Birželio 24 d. sukanka 75 metai, kai traukdamiesi į Sovietų Sąjungos gilumą Lietuvos okupantai Juodupės daboklėje kankino ir nužudė trylika jaunų vyrų, dorų, iniciatyvių, aktyvių visuomenės veikėjų, vietos bendruomenių autoritetų. Vieno iš trylikos nužudytųjų Jono Mieliūno (1901–1941) – Rokiškio miškų urėdijos žvalgo – atminimas įamžintas ne tik memorialu, bet ir rašytiniu palikimu – publicistiniais straipsniais. Šeimos praeitimi besidomintys kankinio palikuonys dar nežino, ar šie straipsniai bus publikuojami.
Ilgai slėpta Juodupės tragedija
Trylika suimtų juodupėnų buvo įkalinti miestelio daboklėje, 1941 m. birželio 24 d. visi žiauriai nužudyti, o jų kūnai tą pačią naktį nuvežti ir sumesti į senas žvyrduobes netoli gyvenvietės. Po dviejų dienų kankinių kūnai parvežti į Juodupę, pašarvoti Lietuvos šaulių sąjungos salėje. Velioniai palaidoti senosiose Juodupės kapinėse.
Po Antrojo pasaulinio karo nuo kankinių kapų dingo kortelės su pavardėmis, kapai buvo išniekinti, o giminės tik slapstydamiesi padėdavo ant kauburėlių gėlių, uždegdavo žvakelių. 1988-ųjų Atgimimo rudenį žmonės be baimės pradėjo kalbėti apie kraupią Juodupės tragediją. 1990 m. laisvės kovotojų atminimui įamžinti jų palaidojimo vietoje pastatytas memorialas. Nužudyto miškininko J. Mieliūno atminimas įamžintas ne tik kankinių memorialu, bet ir rašytiniu palikimu, kurio dalis saugoma Rokiškio krašto muziejuje.
Juodupės kankinio J. Mieliūno šeimos kronika domisi jo duktė Aldona Mieliūnaitė, 1941-ųjų Juodojo birželio 75-osioms metinėms paminėti parašiusi „Juodupės kankinio Jono Mieliūno šeimos kronikos“ pirmąją dalį. Joje – dukros prisiminimai apie tėvelį J. Mieliūną, motiną Oną Dyraitę–Mieliūnienę, jų pažintį, šeiminį gyvenimą, sovietinę okupaciją, šeimos tragediją. Šioje kronikos dalyje daug dėmesio skiriama J. Mieliūno publicistiniam palikimui. Šeimos gyvenimą po J. Mieliūno tragiškos mirties, okupacijos, karo ir pokario metais dukra planuoja įamžinti antrojoje kronikos dalyje „Kankinių, arba „liaudies priešų“, vaikai ideologijų sankryžoje“. A. Mieliūnaitės planuose – ir trečioji kronikos dalis, šeimos palikuonių gyvenimo, jo džiaugsmų ir klaidų aprašymai.
Tautos praeitis – vieno žmogaus biografijoje
„Rašyti apie mūsų tėvelį – tai kartu pasakoti ir apie mūsų tautos istorinę praeitį, tragišką praeitį, atsiveriančią vieno žmogaus biografijoje“, – prisiminimuose rašo A. Mieliūnaitė. Jos nuomone, jos tėvelio J. Mieliūno – miškininko, doro, teisingo, darbštaus, mylinčio savo kraštą ir šeimą žmogaus – paveikslas – lyg mozaika, sudėta „iš nevienodo tikrumo ir ryškumo detalių: šeimos narių ir amžininkų pasakojimų nuotrupų, išlikusių dokumentų: nuotraukų, laiškų, publikuotų apsakymų ir straipsnių, rankraščių, daiktų: kaip knygos, paveikslai, fotoaparatas ir etc., kuriuos su didžiausia meile išsaugojo mūsų Mama“.
