Ar dažnai šiuolaikinis žmogus bepavarto maldaknygę? Nemažai rokiškėnų jos nė neturi. Maldaknygė muziejaus eksponatų lentynoje – tik kuklus praėjusios epochos reliktas. O štai mūsų seneliams ši knyga buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Maldaknygės buvo vyriškos ir moteriškos, kasdienės ir šventinės. Pagal ją jaunikis rinkdavosi, pas kurią panelę siųsti piršlius. Ji buvo šeimos metraštis, kurioje nuo darbų sugrubusiomis rankomis tėvai rašė savo gimusių ir į amžinybę iškeliavusių vaikų vardus. Ši knyga žmogų lydėjo nuo vaikystės iki senatvės: ji buvo elementorius, iš kurio mama ar močiutė mokė skaityti savo vaikus ar anūkus, paguoda sunkių išbandymų laikotarpiu, ji lydėjo žmogų į amžinybę – jei maldaknygės nenorėdavo paveldėti giminaičiai, ji su kitais svarbiais velioniui daiktais būdavo padedama po karsto pagalvėle ar sudeginama: išmesti, sutepti ar kitaip sugadinti šią knygą laikyta šventvagyste.
Vyriška ir moteriška
Straipsnyje aprašomas religines knygas straipsnio autorė paveldėjo iš savo močiutės Albinos Čypaitės-Širmienės (1914–1997 m.), gimusios Žilių kaime, Panemunėlio valsčiuje. Straipsnyje – jos pasakojimai apie maldaknygę tuometinio žmogaus gyvenime, su ja susijusius papročius, tradicijas, elgesio taisykles.
A. Čypaitė-Širmienė gimė pasiturinčių, valakinių ūkininkų Domicelės ir Kazimiero Čypų šeimoje prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Ji – jauniausia iš šešių išgyvenusių šeimos vaikų. Tėvas buvo pašauktas į caro kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę ir dirbo anglies šachtose, kurios palaužė jo sveikatą. Po karo jis grįžo namo.
Nepriklausoma Lietuvos valstybė sudarė sąlygas vaikams siekti bent jau pradinio mokslo. Ir Čypų šeima leido savo atžalas į mokyklą. Tačiau A. Čypaitė baigė vos dvi klases. Kaip ji pati sakė: „Nebėjo draugės: Karusė, Varusė, ir aš nusprendžiau neiti. Tėvai neįkalbinėjo mokytis. Nenori prie knygų sėdėti – dirbsi ūkyje.“ Patyrusi, kas yra sunkus moters darbas ūkyje, ji visus savo giminaičių vaikus skatino siekti žinių. Ne vieną, tarp jų ir straipsnio autorę, ji išmokė skaityti dar gerokai prieš žengiant į pirmąją klasę. Nors vaikiškų knygelių netrūko, pirmuoju elementoriumi, kaip ir vaikams prieš šimtą metų, buvo iš kartos į kartą perduodama sena maldaknygė nuo laiko ir skaitymo sučiurusiais lapais, parašyta keista, neįprasta kalba. Šioje šeimoje buvo tradicija, kad, vaikui išmokus skaityti, jis gauna dovanų maldaknygę. Ją dovanodavo seneliai arba krikšto tėvai.
Maldaknygė laikyta vertybe: ši knyga kainuodavo nepigiai ir lydėdavo žmogų per visą jo gyvenimą: nuo pirmojo perskaityto sakinio iki pat mirties.
Ypač svarbi ji buvo tarpukariu jaunoms merginoms, būsimoms nuotakoms. Juk būtent maldaknygė nebyliai rodė – mergina moka skaityti. Nieko keisto, kad vadinamosios moteriškos maldaknygės buvo itin gražios, puošniais šviesių spalvų viršeliais, su dailiomis sagtelėmis. Jos buvo ir brangios, tad daili knygelė merginos rankoje potencialiems jaunikiams rodė – ji iš pasiturinčios šeimos.
Vyriškos maldaknygės kuklesnės: tamsių spalvų, dažniausia juodos, viršeliais be papuošimų ar įspaustu kryželiu. Prabangesnių šių knygų viršeliuose buvo įspraustos varinės sagtelės.
Kadangi jos buvo branginamos ir vertinamos, turtingesniuose namuose turėdavo kasdienių ir skirtų šventadieniams, šventėms. Kasdienės – dažniausiai iš tėvų ar senelių paveldėtos, ne tokios puošnios, nuo kasdienio vartymo ir skaitymo gerokai susidėvėjusios. Šventinės visiškai kitokios: labai branginamos, skirtos neštis į sekmadienio šv. Mišias ar atlaidus.
