Labiausiai puolamas rajone
„Prieš užimdamas šį postą nusiteikiau, kad būsiu labiausia puolamas žmogus rajone. Dabar galvoju taip: jei žmonės mane keikia, vadinasi, reikalingas, jei giria – blogai, nes padlaižiauja. Kai baigsis kadencija, tris mėnesius atostogausiu. Dešimt metų neturėjau atostogų. Esu inžinierius, statybininkas, ekonomistas, šį darbą dirbu penkiolika metų. Nebūčiau čia – būčiau verslininkas ir uždirbčiau daug daugiau. Jei ne visai rimtai – vilioja tarzaniškas gyvenimas atokiame kaime, savo rankomis statytoje sodyboje“, – 1997-aisiais interviu laikraščiui yra sakęs meras V. Masiulis.
Po kelių mėnesių, kai buvo vėl perrinktas, sakė: „Jaučiu kaip akmuo, kurį tariausi nusimetęs, vėl ima slėgti mano pečius.“
Įkalbinėjimai
V. Masiulio draugai ir bendražygiai šiomis dienomis socialiniuose tinkluose dalijasi žodžiais, dalijasi nuotraukomis, vadindami jį tikru Lietuvos patriotu, idėjų ir svajonių žmogumi, dirbusiu negailint savęs dėl gražesnės Lietuvos ir Rokiškio.
„Jis trejais metais jaunesnis – gruodį būtų suėję 69-eri. Ir nuo pat Sąjūdžio dienų mes tiek visko kartu perėję gyvenime“, – sakė Sąjūdžio Rokiškyje kūrėjas Leonas Jankauskas. Leonas ir Vytautas tuomet buvo išrinkti rajono tarybon pagal Sąjūdžio sąrašą. Jų dauguma rinko merą. „Peržvelgiau visą mūsų sąrašą ir galvoju, kas galėtų būti lyderis. Gal jis?“ – pasakojo L. Jankauskas. „O kodėl aš?“ – spyriojosi V. Masiulis. „Nėra daugiau kam“, – atsakė L. Jankauskas. Nuvažiavo įkalbinėti namo. „Nu, jei tu prašai…“ – galop sutiko tuomet dar „žalias“ politikas.
L. Jankauskas nesimaivė – jie kaip politikai visai patirties neturėjo, neįsivaizdavo mero kaip „kažko ypatingo“ .“Ir mes jį išrinkom. Tik paprašė manęs būti savivaldybės kontrolės inspektoriumi. Tuomet buvau etatinis Seimo nario Kazimiero Uokos padėjėjas, Vytautas – verslininkas. Jam nebuvo drąsu vadovauti rajonui“, – prisiminė L. Jankauskas, neslėpdamas, kad jų požiūriai dažnai stipriai kirtosi.
„Aš buvau prieš aikštę (Nepriklausomybės aikštės rekonstrukciją – aut. past.), o jis – už. Pykau, kad mokytojams algų nemokam, jie piketuoja, o čia – aikštė. Tada atrodė baisi prabanga, nes rajonas skurdžiai gyveno. Bet jis siekė savo. Net seniūnus pajungė akmenis vežti. Dabar suprantu, Vytautas toliau nužiūrėjo nei aš. Strategiškai geras žingsnis, ir mes neišmirėm. Mokytojai išgyveno, ir turim aikštę, kuria didžiuojamės“, – kalbėjo Sąjūdžio lyderis.
Jis prisiminė ir tai, kaip V. Masiulis paskyrė Pasienio tarnybos vadovu. „Vis norėjau geresnių patalpų pasieniečiams, rūpinausi, kad būtų su tualetais ir viskuo. Bet meras tuos pinigus iš manęs „atimdavo“ ir skirdavo Rokiškiui gražinti“, – pasakojo L. Jankauskas. Po vieno įsimintino konflikto su V. Masiuliu jis apskritai išėjo iš savivaldybės ir nemeluoja – tikrai yra buvę akimirkų, kai gailėjosi siūlęs bendražygiui vadovauti rajonui. „Bet mes taip kartu ir gyvenom. Pasipykdavom, bet vis tiek galų gale kartu iki pat mirties. Lankydavau jį ligoninėj. Dar prieš mėnesį man pamirksėjo, atsiliepė. Jis buvo ir menininkas – turėjo labai daug piešinių, medžio dirbinių. Paprašiau padovanot bent vieną paveikslą. Kurį, jis norėjo atrinkti pats. Bet to kito karto nebebuvo ir nebebus…“ – apie tik ką mirusį draugą kalbėjo L. Jankauskas.
