Vargonininko profesija buvo viena iš nedaugelio, kuri leido lietuviui iš muzikos užsidirbti lėšų pragyvenimui, todėl beveik visų pirmųjų žymių muzikų profesinė karjera prasidėjo nuo vargonavimo bažnyčioje. Šios duonos ragavo garsiausi kompozitoriai ir atlikėjai: Česlovas Sasnauskas (1867–1916), Juozas Naujalis (1869–1934), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Mikas Petrauskas (1873–1937), Juozas Gruodis (1884–1948), Stasys Šimkus (1887–1943), Balys Dvarionas (1904–1972) bei kiti.
Ir anais, ir šiais laikais vargonininkas turi būti išsiugdęs daug muzikinių bei kitų sugebėjimų – jis privalo išmanyti liturgiją, profesionaliai vargonuoti solo, gerai skaityti natas, išmanyti vargonų konstrukciją ir jų veikimo subtilybes, gebėti improvizuoti. Tai išlavinto balso atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, dažnai ir kompozitorius. Dauguma vargonininkų yra įgiję kitas specialybes: pedagogo, choro ar orkestro dirigento, smuiko, džiazo ir kt. Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas Bernardas Vasiliauskas viename interviu yra sakęs, kad „vargonininko profesija labiau panaši į misiją“. Jo žodžiams neprieštarautų ir Zenonas ŽĖKAS, kuris vargonininku ir bažnytinio choro vadovu bažnyčiose išdirbo 23 metus, o dabar vadovauja Skemų socialinės globos namų bažnytiniam vyrų ansambliui, yra kitų kolektyvų vadovas.
– Įprasta, kad vargonininkai turi ne vieną, o keletą darbų. Jūs – išimtis ar dėsningumas?
– Aš dar esu Obelių kaimo kapelos „Malūnas“ vadovas, taip pat vadovauju Skemų socialinės globos namų kapelai „Skemena“. Pastarojoje – vien globos namų gyventojai. Narių daug ir nuolat vyksta jų kaita – ateina, išeina, suserga… Su tų namų gyventojais turi būti labai draugiškas, nuoširdus, nuolaidus, jie nemėgsta barimo, pastabų, nes supyksta ir nebeateina. Bet stiprioji pusė ta, kad ateinantieji labai nori dainuoti ar groti. Tos kapelos nariu yra buvęs radijo ir televizijos diktorius Albinas Valančius, kuris skaito ir pats kuria eilėraščius. Visi savamoksliai, neturintys muzikinio išsilavinimo. Jie groja būgnais, kontrabosu, akordeonais. Dirbu kartu su vadove Žana Kaladiene. Pats groju, kuo pakliūva (juokiasi – aut. past.).
– Kaip atsidūrėte muzikiniame kelyje?
– Kazliškyje baigęs aštuonias klases įstojau į Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą ir baigiau birbynės studijas. Paskui savarankiškai išmokau groti akordeonu. Armonika, gitara, pianinu – taip pat savaime… Jie visi susiję, juk mokslus baigiau. Po Panevėžio dar studijavau Klaipėdoje (anuometiniuose Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose – aut. past.). Su draugu nuskridome malūnsparniu į Klaipėdą ir įstojome. Tais laikais skraidydavo toks vienas (šypsosi – aut. past.). Nenorėjome, kad imtų į armiją. Klaipėdoje baigiau chorinio dirigavimo studijas.
– Kur mokėtės vargonuoti?
– Atsisėdau bažnyčioje ir išmokau, juk išmanau muzikinį raštą. Dirbti pradėjau 1990 m., kai Obeliuose reikėjo vargonininko. Sunkiausia dalis – bažnytinės apeigos, t. y. tenka išmanyti liturgiją, nes viskas keičiasi – gavėnia, adventas, Velykos, Kalėdos…
Liturgijos dalykų irgi pats išmokau. Viską paaiškindavo kunigai. Teko dirbti su penkiais klebonais. Pirmasis buvo Antanas Zulonas. Jis „kankino“. Man pradžia buvo labai sunki – nieko nežinojau. Į bažnyčią, būdamas vaikas, nueidavau, tačiau vienas dalykas yra tik dalyvauti Mišiose kaip stebėtojui ir visai kitas – vargonuoti, giedoti. Vėliau buvo kitas klebonas – Garšva, kuris suremontavo Obelių bažnyčios vidų ir išorę. Obeliuose 23 metus dirbau vargonininku – dieną, naktį, vakare, ryte. Repeticijos, laidotuvės, vestuvės Obeliuose, Kriaunose, Aleksandravėlėje, Lukštuose, nes šias parapijas aptarnaudavo Obelių bažnyčios klebonas. Giedoti Skemų bažnytiniame ansamblyje daugiausiai ateina darbuotojai, nors yra ir globotinių. Jie visi be muzikinio išsilavinimo.
