Knygnešys, žurnalistas, publicistas, redaktorius Juozas Ottas Širvydas kūrybinį kelią pradėjo gimtinėje, išleidęs ranka rašytą laikraštį „Triūsas Mužikėlio“. Iš pradžių jį mokė kaimo daraktoriai, o vėliau mokslu jis pranoko daraktorius. Kartu su kunigu švietėju Jonu Katele Panemunėlyje įsteigęs „Žvaigždės“ draugiją, švietėjišką veiklą tęsė emigracijoje – redagavo lietuvių išeivijos leidinius. J. O. Širvydas – neeilinė asmenybė, apie jį sukosi visas miestelio gyvenimas, o dabar jo vardą garsina Jūžintų vidurinė mokykla.
Vaikystė karališkame kaime
Žymus kraštietis Juozas Ottas Širvydas gimė 1875 m. balandžio 4 d. Dauliūnuose, netoli Jūžintų. Širvydų giminės istoriją tyrinėjusi Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė teigia, jog Dauliūnai buvo išskirtinis kaimas, vadintas karališkuoju. Mat jis tiesiogiai priklausė Vyriausybei, o ne pavieniams ponams.
J. O. Širvydo senelis iš motinos pusės buvo išprusęs žmogus, inteligentas, sukaupęs nemažą biblioteką. Joje – knygos lietuvių, rusų ir lotynų kalbomis. Manoma, jog šioje kolekcijoje buvo poeto, publicisto Lauryno Ivinskio išleisti kalendoriai. Tačiau to turto niekas negerbė: dalijo svetimiems, plėšė lapus. „Iš senelio aš prisigėriau prisirišimo prie knygų ir mokslo“, – vėliau prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Mokėsi jis ir iš motinos, kuri vis patardavo: „Vaikeli, rūpinkis niekada nemeluoti, melagis toli nenueina, bet atgal sugrįžta: mylėk tiesą ir mokslą.“ Motina mokėjo begalę pasakų, kurių sūnus noriai klausėsi. Ji turėjo gerą balsą ir mėgo dainuoti. Juozukas labai pamėgo dainas. Vėliau jų tekstus surašė į mažus sąsiuvinius, šie keliaudavo iš rankų į rankas, skatindami jaunąją kartą skaityti, domėtis krašto istorija, papročiais.
Meilę gimtajam kaimui J. O. Širvydas išliejo autobiografijoje: „Dauliūnų kaimas, kuriame gimiau, guli gražiame slėnyje tarp trijų kalnų. Pietų krašte nemažas, matyt, supiltas, status kalnas, piliakalniu vadinamas. Vakaruose taip pat nemažas Dzidarakalnis. Kodėl jį taip vadiname, nesužinojau, nors daugelio apklausinėjau. Šiaurėje labai status ir pailgas Ožnugario kalnas, kur seniau buvo didelė giria, Dauliūnų šilelis. Jo likimas lygiai toksai, kaip vyskupo Antano Baranausko „Anykščių šilelio“. Brangų šilą caro valdžios atgabenti rusai „poselenčikai“ iškirto ir Ožnugarį dabar žmonės aria. Apie šį kalną žmonėse ėjo daug pasakų ir legendų. Sakoma, kad Samanių kaimo vyrai, 1880 m. žemę ardami, radę auksinių kilpų, keistų grandinėlių ir durtuvų.“
Širvydų šeima anksti išleido sūnų piemenauti, nes neturtingi tėvai negalėjo samdyti svetimo piemens. „Atėjo pirma diena į darbą eiti. Linksmybė didelė, nes gavau tikras kelnaites. Davė botagą ir iš kariuomenės parsineštą patėvio kepurę. Piemenims buvo dyvai tokį mažą piemenuką matyti, nes ūgiu aš niekada nepasižymėjau. Dyvai buvo ir man. Tokiu būdu pradėjau sau duoną pelnyti“, – po daugelio metų prisiminimuose rašė J. O. Širvydas. Vasarą jis ganydavo, žiemą prižiūrėdavo broliukus, plėšydavo plunksnas, o laisvesnę akimirką skaitydavo viską, kas tik pakliūdavo po ranka.
