– Po šitos šventės jau nebebūsi ta pati Neringa? Ar klystu? Ar įmanoma po to nepasikeisti?
– O kas gi aš būsiu? (juokiasi – aut. past.) Visą šitą laiką puikiai suvokiau, kad liepos 6-ąją dar būsiu Dainų šventės režisierė, o liepos 7-ąją – vėl Rokiškio kultūros centro režisierė. Blaiviai ir ramiai vertinu situaciją. Tai tik vienas gyvenimo etapas. Jam pasibaigus, viskas grįžta į vėžes. Aišku, tokiais momentais tu praturtėji naujomis patirtimis ir pažintimis, išmoksti naujų dalykų, – visa tai niekur nedings ir pravers naujuose darbuose. Man tai didelė vertybė. Bet man jau nebe „-niolika“, ir čia ne pirmas įvertinimas, tad puikiai žinau, jog viskas ateina ir praeina. O šitą darbą priėmiau pirmiausia kaip didžiulę atsakomybę ir pareigą, o ne kaip pigią karūną.
– Neatsimenu, kas sakė, o jei ir atsimenu, viešai nesakysiu, bet svarstyta apie tai, kad „Danienei Rokiškyje nėra ką veikti“. Spėju, kad dabar Tau visi keliai atviri, todėl klausiu, ar kažkas dar laiko Rokišky?
– Visi keliai atviri visada. Visoj Lietuvoj trūksta režisierių, tad bet kurią dieną galima kelti sparnus ir keisti gyvenimą iš esmės. Jeigu to nedarau, vadinasi, galvoju, kad yra tam Rokiškyje ką veikti. Ar jau užmiršom, kad Rokiškio kultūros centras šiais metais laimėjo „Geriausio kultūros centro“ apdovanojimą? Mus kaip pavyzdį mato daugybė kolegų iš kitų kultūros centrų. Tokių rezultatų pasiekiam ne todėl, kad kažkas stovi su bizūnu, o atvirkščiai – palaiko, pasitiki, sudaro sąlygas, leidžia kurti, eksperimentuoti, svajoti ir… nebijoti klysti. Jei kaskart sugalvojus naują idėją būčiau bijojusi kritikos ir net nuobaudų, būčiau niekada neišėjusi iš saugios komforto zonos ir nieko įspūdingo nesukūrusi. Nes kiekviena naujovė turi rizikos faktorių. Aš labai vertinu valdžios (visų lygių) pasitikėjimą specialistų kompetencija. Visada tą pasitikėjimą jaučiau. Beveik visada. Buvo vienas toks negeras etapas (šypsosi – aut. past.) Tad sakau, kad Rokiškis visai gera vieta kūrybiškam žmogui. Na, bet klausimas, ko gero, buvo labiau apie darbus sotinėje?.. Tai jokia paslaptis, dar iki pasiūlymo dirbti Dainų šventėje jau buvau gavusi pasiūlymą dirbti Nacionaliniame kultūros centre, Teatro poskyryje, bet kabinetinis darbas kol kas nevilioja. Gal kada nors norėsis. Bet ne dabar. Dar noriu užsiiminėti kūryba. O dirbti įdomiuose projektuose kituose miestuose šiais laikais galima ir per nuotolį. Jau įrodėm, kad netgi režisuoti Dainų šventę galima negyvenant ir nedirbant Vilniuj.
– Papasakok šiek tiek apie repeticijas, tai, ko žiūrovai nematė – rimčiausius iššūkius, gal kažkokio sumanymo teko atsisakyti arba atvirkščiai – padarėt tai, kas atrodė neįgyvendinama?
– Jau pats pasiūlymas imtis vairo likus pusmečiui iki Dainų šventės buvo didžiulis iššūkis. Situacija itin sudėtinga – Teatro diena buvo likusi be dviejų pagrindinių žmonių – režisieriaus ir vadybininko. Svarstyta, ar visai neatsisakyti Teatro dienos. Todėl ir kartoju, kad priimti šį pasiūlymą buvo didžiulis iššūkis ir atsakomybė. Reikėjo ištraukti iš duobės jau pusiau palaidotą renginį. Teatro diena Dainų šventėje naujokė. Vyko tik kelis kartus, dar neturi tvirtų pozicijų, tad jos griūtis būtų tolygi savižudybei. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko ne tik išlipti iš tos duobės, bet ir pakelti Teatro dieną į naują lygmenį. Visi Lietuvos režisieriai tiesiog rėmė pečius ir mes turėjom pačią entuziastingiausią palaikymo komandą. To, ką mes kartu sukūrėm, atėjo pažiūrėti rekordinis skaičius žmonių, eilė į Valdovų rūmus buvo nutįsusi per visą Katedros aikštę. Po finalinio pasirodymo minia skandavo „Lie-tu-va“, o Padėkos vakare Nacionalinio kultūros centro vadovai mus dėkingai vadino „gelbėtojais“. Tad didžiausią iššūkį įveikėm. O darbinės, techninės problemos – normalus kiekvieno projekto palydovas. Visokių momentų, visokių situacijų buvo, kaip visada. Man turbūt sunkiausia pareiga – kolektyvų atranka, nes reikėjo iš dalies teatrų atimti tą išsvajotą galimybę dalyvauti istorinėje šimtmečio Dainų šventėje. Visus pažįsti, visi kolegos, nesmagi pareiga… Bet su atrinktais 80 kolektyvų susikalbėti sekėsi visai neblogai, nors kokybės reikalavimus buvom tikrai užkėlę. Netgi po bandomųjų renginių Plungėje ir Telšiuose dar prašėm režisierių daryti pokyčius, pasitvarkyti, pasitobulinti. Gal kažkas ir pyko, bet dauguma suprato, kad pasistengti turim visi. Na, o man dar vienas rūpestis – susigaudyti „koridoriuose“,, nes iš pradžių buvo sunku susivokti, į ką kreiptis vienu ar kitu klausimu. O ir vadybininkė atsirado tik po poros mėnesių. Jai irgi visas nauja, nepažįstama… Taip ir kapstėmės visi, neskirstydami „priklauso-nepriklauso“. Tiesiog darėm, ką reikia. Ir padarėm viską, ką norėjom, nieko nereikėjo atsisakyti (vėl šypsosi – aut. past.)
Daugiau „Gimtajame…“
