– Iš kur sužinojote apie siuvinėjimo stovyklą?
Rita: – Dar 2019 m. apie šią stovyklą, kurioje ir dalyvavau, sužinojau iš turizmo centro darbuotojos Loretos. Į šią vasarą vykusią stovyklą mane asmeniškai pakvietė Molėtų muziejaus stovyklų organizatorė Nijolė, pasiūlė atvykti ne vienai.
Vilė: – Sužinojau atsitiktinai. Iškart sutikau.
– „Žaliasis laumžirgis“ – kas tai?
Rita: – Taip vadinasi pati stovykla, ji turi savo logotipą, himną. Ji gyvuoja jau 25-erius metus. Pirmoji stovykla 1973 m. surengta būtent Rokiškyje. Paskui ji persikėlė į Alantos kraštą, kuriame gyveno penkios tradicinio siuvinėjimo meistrės.
– Ar stovykloje buvo ir vyrų?
Rita: – Buvome vien moterys, vyrų nebuvo. Ir nė karto, man atrodo, jų stovykloje nėra buvę.
– Ar stovykla turėjo temą? Ką naujo išmokote, ar kas nustebino?
Rita: – Stovykla vyko penkias dienas, šįkart jos tema buvo susieta su tvarumu, todėl siuvinėjimas buvo derinamas kartu su aplikacija: siuvinėjamos detalės ir tvirtinamos siūliukais pritaikant tam tikrus dygsnius.
Vilė: – Turiu mamos labai daug siuvinėtų ir austų pavyzdžių, tai akis turiu kur paganyti. Pati tik vaikystėje per pamokas siuvinėjau, todėl supratau, kaip dar prastai siuvinėju.
Rita: – Pavyzdžiu Vilei, kad ji vaikystėje matė mamos darbus, natūralioje aplinkoje natūraliai pritaikytus gaminius. Dabar mes čia galvojame, kur ir kaip siuvinėti, o anuomet tokia meistrystė buvo gyvenimo dalis.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“