Vaikščiojo su knyga užantyje
Nuo motinos verpimo ratelio mokyklos J. O. Širvydas pateko į Dauliūnų daraktoriaus Rakūno mokyklą. Ją lankė 30 to krašto vaikų. Juozas skaityti jau mokėjo, o rašyti ėjosi sunkiai, nes patėvis pinigų sąsiuviniams gailėjo. Tuomet daraktorius pasiūlė jam rašyti kitų vaikų prirašytuose sąsiuviniuose tarp eilučių. Pasak istorikės O. Mackevičienės, daraktorius Rakūnas išmokė rašyti rusiškai, o Grigėnas ir Kavolius – lietuviškai bei skaityti lenkiškai, lotyniškai. Smalsus mokinys gretinosi prie žmonių, turinčių knygų, skolinosi jas ir skaitė. Taip ir vaikščiojo po kaimą su knyga užantyje. Bendramoksliai priprato prie draugo, vadino jį knygiumi.
Paaugliui didelį įspūdį padarė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis žurnalas lietuvių kalba „Aušra“. Šiuos leidinius jis gavo iš pažįstamo, dirbančio Jonavos geležinkelio viršininku. „Kaip mana iš dangaus. Džiaugdamasis skaičiau, pramokau deklamuoti eilėraščius, net sudariau jiems savotiškas melodijas ir išeidamas laukan dainuodavau, pamokindamas pusbernius bei piemenis“, – prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Ieškodamas spaudos, jis susipažino su platintojais Gavėnu iš Jūžintų, Grigėnu iš Dusetų, Aleksandru Šukiu iš Panemunėlio. Tėvai, pastebėję vaiko polinkį mokslams, prie žemės jo nespaudė, tačiau nutarė išmokyti amato: nusiuntė pas Kamajų siuvėją Matą Merkį. Čia J. O. Širvydas ne tik išmoko siūti, bet ir susipažino su įdomiais žmonėmis, išgirdo daug dainų, padavimų, pasakų. Pas siuvėją užsukdavo Kamajų krašto knygnešiai Antanas Smalstys, Jonas Čerškus. Iš jų jaunasis siuvėjas gavo paskaityti literatūros, politikos ir mokslo mėnesinį leidinį „Varpas“, palaipsniui pats pradėjo kaupti bibliotekėlę. Pramokęs amato grįžo gyventi į Jūžintus, su vietos gyventoja Anele Pupinyte pasistatė nedidelį namelį. Į jį užsukdavo žmonės, kuriems rūpėjo lietuvybė.
1894 m. J. O. Širvydas su bendraminčiais sumanė leisti laikraštėlį „Triūsas Mužikėlio“. Jame rašė apie paprastus kaimo jaunuolius, jų kasdienį gyvenimą ir godas. Išleidę ranka rašytą laikraštį, perduodavo draugams, kurie perskaitę privalėdavo jį grąžinti. Buvo išleista 14 laikraščio numerių (apie 600 puslapių).
Tremtis į Latviją
Laikraščio leidybą J. O. Širvydas derino su knygnešio veikla: pats keliaudavo į Mažąją Lietuvą knygų parnešti, o grįžęs jas dalindavo. Caro žandarai sužinojo apie slaptą knygų platinimo tinklą, jūžintiškį apšaukė maištininku ir pagrasino ištremti į Sibirą. Atlikus kratą, jaunojo knygnešio namuose rasta pora maišų knygų. Už tai jaunuolis buvo suimtas ir beveik metus kalintas Panevėžio kalėjime. Caro valdininkai bylos sukurpti nesugebėjo, tačiau sugalvojo kitokią bausmę – trejiems metams ištrėmė į Latviją, nedidelį Subatės miestelį.
