„Ka­majų Res­pub­li­ka pri­va­lo turėti sa­vo at­stovą šalies par­la­men­te“

 Politinė reklama

Po­kal­bis su Lietuvos socialdemokratų partijos  Nr. 8 kan­di­da­tu į Sei­mo na­rius dau­gia­man­datėje apy­gar­do­je Vytautu VILIU.

– Ar mėgsta­te skai­ty­ti spaudą?

 – O kaip­gi?! Tik to lai­ko pritrūksta. Žmo­gus be in­for­ma­ci­jos tar­si nė ne­eg­zis­tuo­ji. Dir­bi ir tu­ri dai­ry­tis – ką gi ki­ti ge­ro ir pažan­gaus sukūrė, pa­darė, ką galėtum pri­tai­ky­ti sa­vo dar­be. Ir sa­vo ap­lin­ko­je, ir sa­vo vals­tybėje pri­va­lo­me vik­riai tai­ky­ti pažan­gius me­to­dus, nau­jo­ves, o kai ką nu­sižiūrėti iš kitų šalių.

Mes žavimės Ja­po­ni­jos eko­no­mi­ka, pa­sie­ki­mais, o juk ji pir­mo­ji pri­tai­ky­da­vo ki­tur su­kur­tas nau­jo­ves, išra­di­mus. Man įstri­go vie­no Ame­ri­kos lie­tu­vio pa­sa­ky­mas: “Jei no­ri būti tur­tin­gas, tu­ri “vog­ti” aki­mis ir au­si­mis.”

– Kaip smar­kiai per pas­ta­ruo­sius me­tus keitėsi Jūsų pre­nu­me­ruo­jamų lei­di­nių skaičius?

– Pa­sto­viau­sias, aišku, – “Gim­ta­sis Ro­kiškis”. Ki­ti lei­di­niai ta­po “pra­ei­viais”. Įdo­mes­ni tie, ku­rie ob­jek­ty­viai pa­tei­kia in­for­ma­ciją – “Ver­slo žinios” ir ki­ti. Mūsų pa­saulį užka­riau­ja in­ter­ne­tas. Vi­sur la­bai rei­kia at­si­rink­ti tiesą, ne tik spau­do­je. Man se­ka­si gy­ve­ni­me su­tik­ti daug pui­kių žmo­nių.

– Ar­gi ka­da nors domėjotės se­niūni­jos žmo­nių skai­to­mu­mu?

– Taip. Do­miuo­si, nes rūpi per­duo­ti se­niūni­jai ak­tu­a­lią in­for­ma­ciją per spaudą. Žinau, kad dau­giau­sia yra pre­nu­me­ruo­ja­mas ra­jo­no laik­raštis. Pačias ak­tu­a­liau­sias žinias per­duo­da­me žmonėms skel­bimų len­to­se, bib­lio­te­ko­se. La­bai svar­bu, kad jie dau­giau žinotų apie valdžios – ko­kia ji bebūtų – dar­bus, ke­ti­ni­mus. Būna po­li­tikų, ku­rie pa­tekę į aukšte­snius pos­tus pa­si­da­ro vi­sažiniai: aukštai sėdžiu, ge­riau žinau. Nė vel­nio! Čia ir at­si­ran­da atotrūkis tarp valdžios ir žmo­nių: įsta­ty­mai – sau, gy­ve­ni­mas – sau. La­bai svar­bus grįžta­ma­sis ryšys – kaip vei­kia tas ar ki­tas įsta­ty­mas. Ten­ka su­si­dur­ti su kai ku­rio­mis nuo­sta­to­mis, ku­rios – nei į tvorą, nei į mietą. Iš se­niūni­jos pri­si­bels­ti ir įro­dy­ti, kad reikėtų ki­taip tai­ky­ti ar net keis­ti įsta­tymą, sudėtin­ga. Il­giau pa­bu­vu­sie­ji valdžio­je ne­be­la­bai su­vo­kia, kaip žmonės gy­ve­na.

– Ar pats užsu­ka­te pa­var­ty­ti laik­raščių į kai­mo bib­lio­teką?

– Taip. Būti­nai. Juk vi­sos spau­dos neužsip­re­nu­me­ruo­si. Ir be­veik kiek­vie­na­me lei­di­ny­je ran­di bent po vieną įdomų straipsnį.

Mūsų se­niūni­ja tu­ri šešias bib­lio­te­kas. Iš sa­vo patirties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nuo bib­lio­te­ki­ninkų as­me­ni­nių sa­vy­bių pri­klau­so ir skai­to­mu­mas, ir tos te­ri­to­ri­jos gy­ven­tojų kultūri­nis ly­gis, išpru­si­mas. Džiau­giuo­si, kad mūsų se­niūni­jos bib­lio­te­ki­ninkės – sa­vo dar­bo asės, švie­su­liukės. Ir mūsų kaimų bei mies­te­lių žmonės smalsūs, su jais bet ko­kiu klau­si­mu ga­li pa­dis­ku­tuo­ti, pa­si­tar­ti, gau­ti gerų pa­siūlymų ir pa­ta­rimų. Man, se­niūnui, be­lie­ka pa­si­nau­do­ti “vi­suo­me­ni­niu” pro­tu, sie­kiant ben­dro tiks­lo – tu­ri vi­si ge­riau gy­ven­ti čia ir da­bar.

