Yra toks rokiškėniškas posakis „Nenusitark blogoj minutėj”. Taip ir atsitiko: vos prieš savaitę, savo profesinės šventės – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos – proga atviravau apie pasirinkimą tarp lengva ir teisinga. Ir apie tai, kad teisingas pasirinkimas kartais būna nepatogus, nemalonus, nesaugus. Taip ir atsitiko: antradienio popietę sulaukiau grasinimo. Neslėpsiu, ir anksčiau man yra grasinę teismais, įtakingais draugais, atleidimu iš darbo… Tokių grasinimų kasdien dešimtimis išgirsta kelių policijos patruliai ar degalinės pardavėjai, 22 val. atsisakę parduoti įsilinksminusiesiems butelį. O štai mirtimi man pagrasino pirmą kartą.
Kaip jaučiuosi? Puikiai. Pagaliau gavau savo darbo įvertinimą. Didesnį ir svarbesnį už visus gražius vadovų žodžius, rajono mero padėką, laimėtas profesinių konkursų premijas. Juk niekas negrasina bedančiui. Vadinasi, kažkas išsigando. Prileido į kelnes tiek, kad išdrįso apipaišytą laikraštį atnešti į redakciją. Nes į akis neturi ką pasakyti. Aš esu Naujosios istorijos magistrė, kitaip sakant, sovietologė. Man pasakų apie „Stalino saulę”, „buožes” ir „didžiosios tėvynės” indėlį į mūsų šalies šiandienę gerovę nepaskies. Ir komentaruose, vatninkai, neraudokite: gaila, kad tokie moko istorijos ir savo vaikus išmokysite kitaip. Tiesiog nebeturite galimybių dergti Lietuvos istorijos intarpais apie didžiosios Spalio revoliucijos vaidmenį indoeuropiečių virvelinei kultūrai.
Aš esu tos kartos vaikas, kuri sovietinį žmogų „viskuo aprūpinusioje” tėvynėje užaugo eilėse prie mėsos. Ir kiekvienam, sovietmečio pasiilgusiam, patariu šiandien pat susiskaičiuoti rūkytos dešros rūšis lentynoje. Apie badą ir skurdą verkiantiems prašau nurodyti bent vieną pavardę, laisvoje Lietuvoje mirusio badu. Ir nepamirštu priminti, kad prieš dvidešimt penkerius metus raudaliai patys į didvyrių portretus ne tik silkę vyniojo, bet jais dar ir užpakalį šluostėsi: mat tualetinio popieriaus „dosni” valdžia į parduotuves „išmesdavo” tik didžiųjų švenčių proga. Aš esu tos kartos vaikas, kuriuos tėvai pakrikštijo slapta. Mat mano tėtis buvo mašinų gamyklos meistras. Esu tos kartos vaikas, kuriuos draugai skųsdavo mokytojams už tai, kad einame į bažnyčią. Kai atsisakiau stoti į pionierių gretas, man buvo devyneri. Tada, 1989-aisiais, nebijojau. Nebijojau su tėvais stovėti Baltijos kelyje. Tai ko turiu bijoti dabar?
Tiems, kurie džiaugiasi, kad sovietmečiu pamatė stepes ir kalnus, primenu, kad šiandien vos už dvi minimalias algas galite pamatyti Egipto piramides. Daugiau pataupę – ir popiežių Šv. Petro aikštėje, Niagaros krioklį ar liūtą savanoje, o ne zoologijos sode. Tiems, kurie spangsta apie šeštadalį sausumos, sakau – šiandien mums viso pasaulio negana…
O tie, kurie grasina, to pasaulio bijo. Juk jie – niekam nebereikalingi, kaip ir jų kitados tikėta vienintelė tiesa. Giminės ir draugai nepasigenda jų „blatų”, jie nieko nebegali „sukombinuoti”, paprasčiau sakant, pavogti. Jų lozungai kasdien rūpi vis mažiau ir mažiau žmonių. Užaugo jaunoji karta, toli nuo rusų kalbos ir sovietinės kultūros įtakos. Ir prie paminklo skambėjusi „The Beatles” daina rodo – mes laimėjome. Kitados sakė „segodnia on igraet džaz, a zavtra rodinu prodast” (šiandien jis groja džiazą, o rytoj tėvynę parduos). Kitados mano tėčio, „bitlų” gerbėjo, ilgus plaukus prievarta nukirpo, o minėjime jo vienos mylimiausių dainų dantis sukandę klausė buvę „draugovininkai”.
Kažkas išsigando viešumo, savo nuotraukos laikraštyje su „kolorado juostele” atlape. O ko tikėjotės tie, kurie jas rišotės? Aš ne Seimo narys, rankomis skėsčiojantis: „Tokie žmonės…”, ne rajono valdžia, protokolo priversta stovėti užmerkusi akis. Mano darbas ir pareiga kalbėti tiesą.
Ir nereikia skiesti apie toleranciją kitokiai nuomonei, pagarbą Antrojo pasaulinio karo aukoms. Svetimos valstybės propaganda nėra nuomonė. O ir pagarbos žuvusiesiems tame mitinge buvo lygiai penkios žvakės. Mitinge nuskambėjo tik vieno žuvusio žmogaus pavardė. O pagarbos savo pačių valstybei – dar mažiau. Ir kiekvienas, kuris segėjo tą juostelę, žinojo, ką daro. Ką iš tiesų reiškia toji juostelė. Jie žino, kas virš Ukrainos numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą, jie žino, kas kariauja „Donbabvėje” ir „Luhandoje”. Jie žino, kokiais tankais buvo į Lietuvą atvežta „Stalino saulė”. Jie žino, kieno dėka vokiečiai sudegino Miliūnų kaimą. Jie žino, kas pokariu trėmė ir šaudė savo kaimynus, kas įdavinėjo ir skundė. Kiekvienas, prisisegęs tą juostelę, padarė tą tyčia, suvokdamas savo atsakomybę ir pasekmes.
Kaip ir daugelis tų, kurie ryšėjo tas „koloradkes”, kitados prisiekiau savo valstybei – Lietuvos Respublikai. Ir man garbė būti jos vaiku. Aš, kaip ir mano tėvai – paprasti suvirintojas ir medicinos seselė, niekada neklausiu, ką man davė Lietuva. Man ji davė labai daug – nemokamą mokslą, žinias, atvirą visuomenę, galimybę pačiai kurti savo gyvenimą. Tai jos dėka aš galiu sirgti už Lietuvos futbolo rinktinę stadione, drąsiai kalbėti gimtąja kalba ir nerizikuoti išgirsti „govori po čelovečeski” (kalbėk žmoniškai), tai jos dėka man nebereikia dairytis bažnyčioje, ar kas nestovi už kolonos, ir mano tėvams nebereikia bijoti, kad mūsų jaunėlį brolį išsiųs į Afganistaną ar Černobylį. Todėl turiu teisę tik klausti, ką tėvynei galiu duoti aš. Man garbė – tesėti savo priesaiką. Ir jei mano žinios, sugebėjimai ir šiokia tokia drąsa pasitarnaus Lietuvos nepriklausomybei, tuo džiaugsiuosi ir didžiuosiuosi.
Lina Dūdaitė