Čia apsigyvenęs J. O. Širvydas sukūrė šeimą su jūžintiške Katre Dulkyte, gimė sūnus Vytautas, dukra Eugenija. 1900 m. šeima grįžo gyventi į Jūžintus. Pakviesti kunigo švietėjo Jono Katelės persikėlė į Panemunėlį. Vėliau apie gyvenimą šiame krašte J. O. Širvydas prisiminė: „Su kunigu J. Katele praleistą laiką vertinu vienu maloniausių savo gyvenime. Jaunuomenę rašto mokinti man jau neteko, nes tas darbas buvo gerokai paties kunigo pavarytas pirmyn, tačiau atsirado platesnis darbas: kurti liaudies teatrą ir knygynėlius, kuriems Katelė buvo visa siela atsidavęs.“
„Žvaigždės“ draugijoje – pirmieji vaidinimai
Panemunėlyje J. O. Širvydo iniciatyva šviesuomenė susibūrė į „Žvaigždės“ draugiją, kurios pagrindinis tikslas buvo turėti nuolatinį slaptą knygynėlį ir knygomis aprūpinti visus norinčiuosius skaityti. Be to, kiekvienas draugijos narys turėjo rinkti tautosaką, kiekvieną savaitę privalėdavo užrašyti bent po vieną dainą, pasaką, priežodį ar mįslę. Visa surinkta medžiaga buvo perduodama lietuvių visuomenės veikėjui, pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui Jonui Basanavičiui. Draugijos reikalais J. O. Širvydas buvo nuvykęs į Peterburgą, kur susipažino su vienu žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų Kazimieru Būga ir tarpukario Lietuvos politiniu veikėju, istoriku Augustinu Voldemaru.
Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo Tūbelių ir Kubilių šeimų jaunuoliai. J. O. Širvydas konspiracijos tikslais tuo metu pasirašinėjo Bevardžio slapyvardžiu. „Žvaigždės“ draugijos nariai rengė įvairius pasilinksminimo vakarėlius, o didžiausio populiarumo sulaukė vaidinimai „Nepadėjus nėr ko kasti“, „Dėdė atvažiavo“, „Amerika pirtyje“. Pastarąją artistai dažniausiai vaidindavo. Vasarą aktyviai šiuose renginiuose dalyvaudavo Mintaujos gimnazijos mokinys Juozas Tūbelis, kuris vėliau tapo Lietuvos ministru pirmininku.
Politika atitraukė nuo leidybos
Teatrinę veiklą Panemunėlio apylinkėse nutraukė caro valdininkai, organizatoriui J. O. Širvydui teko palikti širdžiai mielą darbą, šeimą ir bėgti iš tėvynės. 1902 m. viduryje su kitais emigrantais jis išvyko į Ameriką. Pirmiausia prisiglaudė pas aušrininką, lietuvių spaudos platintoją Joną Šliūpą Skrentone, susirado siuvėjo darbo už penkis dolerius per savaitę. Netrukus jį pakvietė redaguoti seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybė Lietuvninkų“. Naujasis darbas sekėsi puikiai. Juozas Tumas-Vaižgantas, perskaitęs pirmąsias naujojo darbuotojo korespondencijas, pasakė, jog tai „gabus savamokslis“. 12 puslapių savaitiniame laikraštyje buvo apžvelgiamos ne tik už Atlanto gyvenančių mūsų tautiečių, bet ir Lietuvos aktualijos. Dirbdamas redakcijoje J. O. Širvydas užsidegė socializmo idėja, suvokė ją kaip kovą už tautinę laisvę, Lietuvos politinę nepriklausomybę. Tuo metu laikraštyje buvo publikuojami straipsniai politinėmis temomis. J. O. Širvydas su jaunatvišku įkarščiu organizavo Lietuvių socialistų sąjungos kuopas, netgi primiršo knygas, kultūrinę veiklą. Po metų į Ameriką atvyko ir jo šeima. Įdomu tai, kad emigrantas žmonos paprašė atvežti jam brangias knygas.
Susidomėjimas politika atitraukė jį nuo laikraščio, o kivirčai su J. Šliūpu paskatino išeiti iš „Vienybės Lietuvninkų“ ir pradėti naujo socialistų laikraščio „Kova“ leidimą. Pirmasis numeris išėjo 1905 m. gegužę. Kadangi laikraščio bendradarbių buvo nedaug, redaktorius parašydavo daugumą straipsnių, pasirašydamas slapyvardžiu Vargomatis. 1907 m. balandį redaktorius išėjo iš laikraščio. Tokį žingsnį paskatino nesantaika Socialistų sąjungoje. Anot istorikės O. Mackevičienės, partijoje atsirado sparnas, kuris į pirmąją vietą iškėlė klasių kovos idėją, nustumdamas į šalį kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kadangi J. O. Širvydas su tuo nesutiko, nutarė palikti paties įkurtą ir nuo 8 iki 16 puslapių išplėstą laikraštį.