– Ten­ka išgirs­ti nuo­monę, jog vie­tos laik­raštis le­mia krašto žmo­nių cha­rak­terį. Kaip ma­no­te, ar tai tie­sa?

– Taip, jis mums da­ro įtaką. Jei vie­tos laik­rašty­je bus tik pi­gių sen­sa­cijų ir nei­giamų da­lykų, ge­ro ne­lauk. In­for­ma­ci­ja rei­ka­lin­ga apie viską, tik ne vie­na­pu­siška. Su­pran­tu, kad nėra leng­va ir ti­ražą išlai­ky­ti, ir būti švie­siu lei­di­niu. Vi­sos Lie­tu­vos žmo­nių nuo­tai­kas le­mia in­for­ma­vi­mo prie­monės. Jei žmo­gui kartą pa­me­luo­si, pra­ra­si jo pa­si­tikėjimą. O dirb­ti, tu­rint di­delį žmo­nių pa­si­tikėjimą, yra ma­lo­nu, tai tei­kia gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. Sten­gie­si, dir­bi, o kai pa­ma­tai, kad rin­ki­muo­se žmonės ta­ve pa­lai­ko, jau­tie­si taip, lyg tau pa­sa­kytų ačiū. Ta­da ga­li su ūpu tęsti tuos dar­bus.

– Ar ti­ki­te vis­kuo, ką rašo laik­raščiai?

 – Tu­riu įsi­gi­lin­ti, kaip sa­ko­ma, vos ne ran­ko­mis pa­lies­ti. Pa­teik­ti išsa­mią in­for­ma­ciją nėra pa­pras­ta. Skai­ty­toją do­mi­na sen­sa­ci­jos, nau­jovės, įspūdžiai. O tai – ne vi­sa­da tie­sa. Štai ir apie Ig­na­li­nos ato­minę ne­ran­du ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos, nors tu ką. A.Čekuo­lis la­bai šau­niai ir įti­ki­na­mai aiški­na, kad ato­minė mažai išme­ta CO2. O apie ra­dio­ak­ty­vumą – nė žodžio. Ar tai ob­jek­ty­vi in­for­ma­ci­ja? Tar­pu­sa­vio pa­si­tikėji­mas le­mia la­bai daug. Šalies eko­no­mi­kos au­gi­mas įma­no­mas, jei žmonės pa­si­ti­ki valdžia. Kaip ir šei­mo­je: jei ji dar­ni, ga­li kal­nus nu­vers­ti, jei ne, – var­go va­ka­rienė.

Ne­ma­nau, kad mes grei­tai im­si­me gy­ven­ti kaip švei­ca­rai, tačiau tuo­met, kai at­si­ras pa­si­tikėji­mas valdžia, galėsi­me pa­siek­ti ge­res­nių re­zul­tatų. Sei­mu ti­ki vos 10 proc. šalies žmo­nių. Tai tik­rai ne­pa­de­da pri­im­ti spren­dimų, ypač ne­po­pu­lia­rių. Įgy­ti žmo­nių pa­si­tikėjimą ne­leng­va, o pra­ras­ti jį pa­pras­ta.

– Ar esa­te ka­da nors įsivėlęs į laik­raštinę po­le­miką?

– Tai bu­vo gi­lio­je po­li­tinėje jau­nystėje, kai mes su Jo­nu Ko­ren­ka bu­vo­me ra­jo­no ta­ry­bos na­riais. Bandžiau ieško­ti “tie­sos” ir ap­gin­ti ko­legą. Užte­ko žodinės po­le­mi­kos su “Gim­to­jo Ro­kiškio” žur­na­lis­tais: įga­vau pa­tir­ties, pažinau jų vir­tuvę ir nuo to lai­ko nu­sto­jau pik­tin­tis man ne­pa­tin­kančiu žodžiu spau­do­je. O šiaip va­do­vau­juo­si A.Lin­kol­no po­sa­kiu: “Man tas žmo­gus ne­pa­tin­ka, rei­kia su juo su­si­pažin­ti iš arčiau.” Taip man pa­tarė ir ma­no vai­kai.

– Ar skai­to­te ho­ros­ko­pus?

– Prak­tiškai ne. Ne­ti­kiu jais. Kur kas svar­biau žino­ti orų prog­no­zes, ypač lau­kiant šventės “Kuc kuc Ka­ma­juos”. Nau­do­da­ma­sis pro­ga vi­sus kviečiu da­ly­vau­ti Ka­majų Res­pub­li­kos šventėje spa­lio 6-7 d. Na, o spa­lio 14-ąją skubėti į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo rin­ki­mus. Juk Ka­majų Res­pub­li­ka pri­va­lo turėti sa­vo at­stovą šalies par­la­men­te!

Par­ti­jos sąraše kan­di­da­to Nr. 134

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų sąskaitos.

Užs. 61.

 Kalbėjo­si Ri­ta BRIEDIENĖ