Iki pat Ukrainos pergalės
Rokiškio baseine dirbanti Auksė Bernatavičiūtė pasakoja, kad ją smarkiai paveikė Rusijos agresija. Mergina, pamačiusi skelbimą, net nesuabejojo ir prisidėjo prie Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorių.
„Vasario 24-ąją išvydus Rusijos agresiją, neslėpsiu, pasidarė labai neramu. Šie įvykiai man primena mūsų 1991 m. sausio 13 d. Trūksta žodžių jausmams išreikšti. Ukraina šalia mūsų. Šiandien puolą Ukrainą, o rytoj?.. Tiesiog negalėjau likti abejinga, mintys sukosi, kaip kiekvienas nors bent kiek galime jiems padėt, padėti Ukrainai, o kartu ir sau. Naršydama įvarius socialinius tinklus, pamačiau, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius telkia savanorius padėti ukrainiečiams, judantiems į Lietuvą. Nieko nelaukusi užsiregistravau ir kitą dieną gavau Rokiškio skyriaus kvietimą prisidėti“, – pasakoja pašnekovė.
Anot A. Bernatavičiūtės, nuo pat pirmųjų dienų jautėsi savanorių vienybė.
„Išklausiusi mokymus, suskubau padėti ir aš. Šiuo metu Raudonajame Kryžiuje koordinuoju savo grupės savanorių veiklas. Sudarinėju humanitarinės pagalbos punkto budėjimo grafikus. Kiti savanoriai prisideda teikdami psichologinę ir pirmąją pagalbą, rūšiuoja, pakuoja ir dalina humanitarinius paketus, registruoja atvykusius. Žmonės susitelkę vienam tikslui, bet neramūs, susirūpinę. Savanorystė gali būti būdas nusiraminti ir įprasminti save. Tai kaip terapija, galimybė pabėgti nuo minčių apie tai, kas vyksta Ukrainoje“, – tikina A. Bernatavičiūtė. Ji ne tik savanoriauja, bet ir prisideda informacine sklaida, finansais bei medicininėmis priemonėms Ukrainos žmonėms.
Karo pabėgėlių vaikų užimtumą organizuos ir Rokiškio baseinas.
„Rokiškio baseinas pagal neformaliojo vaikų švietimo programą neatlygintinai priims Ukrainos vaikus. Labai svarbu, kad į mūsų šalį atvykę vaikai pajustų šilumą, ramybę ir galėtų atsigauti nuo patirto streso.
Prižadėjau sau, kad savanoriausiu iki pat Ukrainos pergalės. Tikiu, kad mes visi kartu esame stiprūs ir galingi“, – tikina pašnekovė.
Priglaudė nuo karo nukentėjusius giminaičius
„Rokiškio mėsinės“ biuro-personalo administratorė Lidija Jasiūnienė tikina, kad net į galvą nešovė mintis, kad jos giminaičiai ukrainiečiai bus priversti bėgti iš savo gimtinės.
„Netikėjau, kad XXI a. gali vykti toks karas. Atrodė, tai tik politiniai gąsdinimai. Kai viskas prasidėjo, laiko galvoti nebebuvo. Reikėjo imtis veiksmų. Prieš savaitę, vėlų ketvirtadienio vakarą, sužinojau, kad bėgti nuo karo pasiryžo mano senelis, dėdė ir jo šeima. Pabandžiau rasti žmogų, kuris juo parvežtų, deja, nepavyko. Tuomet su mama sėdome į automobilį ir skubiai vykome į Ukrainos pasienį parsivežti nukentėjusių nuo karo giminaičių. Teko vairuoti 28 ilgas valandas, bet pamačius išgąsčio pilnas jų akis ir kuklias dėkingumo šypsenas, nuovargis pasimiršo, atsirado dar daugiau noro padėti visiems nukentėjusiems. Mano giminės atvyko iš Kryvyj Riho, vidurio Ukrainos miesto. Rokiškyje jie jaučiasi saugūs, o tai svarbiausia. Apgyvendinome juos tėvų bute, o mano tėvai persikėlė pas mane.
Kita pabėgėlių šeima – mama su vaiku ir močiutė – apsigyveno Juodupėje, įmonės, kurioje dirbu, bute. Įsikurti ukrainiečiams padėjo daugybė žmonių – dovanojo patalynę, drabužius, avalynę, žaislus, net šaldytuvą. Žmonės, perduodami daiktus, pasakojo, kaip jų atžalos rinko žaislus atvykstantiems pabėgėlių vaikams. Šiurpai eina per kūną girdint, kokios didelės mažųjų širdys, kaip be jokio gailesčio jie atiduoda savo žaislus kitiems, suprasdami, kad atvykėliams jų reikia labiau“, – pasakoja L. Jasiūnienė.
Tuo pašnekovės idėjos, kaip padėti pabėgėliams, nepasibaigė.
„Kai sužinojau, kad atvažiuoja 7 metų berniukas, ėmiau galvoti, kaip praskaidrinti jo nuotaiką. Žaidimų kambarys Panevėžyje arba Utenoje būtų puikiai tikę. Juk rajone yra ne vienas ukrainiečių vaikas, kuris norėtų pramogų. Vežti juos visus į kitą miestą būtų keblu, todėl pabandžiau organizuoti žaidimų vakarą Rokiškyje. Radau bendraminčių, jie padėjo įgyventi šią idėją. Per 3 val. registracijos buvo užpildytos visos vietos. Prie iniciatyvos, kuri vyks kovo 24 d., prisidėjo įmonės, verslininkai, jie suteiks vaikams žaidimų erdvę, parūpins maisto, vandens, saldumynų. Džiugins animatorė bei fotografas. Esu dėkinga jiems už geranoriškumą. Norėčiau, kad iniciatyvos nebūtų vienkartinės, trumpalaikės, todėl jei matysiu poreikį, įgyvendinsiu ilgalaikius planus, kurie sukasi galvoje“, – pasakoja L. Jasiūnienė.
