Atostogos – puikus metas. Kas į pajūrį pašildyti per žiemos mėnesius sukauptų gelbėjimosi ratų, kas į svečias šalis pasideginti kaitresnėje saulėje ir pabraidyti šiltesniuose vandenyse. Yra ir tokių, kuriems gyvenimas – amžinos atostogos… Kuriems tyro poilsio džiaugsmo netemdo sunkių apmąstymų debesys, netrinksi kritikos griausmai ir atsakomybės šešėlis neužgožia ramaus kirmijimo valdiškoje kėdėje. Kuri, modernių technologijų dėka, kartais modifikuojama į šezlongą. Betrūksta beždžionėlės palmėje ir kokteilio su skėteliu išskaptuotame ananase…
Apie ką aš čia? Pirmiausia, apie rajono tarybą. Prieš mėnesį teko dalyvauti viename didžiausių rajono istorijoje farsų – apklausoje dėl Jakovo Smuškevičiaus paminklo iškėlimo. Tai pirmoji rajono tarybos surengta apklausa per dešimtmetį. Be abejo, pačiu svarbiausiu ir aktualiausiu rajono ateičiai klausimu. Pakartosiu tai, ką socialiniame tinkle parašiau ta apklausa besidžiaugiančiam tarybos nariui. Tai kam mes tuos 25 asmenis į mėlynas kėdes pasodinome, jei net tokius klausimus turime spręsti referendumu? Brangius tarybos narius ir išrinkome tam, kad jie spręstų. O ką daro? Išbandymas pirmu nepatogiu klausimu ir iš vaiskia saule apšviestos politikos arenos it pabaidytos žvynės sprunka slėptis už tvirtų liaudies pečių. Ir dar kokia solidi to gėdingo neveiksnumo argumentacija: skatina liaudį dalyvauti valstybės valdymo procese. Tai kad atvirkščiai: organizuodami tokius, atsiprašant, referendumus, rajono išrinktieji diskredituoja pačią atstovaujamosios valdžios idėją. Vaizdžiai šnekant, kaimynė Zosė už juos balsavo tam, kad užuot skaičiusi didžiai mokslingą J. Smuškevičiaus biografiją, galėtų ramiai nusiravėti agurkus. Aš irgi rinkau rajono tarybą bei merą tam, kad, užuot pėdinusi balsuoti dėl smulkmenų, laisvą laiką galėčiau turiningai praleisti bandydama naujus mezgimo siūlus arba žiūrėdama archyvinius futbolo mačų įrašus.
Tačiau paaiškėjo, kad spręsti ir prisiimti sprendimų pasekmes mūsų atostoginiams politikams per sunki našta. Kur kas įdomiau, žinoma, paslankioti kokioje nors kaimo šventėje, kurių iki rudens bus kone kiekvieną savaitgalį.
Atrodo, kad rokiškėnai, it kokie pietiečiai, gyvena tik siestomis ir fiestomis. Argi bus kitaip, jei kiekviena save gerbianti gyvenvietė jau parengė (o kai kurios ir įgyvendino) projektus Europos struktūrinių fondų paramai gauti. Juose yra keli būtini atributai: scena, kelios dešimtys suoliukų ir… vaikų žaidimų aikštelė. Ir kvailiui aišku, kad scenoje yra kam groti ir pasisakyti. O štai kas žais aikštelėje, klausimas retorinis.
Štai Kultūros centras ėmėsi gražios iniciatyvos: parodyti atostogaujantiems mažiesiems rokiškėnams animacinių filmų. Kaina simbolinė – euras. Šiek tiek daugiau nei ledų porcija prekybos centre. Mūsų šeimos jaunimėliui seansai patiko. Kino salėje jautėmės it namie: be mūsų kompanijos, daugiau žiūrovų nebuvo.