Mokėsi rusiškoje mokykloje
J. Mieliūnas gimė 1901 m. birželio 5 d. Dirvonų (Juodupės sen.) kaime. Šeimoje augo su seserimis Zofija ir Juzefa, broliu Konstantinu. Atsiminimus rašiusi duktė A. Mieliūnaitė nerado žinių, kokią mokyklą lankė abu broliai. Mat tuomet lietuviškų mokyklų nebuvo, o vaikai mokėsi rusiškose, vietos gyventojų vadinamose „selskomis“. A. Mieliūnaitė spėja, kad broliai galėjo mokytis artimiausioje rusiškoje mokykloje Panemunyje. Mat nuo šio kaimo iki Dirvonų – apie 9 km. Bemokslės buvo motina Ieva Mieliūnienė ir abi jos dukros – Zofija ir Juzefa.
„Gal tik šiek tiek rašto ar skaityti buvo pramokusios pas kaimo daraktorius motina Ieva ir jaunesnioji dukra Juzefa. Tai galime spręsti iš užrašo knygelėje „Mėnuo Szw. Marijos Panos“, kad ji priklausė Jonui Mieliūnui ir Ievai Mieliūnienei (kaip šeimos relikvija) ir kad Jonas jau mokėjo rašyti lietuvių ir rusų kalbomis, nors ir su klaidomis. Knygą parašė kunigas Prokopas, o 1862–04–04 lietuviškai spausdinti leido žemaičių vyskupas Motiejus Wolonczauskis, o spausdino Juozapo Zewddskio spaustuvė Vilniuje 1862 m. Ant titulinio puslapio dar yra uždėtas ar užklijuotas simbolinis knygos savininko Mieliūno ženklas – ekslibris. Ženklo piešinys primena ateitininkų ženklą – tulpę“, – prisiminimuose rašo A. Mieliūnaitė.
Kelias klases baigė J. Mieliūnas, taip pat nėra žinoma, tik išlikę rankraščiai, spausdinti tekstai liudija, kad jis „buvo gerai įvaldęs plunksną, turėjo literatūrinių gabumų ir lietuvių kalba rašė beveik be klaidų“.
Patirtis – miško žvalgo konspekte
1923 m. liepos 15 d. J. Mieliūnas buvo paskirtas Rokiškio miškų urėdijos Juodupės girininkijos Plunksnočių eiguvos eiguliu. Šis darbas jam buvo prie širdies: išlikęs 58 puslapių sąsiuvinis-konspektas „Knyga miško žvalgo. Programos. Trumpos žinios ir pastabos“. Konspektas pradėtas rašyti 1924 m. gruodžio 12 d., o užbaigtas 1925 m. vasario 10 d. Miško žvalgo pasirinktos temos išnagrinėtos labai kruopščiai ir dalykiškai, pateikti pavyzdžiai. Įdomu tai, kad konspekto pradžioje nurodytas lietuvių kalbos rašybos pagalbininkas – Juozo Damijonaičio „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“, išleista 1906 m.
J. Mieliūno pomėgių spektras – labai įvairus. Jis organizuodavo medelių sodinimo, melioracijos talkas, jų akimirkas įamžino plokšteliniu fotoaparatu „Kodak“, kuris perduotas Rokiškio muziejui. Fotografuoti mokėsi savarankiškai iš Kazio Lauciaus vadovėlio „Fotografuoti gali kiekvienas“, išleisto 1933 m.
J. Mieliūnas mėgo meistrauti – įrišdavo knygas, laikraščius, žurnalus. Šeima išsaugojo jo įrištus prenumeruotus leidinius: „Jaunoji Romuva“, „Jaunoji karta“, „Mūsų girios“, „Ūkininko patarėjas“. Šie leidiniai sudarė didžiąją girininko asmeninės bibliotekos dalį. Nuo 2011 m. 15 egzempliorių saugoma Rokiškio muziejuje.
