– Esi gerai pažįstama lituanistų rate. Kaip prisistatytum platesnei auditorijai?
– Rašydama autobiografiją LKRS pastebėjau, kad mano gyvenime svarbus skaičius 2. Taigi aš, Jolanta Augulienė-Nagelytė, gimiau Rokiškio rajone, Kazliškio kaime. Tačiau iš karto turiu pasakyti: pirmą kartą šiame kaime apsilankiau, kai buvau šeštoje klasėje. Savo gimtuoju kaimu visą laiką vadinu Rokiškio rajone esančius Papiškius (netoli Čedasų – aut. past.), tiesiog Kazliškyje prieš man gimstant dirbo mama, todėl pagal mamos registraciją ir mane įrašė tarp kazliškiečių. Vadinasi, turiu du gimtuosius kaimus. Turiu seserį Editą ir du brolius – Raimondą ir Daną. Tėvai gyvena Papiškių kaime.
Mokiausi dviejose mokyklose. 1984 m. baigiau Čedasų pagrindinę, t. y. aštuonias klases, o trejus paskutinius metus mokiausi tuometinėje Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija). Tais pačiais metais, įgijusi vidurinio mokslo brandos atestatą, įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti rusų kalbos ir literatūros mokslų, nes tuo metu labai žavėjausi rusų literatūra. Kad būsiu mokytoja, žinojau visada, nes mano mama buvo pradinių klasių mokytoja, todėl ir aš, sekdama motinos pėdomis, nedvejodama pasirinkau šią profesiją.
Su pagyrimu baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, 1992 metais pradėjau dirbti Rokiškio rajono Čedasų aštuonmetėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Kadangi buvau baigusi rusų kalbos studijas, tais pačiais metais įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą mokytis lietuvių kalbos. 1997 m. baigiau Šiaulių pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros studijas, t. y. antrąsias savo studijas. 1998 m. pradėjau dirbti Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Taigi esu dirbusi abiejose mokyklose, kurias baigiau. Šiuo metu dirbu Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė.
Mėgstu kūrybiškumą. Stengiuosi, kad ir mano mokiniai kurtų, domėtųsi literatūra, menu. Su auklėtiniais kiekvienais metais važiuojame į įvairių teatrų spektaklius. 10 metų buvau mokykloje leidžiamo laikraščio redaktore. Laisvalaikiu rašau eilėraščius ir esė. Esu Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narė, priklausau LKRS.
– Savo kūrybą spausdini ir laikraštyje ,,Liepsnelė“, kuris nuo 2005 metų leidžiamas Čedasų, Suvainiškio, Žiobiškio parapijose. Jame – Tavo poezija ir esė. Kaip viskas prasidėjo?
– 2012 m. klebonas Virginijus Šimukėnas (minėtų parapijų klebonas – aut. past.) ir leidinio redaktorė Reda Kiselytė mane prikalbino bendradarbiauti ir iškėlė kūrybą į viešumą. Dabar prisidedu ir prie leidinio leidybos.
2014 m. įstojau į LKRS. Į ją įstoti „judino“ R. Kiselytė ir kunigas, poetas Justas Jasėnas, kurie rekomendavo.
– Ką „duoda“ LKRS Rokiškio skyrius?
– Vyksta literatūriniai skaitymai, bendraujame su Vilniaus rokiškėnų klubu „Pragiedruliai“, kūrybą skaitėme ir Vilniau įgulos karininkų ramovėje. Skyriaus narių kūryba spausdinama LKRS antologijose, o klubas „Vaivorykštė“ turi savo almanachą tokiu pat pavadinimu – „Vaivorykštė“. Juose galite rasti ir mano kūrybos.
– Palankiai apie Tavo kūrybą atsiliepianti R. Kiselytė teigia, kad aktyviai įsijungėte į LKRS respublikinę ir rajoninę veiklą, dalyvaujate jos respublikinėse šventėse „Mes atėjome ir einame“ Jonavoje, o „skyriaus nariai įpratę: jei renginyje Jolanta nepaskaitys savo populiariojo eilėraščio „Papiškiai“, tuomet galima manyti, kad ji renginyje nedalyvavo… Tai vaizdingas ir labai jautrus eilėraštis apie gimtinę.“
– Man pačiai labai mielas šis eilėraštis (kaip ir „Jazminas“). Jis „jaunas“ – sukurtas 2014 m. Klausytojai, matyt, jame regi savo gimtąjį kaimą ir save, juk daugelis iš ten kilę. Todėl jis toks populiarus.
– Jei būtum miesto vaikas, kaip būtų pasisukę poezijos keliai?
– Sunku pasakyti, gal rašyčiau kaip Judita Vaičiūnaitė (juokiasi – aut. past.).
– Kūrybinis įkvėpimas. Kada su juo „draugauji“?
– Jis ateina, kai būna blogai, kai liūdna, o linksmumas „nekirbina“ širdies. Dažniausiai įkvėpimas mane aplanko būnant kaime, tėviškėje, kur tebegyvena mano tėvai, bežiūrint į tekančią Vyžuonos upę.
– Kokios struktūros eilėraščius labiausiai rūpi kurti?
– Daugiausia tradicinius, rimuotus ketureilius. Kartais išplaukia noras kurti haiku – pamatau vaizdą ir norisi jį užrašyti. Kai nesinori eiliuoti, rašau esė.
