Su gimimo diena!

Metuose yra viena diena, kai staiga stabteli. Laiko tėkmė nenugalima – tai, kas buvo šiandiena, greitai tampa istorija.

Žmogaus gyvenime visuomet įsimintiniausi įvykiai yra mažylio pirmasis išdygęs dantukas, pirmasis žingsnelis, pirmoji mokykla, pirmoji meilė.

O kas svarbu laikraščiui, mūsų skaitytojų meiliai vadinamam „Gimtuku…“? Jis taip pat perėjo daug gyvenimo etapų – rugsėjo 7-ąją skaičiuosime 74-erius gyvavimo metus.

Yra posakis, kad tėvynės ir tėvų nepasirinksi. Nepasirinksi ir istorijos – ji keitėsi, kaip keitėsi ir valdžios, santvarkos, partijos. Ir tai nėra blogai. Kiekvienas laikotarpis, koks jis sunkus ar skaudus bebūtų, atnešė patirtį, supratimą, o laikraštis buvo ir yra metraštininkas. Jis – atspindys to laikotarpio žmonių gyvenimo, jų požiūrio, poelgių, džiaugsmų ir vargų. Nepakito tik viena, kuo labai džiaugiamės ir didžiuojamės, – visais laikais viešumas buvo jėga!

Vyresnieji mūsų skaitytojai susitikimuose su redakcijos darbuotojais pasakoja, kaip jų tėvai ar pažįstami didžiuodavosi save išvydę laikraščio puslapiuose, o pasakojimus apie save ne kartą ir ne du skaitydavo, išsikirpdavo ir dėdavo į šeimos albumą. Ir kaip nesmagu būdavo, rausdavo iš gėdos stikliuko mėgėjai, viešosios tvarkos pažeidėjai, laikraščio puslapiuose save atradę ne visai teigiamu kontekstu. Tai drausmino, skatino susimąstyti.

Laikraštis ir dabar daugumai mūsų skaitytojų – lyg šeimos narys – tailiudija niekaip nerimstanti pasipiktinimo banga dėl Rokiškio miesto seniūnijos sprendimo neskelbti mirusiųjų pavardžių. Dar gyvas bendruomeniškumas, noras pagerbti anapilin išėjusius buvusius vaikystės draugus, pažįstamus, bendradarbius.

Skaitytojų laiškai, skambučiai, įvairios nuomonės tik parodo, kad esame reikalingi, laukiami. Konstruktyvi, pamatuota, argumentuota kritika visuomet yra paskata dirbti geriau. Pikti komentarai, įžeidinėjimai yra tik silpnumo požymis. Ne veltui sakoma, kad piktai loja ir kanda tik alkanas arba dar iš savo amžiaus neišaugęs jauniklis šunelis.

Skaitytojų pagarba ir pasitikėjimas ateina su metais – jos skandalais ir skambiais lozungais ant langų ir sienų nenupirksi. Jeigu žmogus ateina pagalbos ieškoti į redakciją – tai įrodymas, kad mumis pasitiki, jeigu ateina pasidalinti savo džiaugsmu – vadinasi, pasitiki dvigubai!

Gyvename labai pavojingu laikotarpiu, kai garbinami tie, kurie siūlo nesilaikyti įstatymų, savo pavyzdžiu pamina visuotines gero elgesio normas. Seniau kiekvienas kaimas turėjo tokį juokdarį, tačiau net ir jis žinojo ribas, kurių peržengti nevalia. Dabar riba tarp „galima“ ir „nepadoru“ tampa nematoma. Ji pamažu pridengiama saviraiškos laisve, drąsa. Vis dažniau pamirštame, kad laisvė – ne galimybė kitus įžeidinėti, tyčiotis iš silpnesnių. Laisvė – pirmiausia pareiga padėti kitiems neiškeliant savęs. Visa tai tinka ir laikraščiui. Laisvu ir nepriklausomu būti nelengva, bet garbinga. Gal todėl, kai išgirstame klausimą, kiek po vieno ar kito kritinio straipsnio tam žurnalistui kažkas sumokėjo, suprantame, kad dirbame gerai. Juk už blogą darbą niekas nemoka!

Paulius Širvys, Aleksas Baltrūnas, Edvardas Uldukis ir dar daugelis kitų gerai žinomų poetų, rašytojų, visuomenės veikėjų buvo mūsų „Gimtuko…“ gyvavimo kelyje. Čia buvo jų pradžia, kuri pažymėta biografijose. Tai įrodymas, kad startas buvo geras, o talentams užaugti reikia laiko.