Jokių užuominų dėl kritikos
V. Masiulio ir spaudos santykiai, švelniai tariant, buvo ypatingi. „Įsirėžė, kad visuomet popieriuose kažką brauko… Reikėdavo geležinių nervų… Bijodavau eiti pas jį…“ – prisimena tuomet rašę kolegos. Tai, ką 1995–1999 metais rajono valdžios užkulisiuose fiksuodavo „Gimtasis Rokiškis“, šiandien įgavę visai kitą spalvą. O ištikus bėdai, kai redakcijoje kilo gaisras ir mes sudegėme, būtent V. Masiulis pasirūpino, kad turėtume laikinas patalpas buvusiame „buitiniame“. „Buvome užėmę poziciją neglostyti valdžios, sekėm jos pėdsakais. Po gaisro jam paskambinau. Nebuvo jokių užuominų dėl kritikos, kad nepalaikom. Iš karto surado patalpas. Kaip žmogus – rūpestingas ir atsakingas“, – prisiminė tuometinė „Gimtojo…“ redaktorė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė.
Buvo radikalus, pasiruošęs keisti
Prieš dešimtmetį publikuotame interviu puikiai atsiskleidžia V. Masiulio požiūris ir į spaudą, ir į politiką.
„Šiandien spauda stipriai žengtelėjo į gerąją pusę. Tačiau dar prieš 15–17 metų ji nė nebuvo žiniasklaida, o tik tarybinės sistemos sudedamoji dalis. Aš buvau pirmasis rajono savivaldybės meras po 50 komunistinio valdymo metų ir atėjęs ne iš komunistų, o iš Sąjūdžio. Buvau dešinysis, radikalus ir pasiruošęs keisti, eiti pirmyn. Man teko kovoti, laužyti seną ir sustabarėjusią sistemą. Ėmiausi iniciatyvų keisti miesto veidą, rekonstruoti Nepriklausomybės aikštę. Stengiausi dirbti rajono žmonių labui, netarnauti buvusiai sistemai. Kai visa tai tapo nebeįmanoma, atsistatydinau. Kai kurių bandymas mane paveikti nesutrukdė man pasiekti svarbiausią įmanomą rezultatą – rajoną ištraukėme iš bankų paskolų. Jei būtų išlikę tokie tempai per visus pastaruosius 15 metų, sulaukę europinių lėšų, būtume lenkę ne tik Ignaliną, bet ir Druskininkus. O ir jaunimas niekur nebėgtų, monopolininkai ir valdžia neturėtų galimybės žmones paversti elgetomis. Šiandien Lietuvoje susiformavo irgi pavojinga sistema. Kartais pagalvoji, ar beatsiras jėgų, mėginsiančių keisti visą įsigalėjusį blogį. Vis mažiau tikiu žmonių sveiku protu – ar jie tokius rinks?“ – 2014 metais kalbėjo V. Masiulis.
Į klausimą ar teko pajusti nuoskaudą dėl ribojamos galimybės savo nuomonę pareikšti viešai, jis tuomet kalbėjo: „Užsiauginau storą odą, užsigrūdinau. Kovodamas su korupcija, biurokratizmu, pareigūnų veltėdžiavimu, girtuokliavimu buvau apšmeižtas nebūtais dalykais. Ir niekam nepasiteisinsi. Jei koja kojon eisi su įsisenėjusia sistema, nieko nekeisi, tai ir būsi geras. Tada ir tu nejusi nuoskaudų, niekas neribos tavo nuomonės. Kai puolamas principingas žmogus, žinau – jis palietė pūlinį“.
Tame pačiame interviu jis pasisakė ir apie verslininkus, ir apie žurnalistus. „Baisiausias darinys – verslas ir politika: viena koja stovi versle, kita – politikoje. Esant tokiai situacijai, kai kuriems sėkmingai klostosi verslas. Lietuva per 20-metį smarkiai nukentėjo. Gaila, kad to dar nesuprato rinkėjai. Šalies politika nėra profesionali, Seimo rinkimuose dalyvauja kas tik nori. Visiškas jovalas. Nieko nuostabaus, jei ir žurnalistas dalyvauja politikoje. Visai kas kita, jei profesionalus politikas tampa žurnalistu, pvz., Rimvydas Valatka. Profesionaliai aprašyti valdžios veiksmai, gilios ir įžvalgios analizės leidžia skaitytojui susigaudyti politikų veiksmuose. Tai pristabdo valdžios savivalę, jos nesiskaitymą su rinkėjais“, – yra sakęs dabar jau šviesaus atminimo V. Masiulis.