– Kaip kūrybą priima mokiniai…
– Jie iš dalies pripratę, nes rugsėjo pradžioje perskaitydavau bent vieną eilėraštį, sukurtą per vasarą. Jiems spausdinti eilėraščiai nebuvo staigmena.
– … ir tėvai?
– Mano tėvai didžiuojasi, giria, sako, kad eilėraščiai gražiausi (juokiasi – aut. past.). Iki 8 klasės svajojau būti matematike. Tada poezijos knygas laikiau „nesąmone“. Čedasuose lietuvių kalbos mane mokęs mokytojas Daugnora dar 7 klasėje, vykstant į ekskursiją, pasakė: „Stok į lietuvių kalbą, baigusi mane pakeisi.“ Po rusų kalbos studijų pradėjau dirbti Čedasuose, įstojau į lietuvių kalbą. Po kurio laiko iš tiesų jį pakeičiau ir tik vėliau perėjau dirbti į Rokiškį.
– Mokykliniais metais užrašinėjai eilėraštukus sąsiuvinių paraštėse?
– Ne. Pirmasis eilėraštis buvo parašytas vaikystėje apie arklį. Kai kaime veždavome šieną, tą arklį tekdavo prilaikyti. Tik būdama abiturientė kažką originalaus sukūriau savo draugei. Rimčiau kurti pradėjau studijų metais.
– Kūryba užkoduota genuose?
– Kažin (ilgai galvoja – aut. past.)… Brolis Danas dirba žurnalistu „Respublikoje“ ir „Vakaro žiniose“…
– Užrašai ranka? Telefone?
– Eilėraščius – pirmiau ranka. Kitaip su esė – dažniausiai sėdu prie kompiuterio, užrašau vieną mintį, ją keičia kita. Kuriant esė mintys kitaip dėliojasi. Rašydama ranka pasibraukiu, kartais užrašau, kaip pakliūna.
– Sugrįžti prie eilėraščio redagavimo?
– Parašiusi ranka ir surinkusi tekstą neberedaguoju. Labai retai ką nors pataisau.
– Kieno kūrybą skaitai? Kokie autoriai artimiausi?
– Patinka Henriko Radausko kūrybos estetika, taip pat Vytautas Mačernis, nes jis tarsi atkartoja mano mintis, ypač artimos jo „Vizijos“. Iš šiuolaikinių autorių žaviuosi Rimvydo Stankevičiaus kūryba – labiausiai patinka jo esė. Iš prozininkų – Mariaus Katiliškio ir Fiodoro Dostojevskio kūryba. Domina kultūrinės spaudos leidiniai: „Naujoji Romuva“, „Prie Nemunėlio“, „Respublikoje“ paskaitau interviu su kūrėjais…
– Belieka palinkėti kūrybinės sėkmės.
Mano Papiškiai
Klajoju aš po savo gimtą kaimą.
Deja, takai užžėlę kai kurie…
Bet kojos pačios eina, lyg savaime.
Čia viskas artima, čia aš esu namie.
Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,
Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,
Bijodami, kad nieks nesužinotų…
Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.
Jau nebelakstom po balas per lietų,
Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,
Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,
Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.
Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,
Pavargus atsigult kvapnion žolėn.
Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,
Kai verčia pievos žolę pradalgėn.
Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia
Sukrautos šieno stirtos laukuose…
Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,
Atsigaivinti šulinio vėsa.
Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –
Vaikystės skonis lydi nuolatos.
Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.
Prisiminimais grįšiu atgalios.
Vaikystės žemė… Ji pati gražiausia.
Malonūs jos visi garsai, kvapai.
Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,
Nors daugel upių, jūrų išbraidei.
Todėl ir vėl einu per savo kaimą,
Pasitaškau Vyžuonos vandeny.
Vėl noriu, kaip kadais, pajusti laimę
Ir uždaryti ją giliai širdy.
Jazminui žydint
Šiandien glosčiau jazmino žiedą,
Godžiai gėriau gaivų jo kvapą.
Taip stovėjau ir džiaugėsi siela,
Rodės, kūnas toks lengvas tapo.
Rodės, skrisiu kažkur į tolį,
Kur sugauti nieks negalėtų,
Kur svajonės drugiais plasnoja,
Kur vaivorykštės šypsos lietui.
Bet kodėl gi man reikia skristi?
Juk čia, žemėj, jazmino kvapas,
Žiedo grožis užbūrė širdį…
Pastovėsiu ant žemės tako.
Pastovėsiu, ramiai pabūsiu
Prie senuko jazmino krūmo,
Gal jo plakančią širdį pajusiu
Ir išgirsiu, ką jis man sako.
Apie praeitį šlama jo šakos…
Aš visai mažutė bėgioju…
Štai verkiu pargriuvus, sušlapus…
Apie pirmąją meilę svajoju…
Vėl paglosčiau jazmino žiedą,
Atsigėriau gaivaus jo kvapo.
Padėkojau, kad budi, nemiega
Ir vis laukia manęs ant tako.
Haiku
Lapai iš vaško,
Plakami rudens vėjo…
Skaitau Radauską.
Šalta aplinkui.
Rankas sušilsiu prie krosnies.
Ar sušils širdis?
Neliko saulės.
Vasara išplasnojo
Kartu su gandrais.
Žiūriu į upę…
Rugpjūčio grožis skęsta
Vyžuonos tėkmėj.
Projektą iš dalies remia
