatyti tikrai yra ką.
– Kokie būtų Jūsų palinkėjimai žemdirbiams, ir ne tik jiems, šiems naujiesiems metams?
– Pirmiausia turėčiau padėkoti už bendrą darbą skyriaus darbuotojams, seniūnijų specialistams ir ūkininkams. Padėkoti ir už siūlymus, pastabas, kritiką. Rajono vadovams už palaikymą. O visiems linkiu stiprybės ir nuoseklumo siekiant savo tikslų, o ūkininkams ir palankios gamtos. O pabaigai visai praktiška rekomendacija žemdirbiams, kurie dar to nepadarė – jungtis į asociacijas. Ir visai nesvarbu, kokios jos – ar jaunųjų ūkininkų, ar ūkininkų sąjunga, ar pagal veiklos sritį, nes dalyvavimas jose kuria pridedamąją vertę: žinias, patirtį, keitimąsi informacija. Ir būkite smalsūs, domėkitės naujienomis. Juk visi žinome, kad ūkininkavimas yra verslas ir nuolatinis mokymasis bei tobulėjimas jam būtini.
– Ačiū už pokalbį. Džiaugsmą teikiančio darbo ir smagių kelionių 2024-aisiais.