Dvarponių eigulių gyvenimas
Nors nebaigęs aukštų mokslų J. Mieliūnas daug skaitė, domėjosi politika, Lietuvos praeitimi, rūpinosi mišku. Jo gyvenimo šokiadienių aprašymai buvo publikuojami Lietuvos ūkininkų savaitraštyje „Mūsų rytojus“, leistame 1927–1936 m. Vėliau jis bendradarbiavo su žurnalu „Mūsų girios“, kurį 1929–1940 m. leido Lietuvos miškininkų sąjunga. 1932 m. liepos 1 d. savaitraščio „Mūsų rytojus“ redakcija apdovanojo J. Mieliūną už aktyvų dalyvavimą spaudoje Tado Ivanausko knyga „Kelionė į Braziliją“. „Mano tėtis – eilinis eigulys, tačiau jei jam redakcija dovanoja knygą, vadinasi, buvo publikuojami jo straipsniai, tačiau kol kas jų rasti nepavyko. Kronika tik įpusėta rašyti, dar turime laiko detalesnėms paieškoms“, – teigė A. Mieliūnaitė.
Sunkus eilinio valstiečio gyvenimas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pavaizduotas J. Mieliūno istoriniame apsakyme iš dvarponių eigulių gyvenimo „Įspėta piliakalnio mįslė“. Visas kūrinys 1940 m. publikuotas žurnale „Mūsų girios“.
„Tai buvo tie laikai, kada rusų valdžios urednikas Lietuvos miestely tupėdamas carą garbino, jam neklusnų lietuvį artoją savo bizūnu grasė, teisybę kyšiu pastumtą – degtinėje girdė. Kada dar dvaro ponas lietuvį kaimietį mužiku vadino ir apie „laimingus“ baudžiavos laikus svajojo… Kada dar pavieškelėse ir visose kryžkelėse, ponų pristatytose karčiamose žydeliai – šinkoriai lietuvį praščiokėlį degtinės rauge svaigino; vargą ir skolas jam didino. Pavieškelėse ar pakelėse kilometriniai kaimai su apirusiais šiaudiniais stogais stovėjo. Kelių labai mažai, bet ir tie patys pavasarį ir rudenį neišbrendami buvo. Tada lietuviai savo žemėje sunkiai gyveno, ne vienas jaunuolis, grašį sutaupęs, į užsienį spruko. Buvusio baudžiauninko sūnus nedrąsiai savo žemėje, savo tėvų pramintais takais, vaikščiojo. Į miestelį tik sekmadienį Dievo pagarbinti nukiūtinęs, bailiai dairėsi – uredninko bei žandaro sutikti bijojo. Drąsus jis buvo tik savo tėvo lauke: prie medinės žagrės arba žalioje lankoje plieno dalgiu švytuodamas ir skambią sutartinę traukdamas.“
Ypač kūrybingi J. Mieliūnui buvo 1939–1940 m. Tai liudija išlikę straipsnių rankraščiai, kurių tematika – eigulių gyvenimo kasdienybė, įžymių ar atmintinų vietų įamžinimas. Kūrybinį tėvo palikimą tyrinėjanti duktė A. Mieliūnaitė nežino, ar jie buvo atspausdinti. Mat šiuose leidiniuose daug publikacijų pasirašyta slapyvardžiais.
J. Mieliūno planuose buvo ir „Knyga vietovėms aprašyti…“ Suplanuotos aprašytinos vietovės, tačiau išliko tik „Valkšnos kalno“ rankraštis, datuotas 1940–09–12. Jame aprašyta Čedasų girininkijos Pagrubio eiguvoje apie 6 km iš rytų į vakarus nusitiesusi ilga kalva, kurią vietos gyventojai vadino Valksnos kalnu. Pietiniu kalvos šonu tęsėsi labai šlapios Valksnos pievos, kurios buvo nenusausintos.
Bus daugiau