Brangus ir geras tik subrendęs vynas – pasakytų vyndarys, gera duona – tik iš savo raugo – patvirtintų bet kuri šeimininkė. Geras laikraštis – tik patikrintas metų tėkmės, jame dirbusių žmonių nuoširdaus triūso ir, žinoma, Jūsų, mieli skaitytojai, pasitikėjimo. Kartu – mes jėga! Su mūsų visų „Gimtuko…“ gimtadieniu.

Nida ŠULCIENĖ

Meilei atstumas – ne kliūtis

Gražų 70-mečio jubiliejų rugsėjo 5 d. šventusi teatro primadona, Rokiškio krašto garbės pilietė Vaiva Mainelytė metais niekada nepavys „Gimtojo…“ O gimtadienius su juo gali švęsti beveik kartu. Šilčiausius jausmus gimtam kraštui puoselėjanti aktorė visada didžiuojasi esanti rokiškietė. Ir, kaip ne kartą yra sakiusi, su meile „Gimtajame…“ seka gausias naujienas iš Rokiškio.

Jubiliejaus proga laikraščio kolektyvas krašto garbės pilietei V. Mainelytei siunčia visą puokštę karščiausių linkėjimų.

Trys misijos – viename

„Gimtasis…“ – vedlys ne tik žinių ir gausybės klaidžios informacijos pasaulyje. Paaiškėjo, kad jis padeda žmogui nepaklysti tikrąja to žodžio prasme. Sumanūs spanguoliautojai laikraščiui suteikė svarbią misiją – padėti nepaklysti uogų gausioje Petriošiškio pelkėje. Brisdami į raistą skaitytojai nešėsi ir „Gimtuką…“ Jį užkabino ant pelkės berželio, kad šis ženklas signalizuotų kelią į namus.

Pralinksmino gražus sutapimas: kelią iš pelkės rodančio laikraščio titulinis straipsnis – rugpjūčio 25 d. interviu su žmogaus sielos vedliu, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaru Dainiumi Matiuku.

Rokis – paštininkas

Sakoma, kad mešką galima išmokyti šokti. Kamajiškis Valentinas Mažeikis meškos treniruoti nebandė, jos nė neturi. Tačiau turi puikų šeimos narį, šešerių niufaundlendą Rokį. Kodėl toks vardas, klausti nė nereikia. Buvęs ilgametis žemės ūkio augalininkystės konsultantas Valentinas iki šiol yra ištikimas „Gimtojo Rokiškio“ draugas, o laikraštis turi rubriką „Rokis“, skirtą mažiesiems skaitytojams. Niufaundlendas – kantrus, savarankiškas, žaismingas ir labai mylintis vaikus šuo.

Apie šių šunų veislę sakoma: „Tai grožis be tuštybės, drąsa be žiaurumo, jėga be įžūlumo ir visos žmoniškosios dorybės be ydų.“ Šiomis augintinio savybėmis Valentinas puikiai pasinaudojo. Taip  Rokis tapo šeimos paštininku. Kasryt iš pašto dėžutės į namus parneša „Gimtąjį…“ ir kitus spaudinius. „Anksčiau paštininku dirbo kaimynas Rimgaudas. Rokis pažino jo mašinos garsą ir lėkdavo prie pašto dėžutės. Kartais jis sušukdavo „Roki“ ir šuo kaip įkirptas bėgdavo laikraščio. Kaimynas jam įduodavo į ritinėlį susuktą „Gimtąjį…“ ir Rokis išdidžiai jį atnešdavo mums į kambarį. Dabar paštininkė kita, nesiterlioja. Laikraščių einu pasiimt aš, žmona arba abudu. Žinoma, ir Rokis. Išimame laikraštį ir jam paduodame, nes Rokis žino savo pareigą ir jos laukia. Šitaip – beveik šešeri metai“, – savo pagalbininku Rokiu didžiavosi Valentinas.

Aldona MINKEVIČIENĖ

Jo ryšys su „Gimtuoju…“ buvo ypatingas

Prieš Jonines netikėtai miręs Liongino Šepkos premijos laureatas Venecijus Jočys vieniems buvo keistuolis, kitiems – tas, kuris stojant į Europos Sąjungą sudegino tvartą. Mums, žurnalistams, – tiesiog tikras žmogus, kuris nepripažino jokių kompromisų, gyveno taip, kaip jautė, – savo emocijų ir meilės neslėpė.