Ir artimiausiais metais mažųjų kino žiūrėtojų nepadaugės. Mat Vyriausybė užsimanė gandrus „išpirdolinti“ iš Rokiškio. Mūsų rajono drąsieji politikai gūžčioja pečiais: o gal tikrai to Gimdymo skyriaus nereikia… Esą sienos ten aptrupėjo, personalas, tik kas trečią dieną gandrų vizito sulaukiantis, kūdikio sutiktuvių įgūdžius prarado… Ir turtingesnių vyrų žmonos seniai gimdo Vilniuje ar Pasvalyje. Nors patys per rinkiminę kampaniją ūbavo, kad būtina pritraukti jaunimą į rajoną. Na ir ką tas jaunimas pas mus pametė? Paskaičiuokite, kiek kainuos būsimai mamai, normalios įmonės normaliai bandelių kepėjai, slaugytojai, virėjai, ką tik mokslus baigusiai vadybininkei ar pardavėjai pavažinėti iš Rokiškio į Uteną, Panevėžį ar Vilnių, rasti didmiestyje kelioms dienoms gyvenamąjį plotą, jei planuotas gandro vizitas ėmė ir užsitęsė… Dar pridėkite darbdavio niurzgėjimą, kai nėščioji prašysis išleidžiama dienai pas didmiesčio gydytojus. Ir toji, priminus pareigą „Dievui ir tėvynei“ pagimdyti daugiau nei vieną palikuonį, „Pentagono“ pusėn išdidžiai atsuks vidurinį pirštą – gimdykite, valdžios vyrai, patys. Juolab kad netrukus kalambūrui „autobuse gimęs“ gresia virsti niūria tikrove. Tam reikia ruoštis: mūsų autobuso parko tarpmiestinių maršrutų vairuotojams surengti apmokymus ir suteikti akušerių licencijas. O už lango XXI amžius…
Jaunas žmogus laisvas. Tai ko jam arti Rokiškyje už minimumą ir būtiniausių paslaugų važinėti į sostinę, jei galima dirbti, uždirbti, gyventi ir pramogauti Vilniuje. Ir į gimdymo namus gandro pasitikti lėkti taksi…
Mūsų kaimuose išnyko felčeriniai punktai ir mokyklos, uždaromos parduotuvės. Gaisrinių, greitųjų, policijos darbui nuotoliniu būdu diriguoja didmiesčių skambučių centrų specialistai. Tai ne taip suprato, tai ne ten pasuko… Nuo žmogaus tolsta būtiniausios, gyvybiškai svarbios paslaugos. Vis nėra pinigų. Taupome, optimizuojame… Tyliai stebimės, kodėl viešajame sektoriuje, tiksliau, pačiose būtiniausiose jo sferose, ima trūkti darbuotojų. Garsiai piktinamės, kai nekyla kultūros darbuotojų atlyginimai. O kas paklausė, kiek uždirba rajono ligoninės slaugytoja, policininkas, ugniagesys gelbėtojas? Kiek kartų jų, tiesiogiai atsakingų ne už kaimo šventę ar perskaitytų knygų kiekį, o brangiausią turtą – žmogaus gyvybę – alga viršija minimumą? Kada ji paskutinį kartą buvo kelta?
O kam klausti? Juk taip svarbu suorganizuoti dar vieną kaimo šventę ant naujos, dažais kvepiančios scenos… Į socialinį tinklą sukelti tris dešimtis nuotraukų „aš su laimingais čiabuviais“. Skelti ugningą kalbą apie tai, kaip „retėja mūs girios, retėja ir gęsta namų žiburiai…“ Pasigrožėti naujais šaligatviais, daugiafunkciais centrais. Bendruomenės švenčių sales staigiai transformuoti į šarvojimo… Ir neužduoti nepatogaus klausimo, kas po dešimtmečio mins mūsų miesto gatves. Kas sėdės ant puošniųjų suoliukų kaimo rūmų pavėsy. Rajono abiturientams palinkėti grįžti į Rokiškį gydytojais, inžinieriais ar mokytojais… Ir vėl vidurvasarį ramiai užmigti žiemos miegu. Nubudus suorganizuoti parodomąsias rietenas rajono taryboje. Vis šiokia tokia pramoga liaudžiai. Po to garsiai paverkti, kad jaunimas, gavęs universitetų diplomus, nebenori grįžti į rajono įmones. Kurios vis dar „nesisarmatija“ darbo skelbimuose įrašyti, kad… atlyginimą moka laiku ir teikia visas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Taika ir ramybė. Ramus amžino „nereikia“ miestas. Kur milijoninėmis ES lėšomis atnaujinto stadiono veją lygina… grėbliu. Kur autoritetinga komisija rimtais veidais skaičiuoja dobiliukų kiekį futbolo aikštės kvadratiniame metre. Gal ir šiuo klausimu suorganizuokime tautos referendumą, a?
Lina Dūdaitė