Pardavinėdavo maldaknyges devocionalijų pirkliai, liaudyje vadinti škaplierininkais. Jų kromeliuose būdavo ir religinės literatūros, ir didesnių ar mažesnių šventųjų paveikslų, paveikslėlių, rožančių, škaplierių, medalikėlių ir kitų tikintiesiems reikalingų daiktų.
Turtingesnių šeimų namuose, tarp jų ir Čypų, būdavo ir daugiau religinio pobūdžio knygų. Tai – su katalikų tikėjimu susiję pasakojimai: šventųjų gyvenimų aprašymai, kiekvienai mėnesio dienai skirti apmąstymai, parengti pagal Naująjį Testamentą. Tokia literatūra namuose buvo laikoma garbingoje vietoje – juk ji svečiams rodė, kad šeimininkai moka skaityti, yra pamaldūs. Pamaldumas, kuklumas buvo itin vertinama nuotakų savybė tuo metu, kai dauguma santuokų buvo sudaroma ne iš meilės, o šeimų susitarimu po piršlybų.
Tarpukario jaunimas noriai dalyvavo ir religinių organizacijų veikloje. Antai A. Čypaitė buvo „Pavasarininkų“ draugijos vaikų organizacijos narė – aniuolaitė. Vėliau įstojo į „Gyvojo rožančiaus draugiją“. Mat tarpukariu buvo gajus paprotys parapijose burti žmonių grupeles taip, kad rožinio malda nenutrūktų kiaurą parą. A. Čypaitei pasisekė: ji rožinį visą gyvenimą įsipareigojo kalbėti, berods, 15 val. O buvo tokių, kurie melstis keldavosi ir antrą, ir trečią ryto. Apie priklausomybę šiai draugijai liudijo nario pažymėjimas – knygelė su visomis trimis rožinio dalimis bei kitomis maldomis.
Ir jos mama Domicelė buvo kelių religinių organizacijų narė. Ji priklausė Švenčiausios Jėzaus Širdies sąjungai, kurios nariai įsipareigojo kasryt skaityti specialias maldas bei dalyvauti „Maldos Apaštalavime“. O 1929-aisiais D. Čypienė įstojo į Švč. Sakramento broliją, kurios nariai liaudyje buvo vadinami tiesiog „brostvinykais“. Tai liudija šeimoje išsaugotas jos narystės pažymėjimas. Ši brolija buvo įsteigta Kaune 1539 m. Jos nariai rūpindavosi kai kuriais bažnytiniais reikmenimis, prižiūrėjo kunigų drabužius, bažnytines vėliavas, baldakimus. Brolijos nariai vyrai nešdavo vėliavas, baldakimus, žibintus procesijų metu, palaikydavo tvarką bažnyčioje, o švenčių dienomis perpildytuose maldos namuose atlaisvindavo taką procesijai.
D. Čypienės pažymėjime nurodyta ir daugiau brolijos nario pareigų: „Lankyti privačiai Šv. Sakramentą, lydėti nešamą pas ligonis ar tenai jo laukti, priimti Šv. Komuniją Didžiajame Ketverge ir Dievo Kuno šventėje, prisidėti prie palaikymo altoriaus, kuriame laikomas Šv. Sakramentas (kad cimborija būtų viduje paauksuota ar bent šilku išklota, kad puška turėtų tinkamą veliumą, kad degtų lemputė ties Švenčiausiuoju ir t. t.), prisidėti prie altoriaus ir bažnyčios puošimo tomis dienomis, kuriose laikomos pamaldos su Švenčiausiojo išstatymu.“
Būti tokios brolijos nariu buvo didžiulė garbė: į ją priimti tik nepriekaištingą reputaciją turintys, pamaldumu ir pavyzdingu elgesiu garsėjančių šeimų nariai. Netgi laidojami šios draugijos nariai buvo ypatingai. Ir D. Čypienės, baigusios savo žemiškąjį kelią, galva buvo aprišta specialia balta skarele…
Šeimos metraštis
Daugelyje šeimų tuomet vyravo tradicija – gimus vaikui įrašyti jo vardą į maldaknygę. Paprastai tokia maldaknygė keliaudavo iš kartos į kartą, perduodama ūkio paveldėtojui. O į svečias šeimas, svečias parapijas nutekėjusios dukros ar užkuriais išėję sūnūs savo maldaknygėje imdavo rašyti naują, jau savosios, šeimos istoriją.
Čypų ir Širmų šeimose tokios tradicijos nebuvo. Autorės paveldėtos senelio ir močiutės maldaknygės – be jokių užrašų.
Šie užrašai, išskyrus savininko pavardę, buvo bene vieninteliai leistini įrašai knygoje, kurią dauguma to meto šeimų laikė šventa.
Bus daugiau