Režisierė Janina Lapinskaite apie jį yra sukūrusi filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Bandė parodyti šios asmenybės šiek tiek kitokį į kitų nepanašų pasaulį. Tas pasaulis mums buvo labai reikalingas, o Venecijaus ryšys su „Gimtuoju Rokiškiu“ – ypatingas. Kai basas ateidavo į redakciją, nešinas kokiu drožiniu – širdim iš medžio, angelu ar konkretaus žmogaus skulptūra – čia skleisdavosi tikra laisvės aura.

Laikraštį Venecijus pradėdavo nuo horoskopų  (į kuriuos, aišku, rimtai nežiūrėjo). Perskaitydavo absoliučiai viską, tiesiog „išglostydavo“ kiekvieną žodį. Po to, kaskart gavęs numerį, išsilankstydavo iš laikraščio kepurę. Kaip talismaną – ir mums, ir jam. Dar vienas šventas ritualas – išsikirpti su juo susijusius straipsnius, nuotraukas. Klijavo tekstus ant sienų. Ne tik ant sienų. Ir ant degtukų dėžutės esu radusi nuotrauką iš „Akcentų“. Taigi „Gimtojo…“ straipsniais ir kalendoriais nukabinėtos jo namų erdvės. Prieš keliolika metų, kai vyko „Nikodemų“ apdovanojimų ceremonija, Venecijus, pats gavęs tą „Nikodemą“, nepamiršo jį garsinančio laikraščio. Kadangi sveiko humoro ir gebėjimų teisingai susieti reikalus niekuomet nestokojo – įteikė „Gimtajam Rokiškiui“ „cezarį“ – kiaulės skulptūrėlę. (Venecijus kažkada augino kiaulę vardu Cezaris). Yra sakęs: „Aš myliu žurnalistus. Nes jie nekalba apie tai, koks rytoj oras.“

Reda MILAKNIENĖ

Ir aš ten buvau…

Savaitgalio renginius globoja kolegė Vilma. Vienas tokių – šienpjovių varžytuvės Konstantinavoje. Staiga gaunu jos žinutę: „Ir tu ten buvai…“ Na, kas čia dabar, galvoju, matyt, kolegė apsiriko. Rašau jai: „Tikrai nebuvau.“ „Buvai… – lakoniškai atsako: – Pažiūrėk nuotrauką.“ Žiūriu, ogi tikrai, ir aš ten buvau – lauknešėliui skirta pintinė išklota „Gimtuoju…“, kuriame – puslapis su mano tekstu ir nuotrauka.

Lyg iš meilės romano…

Kas nežino romantiškų istorijų apie įsimylėjėlius, kurie įsigudrindavo meilės laiškelius vienas kitam palikti tik jiems žinomose slaptose medžių drevėse. Į tokį meilės romaną, nepaisant solidaus amžiaus, įsisuko ir „Gimtasis…“, kaskart keliaudamas į slaptą ir labai puoselėjamą vietelę. Ir dar budriai saugomą akylos pelėdžiukės…

Rasa KELIUOTYTĖ

Rokiškis iš tiesų yra gimtasis

Unikalią Antano Černiaus sodybą Žiobiškyje puošia gigantiški originalūs akmenys, sugabenti paties šeimininko galingu kranu. „Tas kranas – mano maitintojas. Vairuoju jį daugiau nei 50 metų“, – pasakojo vyras, ištikimas „Gimtojo…“ skaitytojas, kaupiantis kasmet išleidžiamus laikraščio kalendorius.

„Kalendorius pasilieku dėl įdomumo, sukabintus ant sienos. Laikraštį skaitau nuo senų laikų. Pradedu nuo pirmojo puslapio, perskaitau ir reklamas, skelbimus, apie paslaugas – viską“, – pasakojo žiobiškėnas. Tiesa, šiais metais „Gimtąjį…“ skaito internete, o jei labai sudomina straipsnis, kurio pateikiama tik pradžia, laikraštį nusiperka Rokiškyje, prekybos centre. Jam svarbiau gauti išsamių žinių apie rajoną, nes apie tai, kas vyksta šalyje, išgirsta žinių laidose.

„Aštuoniolika metų gyvename Žiobiškyje, žmonos tėviškėje. Čia atsikraustėme iš Rokiškio. Taigi Rokiškis iš tiesų yra gimtasis“, – šmaikštavo vyras.

Vilma BIČIŪNAITĖ