Valdiškas darbas ne prie širdies
J. O. Širvydas pakeitė darbo vietą, tačiau ne pobūdį: grįžo redaguoti „Vienybės Lietuvninkų“, aktyviai įsijungė į Tėvynės mylėtojų draugiją, kuri rūpinosi lietuvių rašytojų kūrinių leidyba, rinko aukas kultūrinei veiklai. J. O. Širvydas prisidėjo prie „Saulės“ draugijos kūrimo, rėmė J. Basanavičiaus idėją kurti mokslo draugiją.
Grįžęs į „Vienybę lietuvninkų“ redaktorius didelį dėmesį skyrė naujų korespondentų mokymui. Nuo įtempto darbo pašlijus sveikatai, jis buvo priverstas trauktis iš pareigų.
J. O. Širvydui pavyko įsidarbinti imigracijos tarnyboje, tačiau valdiškas darbas nebuvo prie širdies. Tuometinę savijautą jis aprašė prisiminimuose: „Dvasiniai badauju, nes jau du mėnesiai nebuvau institute paskaitų klausyti.“ Ramus valdininko darbas aktyviam lietuviui greitai nusibodo, todėl 1920 m. jis grįžo prie literatūrinės veiklos, ėmė redaguoti „Vienybę lietuvninkų“, dirbo spaudos bendrovės „Vienybė“ direktoriumi. 1928 m. sušlubavus sveikatai, jis vėl atsisakė redaktoriaus pareigų ir nutarė grįžti į nepriklausomą Lietuvą, įsikūrė gimtuosiuose Jūžintuose.
Šalies Vyriausybė už lietuvybės puoselėjimą, nuopelnus tautai J. O. Širvydą apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Sveikata jam nebeleido aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Įsikūręs Jūžintuose dalyvavo Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų veiklose. Gimtinėje jis rinko medžiagą profesoriaus K. Būgos ir kalbininko Juozo Balčikonio pradėtam rengti lietuvių kalbos etimologiniam žodynui. Norėjo įsteigti knygyną ir visų prašė paaukoti knygų.
Mirė 1935 m. gruodžio 27 d. Jūžintuose. Palaidotas miestelio kapinėse.
Pastatė koplytstulpį
Atgimimo metais J. O. Širvydo vardo įamžinimu pradėjo domėtis jo kraštiečiai Jūžintų vidurinės mokyklos pedagogai, moksleiviai. Tuomet mokyklai vadovavusi mokytoja Laima Skardžienė prisiminė, jog kilo idėja švietimo įstaigą pavadinti šio knygnešio, visuomenės veikėjo vardu. Pedagogų iniciatyva buvo atlikta krašto gyventojų apklausa. Beveik 99 proc. jų pritarė, tik keletas neišreiškė savo nuomonės, tikindami, kad apie J. O. Širvydą nieko nežinantys. Tačiau žmonės liudija ką kitą. „Mano senelis šviesaus atminimo Pranas Juronas sakydavo, jog niekados Jūžintuose nebuvo privažiavę tiek daug žmonių, kaip per J. O. Širvydo laidotuves“, – prisiminė pedagogė.
Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu mokyklai buvo suteiktas Juozo Otto Širvydo vardas, ta proga vyko didžiulės iškilmės.
Aktyvūs jūžintiškiai sutvarkė prie mokyklos buvusį labai apleistą kiemelį, jame pastatė stilizuotą medžio skulptūrą švietėjui J. O. Širvydui atminti. Medį stogastulpiui dovanojo Rokiškio miškų urėdija.
Jūžintų seniūnijos iniciatyva ant namo, kuriame paskutiniuosius metus praleido žymusis kraštietis, pakabinta atminimo lenta.