– Iš kur imate giesmes?
– Naudojuosi prieš mane dirbusio vargonininko repertuaru, gaunu iš draugų. Anksčiau, kai nebuvo kompiuterių ir kopijavimo aparatų, pats perrašinėdavau choristams natas. O chore – penkiolika šešiolika žmonių. Pagrindinis giesmių cenzorius – kunigas.
– Kaip vertinate pasaulietiškų instrumentų – elektrinių vargonų ir kitų – veržimąsi į bažnyčią?
– Groju tik įprastais vargonais. Kai bažnyčioje vykdavo remontas, imdavausi „Yamahos“. Dar buvo fisharmonija. Ja grodavau, kai dingdavo elektra. Dabar ja naudotis nebeįmanoma, nes baisu pažiūrėti, kokia būklė.
– Giedate giesmes lotynų kalba?
– Anksčiau daug giedodavome, dabar – mažiau.
– Kodėl mažiau? Ar tai yra kunigų pageidavimas?
– Lotynų kalba sunkesnės giesmės muzikine prasme. Teko susidurti ir su lotyniškomis mišiomis. Vėliau jos buvo atliekamos ir lietuviškai. Išliko „Gloria“, „Sanctus“. Dar būdavo lotyniškai atliekamos vadinamosios egzekvijos (maldos už mirusiuosius).
– Kaip surinkote Skemų bažnytinį ansamblį?
– Jis jau seniau buvo, dar prieš man ateinat dirbti, prieš pastatant koplyčią. Jame giedama dviem balsais.
– Koks dalyvių amžius?
– Apytikriai nuo 30 iki 70 metų.
– Ar bendradarbiaujate su kitais chorais?
– Skemuose – ne, bet kai dirbau Obeliuose, bendravome su Anykščių, Rokiškio chorais. Tuo metu turėjau ir vaikų bažnytinį chorą.
– Ar kiekvienas, turintis muzikinį išsilavinimą, gali išmokti vargonuoti?
– Jei baigęs studijas, tai pavargonuos, bet reikia mokytis, nes vargonai yra kitoks instrumentas negu fortepijonas, o dar grojama ir vadinamaisiais pedalais.
– Jūs kuriate?
– Obelių miesto himnui sukūriau muziką.
– Kas arčiau širdies – bažnytinis giedojimas ar kapela?
– Kapela. O vadovaujant bažnytiniam chorui labai daug darbo, sunku, be to, esi „pririštas“ ir šeštadienį, ir sekmadienį, ryte ir vakare…
– Kapelą „Malūnas“ galima pamatyti miestelių šventėse. Daug koncertuojate?
– Neseniai buvome Subatėje (Latvija), mus vietos klebonas pasikvietė pagroti savo jubiliejuje. Jam reikėjo, patikome. Ką tik buvau seminare dėl ateinančios dainų šventės. Turime suspėti išmokti repertuarą, kad joje dalyvautume. Nežinau, kaip seksis. Kūriniai sunkūs, o kapeloje – savamoksliai, grojantys iš klausos.
– Instrumentų pakanka?
– Gitara, saksofonas atsinešami iš namų. Instrumentų neturime, bet padeda du rėmėjai…
– Kelias parapijas turėtų aptarnauti vargonininkas, kad išgyventų?
– Jei bent kelios parapijos (svarsto – aut. past.)… Priklauso nuo klebono dosnumo, šv. Mišių skaičiaus. Išgyventi dirbant vienoje parapijoje nėra galimybių.
– Linkiu kūrybinės sėkmės.
Projektą iš dalies remia