Ji kviečia nelikti abejingiems: „Kiekvienas iš mūsų galime padėti šiems žmonėms, gyvenkime draugiškai, vertinkime tai, ką turime, ir kiekvieną nugyventą akimirką.“
Gerumas kaip sėkla, kuri auga ir duoda vaisių
Juodupės gimnazijos direktorė Dainora Mineikienė buvo viena iš pirmųjų, pasiūliusių savo namus pabėgėliams.
„Karo pabėgėliai – tai ne geresnio gyvenimo ieškantys žmonės, tai žmonės, kurie priversti palikti užgyventą turtą, šalį ir namus vien tam, kad išsaugotų savo ir vaikų gyvybes. Vos prasidėjo pabėgėlių judėjimas per sieną – supratau, kad turiu jiems padėti ne tik pinigais, duonos kąsniu, bet ir savo namais. Juk taip svarbu svetimoj šaly sutikti žmonių, kurie tavęs laukia, tavim rūpinasi ir dalijasi buitimi. Esu labai empatiška, visada stengiuosi įsijausti į kito žmogaus skausmą ir rūpesčius, todėl ir Ukrainos karui negalėjau likti abejinga. Aš ir mano šeima yra sutikę daug gerų žmonių, kurie padėjo, tapo ramsčiu ir paguoda. Mano mamos šeima pokario metais taip pat nukentėjo nuo okupantų. Mamos tėvas buvo sušaudytas rusų kariuomenės, o mama su motina ištremta į Sibirą. Tik gerų žmonių dėka mano mamai pavyko pabėgti iš tremties. Čia jai padėjo taip pat svetimi, bet geri žmonės. Gerumas niekur nedingsta, jis kaip sėkla, kuri auga ir duoda vaisių. Ir šiandien šios tragedijos akivaizdoje aš matau tiek daug gerų žmonių, kurie kas kaip gali, stengiasi padėti man ir mano ukrainiečių šeimai. Tai išgyventi yra didžiulė dovana, kiekvienąkart mane tai paliečia ir sujaudina. Todėl visiems geros valios žmonėms, kurie neabejingi svetimam skausmui ir nelaimei, sakau didžiulį ačiū“, – dėkoja pašnekovė.
Kai sužinojo, kad atvyksta pabėgėliai, ji puolė tvarkyti jiems paskirtus kambarius, iškraustė vaikų spintą ir paklojo keturias lovas. „Žinoma, ir meldžiausi, kad jie visi saugiai atvyktų. Laukiau tris paras, vis sakė, kad atvyks šeštadienio vakare, tada sekmadienio vakare, bet sulaukiau tik antradienio paryčiais. Buvau privirusi lietuviškų barščių, o mano mama prikepusi kotletų. Bevalgydami ankstyvus pusryčius susipažinome ir trumpai pabendravome. Sužinojau, kad jie atkeliavo iš Zaporožės miesto, o jų kelionė truko net tris paras. Lovas buvo paklojusi antrame aukšte, o paaiškėjo, kad 81 metų senelis neįveiks laiptų, todėl užleidau svetainę.
Su draugėmis pasirūpinome šių žmonių asmens higienos priemonėmis, nauju apatiniu trikotažu, naktiniais ir eurais, kuriuos buvo paaukoję mano draugai. Visa tai juos labai sujaudino“, – tikina D. Mineikienė.
Ukrainiečiai jau spėjo apsiprasti ir apsidairyti Rokiškio rajone.
„Kokias tris dienas jie nelabai orientavosi, vis negalėjo patikėti, kad pagaliau yra saugūs. Rajono savivaldybė pasirūpino jų registravimu, tam reikėjo pasiekti Panevėžį. Daugiausiai pagalbos sulaukiau iš laibgaliečių, kaimynų ir draugų. Juokauju, kad turėdama tokią pagalbą, galėčiau ir dar kelias šeimas išlaikyti, tik lovų mažoka ir prie vonios didelė eilė susidarys, nors mano namuose jos dvi. Žmonių rūpestis ir gerumas atperka visus sunkumus, tai įkvepia bei motyvuoja. Sulaukiau daug skambučių ir žinučių, siūlančių realią pagalbą daiktais, pinigais ar maistu. Mano kirpėja ir pažįstama masažuotoja pasiūlė ukrainiečiams nemokamas paslaugas, sulaukėme Kultūros centro kvietimo į įvairius renginius. Mano priglausta ukrainiečių šeima ir visų pasiūlymų išsirinko kelionę į provoslavų bažnyčią ir išvyką į piceriją. Nors mama Olia sakė, kad Ukrainoje jie labai mėgo kultūrines pramogas, bet dabar dar nieko nenori. Kol kas jie džiaugiasi grynu oru, vandeniu iš čiaupo ir Laibgalių kaimu. Čia jiems patinka sutvarkytos sodybos, originalūs gatvių užrašai ir erdvės, kurių neriboja mūrinės tvoros. Kelis kartus lankėsi Rokiškio mieste. Tai, jų manymu, švarus ir labai jaukus miestas. Berniukas Roma porą kartų lankėsi Juodupės gimnazijoje, jam patiko pastatas, klasės, mokiniai bei mokytojai, sužavėjo gimnazijos muziejus. Šeima tvirtai nusprendė kurtis Rokiškio mieste ir čia pradėti naują gyvenimą“,– pasakoja pašnekovė.
Projektą iš dalies remia:
„Aš/Mes – LT“ – 3000 EUR
