Rinkausi tai, kas kvepėjo staigmena
Išėjus iš koncerto, šventoriuje jau laukė palydovai į kavos gėrimą ir pokalbius su kamajiškiais. Tai programoje vadinosi istorinėmis ir svetingumo patirtimis, bet žadėta buvo kavos. O jos nenorėjau, tai rinkausi tai, kas kvepėjo staigmena. Ne Suomijos, Sakartvelo, Lenkijos ir net ne Lietuvos vėliavėlę, o Vatikano. Pagalvojau, jog kava bus kleboniška, o tokios dar negėriau – gal karštu, kad ir kiek vėsesniu nei penktadienį, oru atgaivins.
Atgaivino. Bet kavos negavau. Buvau nukreiptas link šventoriaus pakraštyje įsikūrusio mažiausio, bet jau spėjusio gauti apdovanojimus Antano Strazdo muziejėlio. Jo įkūrėja, direktorė ir gidė Jolanta Vygėlienė, kuri dar vadovauja ir Kamajų bendruomenei, savo entuziazmu patogiai sėdmaišyje atsisėdusį ir užliūliavo, ir pažadino iš popiečio snaudulio, ir sudomino, ir suintrigavo, ir nusišypsoti privertė. Kiek trikdė šalia prisėdę du jaunieji filologai (!) iš Vilniaus ar Tauragės, keliaujantys per Lietuva su katinu kuprinėje, nes nežinojo nieko nei apie Antaną Strazdą, nei apie Alę Rūtą. Bet tiek jau to – keliaudami daug visko sužinos. O aš vėl noriu į Strazdo muziejų. Tik jau ne pusvalandžiui, o pilnai programai – pusantros valandos. „Ei tu tu tu, strazdeli,/ Tujei raibas paukšteli…“
Iki kito šventės renginio dar buvo gražaus laiko, tai nusprendžiau, kad reiktų patikrinti, ar tikrai kur nors duoda tos kavos. Gal čia kokia apgaulė? Nuėjus iki buvusio „buitinio“ pastato, ten tikrai pasiūlė kavos, bet pasirinkau puodelį vandens. Juk ne kava ten buvo svarbiausia, o Vytautas Dagys. Armonika gerokai senesnė už šeimininką, beveik pusantro šimto metų senumo, o šalia dirbtuvė, kurioje nebaigta aptraukti oda automobilio sėdynė.
Daugiau kavos gėrimo taškų aplankyti nebespėjau, nors žmonės pasakojo, jog ir Žėrutės pasakojimai buvo įdomesni už visas kavas, ir Kamajų respublikos prezidento vaišės tikrai prezidentinės – kamajiškiai vaišingi ir šnekūs žmonės.
Iš nuostabos išsižiojau
Nuėjau į bendruomenės namus ir iš nuostabos išsižiojau. Ten ant stalo buvo sukrauta kone 200 lėlių, aprengtų tautiniais kostiumais. Kolekcijos savininkė gidė – edukatorė Irena Bagdanavičienė sako, jog tokių lėlių buvo išleista apie 1000, tad tie 200 gal ir nėra labai didelis rinkinys, bet įspūdį daro nemenką. Ypač moterims ir mergaitėms, kurių į programą „Europos tautų kostiumai“ tuoj prisirinko pilnutėlė bendruomenės salytė. Kolekcijos savininkė daugiau papasakojo apie lietuvių tautinį kostiumą ir jo regioninius ypatumus, bei pasidalijo ir kai kurių kolekcijos kostiumų niuansais. O teisingai atspėję kokios šalies tautiniu kostiumu vilki viena ar kita lėlė, dar ir dovanų gavo.
Daugiau „Gimtajame…“
Skaitant susidarė nuomonė, kad straipsnio autorius atmestinai žiūrėjo tiek į patį renginį, tiek į straipsnį. Vėlavo, nieko nežinojo, nieko ypatingo nesitikėjo, nespėjo, ar nelabai spėti norėjo. Norint visur buvo galima apeiti ir trumpai pasibūti. Praleidot svarbius taškus, kur kava svarbi, nes ji suveda žmones pokalbiui ir bendrystei. O dar ir skonio receptorius pakutena. Linkiu daugiau atsidavimo ir objektyvumo rašant. Sėkmės!