Knygnešio garbei sodintas parkas suaugo
Mokytojos Audronės Gabienės atmintyje išliko parko švietėjo gimtinėje, Dauliūnuose, sodinimo akimirkos. Vietos ūkininkai davė techniką, savanoriai plėšė dirvoną ir sodino beržus, liepaites, ąžuolus.
„Medžiai suaugo, o lėšų jiems genėti nėra, savanorių talkomis tokio parko nebeprižiūrėsi“, – apgailestavo lietuvių kalbos mokytoja.
Jūžintų mokyklos bendruomenė prižiūri ir J. O. Širvydo kapą, nes jo giminaičių šiame krašte nėra.
Pedagogės L. Skardžienės žodžiais, naujas mokyklos vardas atnešė ir naujų tradicijų. Kasmet balandžio pradžioje vyksta renginiai, skirti J. O. Širvydo gimtadieniui. Kiekviena klasė rengia pažintines, švietėjiškas programas, kviečia jose dalyvauti buvusius mokinius, Jūžintų bendruomenės narius. „Svajoju įkurti Jaunųjų širvydaičių klubą, kurio nariai domėtųsi švietėjo biografija, veikla, pradinukai – vaikystės laikotarpiu, vyresnieji – paauglystės, ir žinias perduotų iš kartos į kartą“, – ateities planus atskleidė pedagogė.
Archyvinė medžiaga išbarstyta
J. O. Širvydo palikimu domėjosi Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Remigijus Misiūnas. Moksliniame straipsnyje „Pirmieji bandymai kaupti senosios lietuvių išeivijos dokumentinį paveldą JAV“ jis rašo: „Dar Lietuvoje J. O. Širvydas iš giminaičių surinko dalį savo senelio Dominyko Širvydo paliktų knygų, rinko tautosaką ir siuntė ją į JAV Lauryno Ivinskio draugijai, taip pat ją siuntė ir J. Basanavičiui į Bulgariją, išnaudojo pasitaikiusias progas įsigyti naujų knygų. Dalies šios surinktos medžiagos jis neteko per žandarų kratą 1896 m., korespondenciją su lietuvių veikėjais sudegino ją slepiantys asmenys, išsigandę galimų represijų. Kai gyveno tremtyje Subatėje, sudegus žydo namui, kuriame J. O. Širvydas buvo apsistojęs, jis neteko viso turėto turto ir grįžęs į Lietuvą vėl iš naujo kaupė rinkinį. Deja, kai išvyko į JAV, J. O. Širvydo dėdė Jonas sudegino jam paliktas paslėpti knygas ir rankraščius. JAV J. O. Širvydas iš naujo rinko knygas – joms įsigyti išleidęs apie 5 000 dolerių. Prieš mirtį rinkinį padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui.“
Profesoriaus R. Misiūno duomenimis, mūsų kraštiečio į Lietuvą iš Amerikos parsivežta archyvinė medžiaga išbarstyta. Jos galime rasti Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose. J. O. Širvydas paliko nemažai publicistikos, mokslo populiarinimo knygų: „Dėl ko žmogus lieja prakaitą“, „Kūdikių vergija laisvojoje Amerikoje“, „Kultūros piešiniai“, „Rytojun bežiūrint“, „Atilos siaubimas lietuvių kraštais“. Dalį knygų pasiėmė J. O. Širvydo sūnus Vytautas, kuris taip pat „buvo aktyvus dokumentinio paveldo rinkėjas“.
Rokiškio krašto muziejuje saugomos J. O. Širvydo bibliotekos knygos, asmeniniai apdovanojimai, ženkleliai, nuotraukos, knygos, išleistos Amerikoje anglų kalba. Krašto muziejaus istorikė O. Mackevičienė sako, jog J. O. Širvydas buvo išskirtinė asmenybė, šviesuolis, kuris į nedidelį miestelį sutraukdavo daugybę inteligentų, apie jį sukosi Jūžintų gyvenimas. Žmonės nustemba sužinoję, kad jis kaupė knygas apie sveikatos stiprinimą, homeopatinį gydymą, žolelių poveikį žmogaus organizmui.
Parengė Dalia Zibolienė
