Ilgąjį savaitgalį, kai daugelis rokiškėnų mirko ežeruose ar jūroje, visiškai nesidomėdami politiniais įvykiais, nutiko šis tas įdomaus. Graikijos piliečiai referendume atmetė šalies kreditorių reikalavimus. Krikščioniškosios Vakarų civilizacijos lopšys kone nuo olimpinių žaidynių nejautė tokio dėmesio, kaip šiomis dienomis. Ir „Gimtojo Rokiškio“ interneto svetainėje komentatoriai, trumpam atsitraukę nuo vasaros malonumų, laužė ietis. Vieni žavėjosi graikų drąsa: pagaliau pastatė Europos Sąjungos valdžiažmogius į vietą. Tuo pačiu buvo prisiminta 2008 m. krizė, kai Lietuvos Vyriausybė „viską darė ne taip, kaip reikia paprastam žmogui“. Gudresni gūžčiojo pečiais ir elementariu pavyzdžiu apie batono pirkimą bandė pirmiesiems įrodyti, kad „skola – ne rona, neužgis“.
Tai kas gi toje Graikijoje nutiko? Atsakymas paprastas – nieko. Graikai dabar yra patys nepriklausomiausi žmonės pasaulyje – nuo jų nuomonės niekas nepriklauso. Gali „oksėti“ iki pažaliavimo, tačiau skolos nuo to nesumažės.
„Oksėtojų“ pergalė dėsninga. Mat istorijos sociologai jau seniai pastebėjo, jog krizės atveju minios elgesys panašus į sniego lavinos judėjimą: bandantys galvoti būna nušluoti. Kodėl? Nes krizė (o šiuo atveju – ir skolos) atsirado dėl trumparegiškumo ir totalaus negalvojimo. Vadinasi, jei graikai nesiėmė griežtų priemonių tuomet, kai padėtį dar buvo galima valdyti, tai nereikia iš jų tikėtis blaivaus elgesio katastrofos akivaizdoje. Ir rokiškėnas Vycka, pasiskolinęs iš aštuonių greitųjų kreditų įmonių, ir graikas Teodosijus elgsis vienodai: joks skolininkas nenori mokėti savo skolų. Ir nė vienas nė už ką neprisiims už jas atsakomybės. Juk ne Vycka kvailas, kad skolinosi drakoniškomis palūkanomis, o greitųjų kreditų bendrovės yra niekšės, nes smaugia vargšą kvailį (tiksliau – „paprastą žmogų“). Antai, Vycka prieš gerus penketą metų nusipirko šaldytuvą išsimokėtinai. Sumokėjo už jį „teisingą kainą“ (jei gerai pamenu, berods, lygiai dvi įmokas iš dvylikos). Paskui „paprastasis žmogus“ giliamintiškai „sudūmojo“, kad moka tik bailiai: vis tiek šaldytuvo bankas neatims. Kadangi šiam šaldytuvas išties nebuvo reikalingas, jis reikalus su nemokiuoju Vycka perdavė anstoliams. „Paprastas žmogus“ tolyn pasiuntė ir juos. Galiausiai, išmanusis Vycka už šaldytuvą sumokėjo… tik keturiskart daugiau, nei buvo numatyta išperkamosios nuomos sutartyje.
Viduramžiais buvo paprasčiau: visiems apylinkės palūkininkams (daugiausia jų, žinoma, buvo žydai) prasiskolinęs lordas suorganizuodavo dailutį pogromą. Pamesdavo liaudžiai kokią nemirtingą idėją apie vaikų kraują macuose ar maru apkrėstus šulinius, ir bukuomenė atlikdavo juodą darbą. Bėda tik, kad išžudžius ar išvijus palūkininkus, nei pinigų, nei išminties, kaip deramai su jais elgtis, neatsirasdavo. Dabar tokių efektyvių priemonių nusirašyti skolas nėra. O ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel graikai ant šakių nepakilos. Jų „oksėjimas“ teprimena prasiskolinusių plikbajorių jaunimėlio atrakciją – į palūkininko kailinę kepurę paleisti arklio „gurvuolį“. Taiklu, juokinga, bet… neefektyvu.
Besidžiaugiantiesiems tuo, kad graikai tokie pilietiški, kad pastatė kažką į vietą, norisi užduoti paprastą klausimą: o kas nuo referendumo pasikeis? Taip ir „oksės“ iki paskutinio euro bankomate. O paskui ateis ekonominės pagirios. Ir šaunioji Graikijos valdžia, kuri mūsų „paprastus žmones“ žavi skambiomis kalbomis apie gebėjimą atsilaikyti spaudimui, pasitrauks. Mat ne kiauksėjimo šioje situacijoje reikia. Ir ne dramatiško autodafė Europarlamente su tuščiu bloknotu. Graikijos valdžia neturi jokių svertų derėtis. Kamuolys yra net ne jų aikštės pusėje, o vartuose. Biblijoje geriausiai su finansais mokanti tvarkytis tauta ne veltui įrašė: „Skolininkas tampa skolinusiojo vergu.“ Iškalbingas pavyzdys – viena riebiausių skęstančio Graikijos finansų laivo žvynių jau šoko per bortą.
Jei šiomis dienomis pažvelgtume į karingųjų „oksėtojų“ retoriką, ji būtų maždaug tokia pati, kaip ankstyvosiose Adolfo Hitlerio kalbose. Tik jose žodį „žydai“ derėtų pakeisti į „trojka“, „A. Merkel“ ar „vokiečiai“. Protestuotojai jau nemažai sienų išpaišė grafičiais, kur pavaizduota pirmoji Vokietijos ponia su A. Hitlerio ūsais. Tik kas iš to? Kaip teigia mūsų liaudies išmintis, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Jei graikams kreditoriai lieptų, tarkime, loti, vienintelis klausimas, kuris galėtų būti sprendžiamas referendume, būtų „ar labai garsiai amsėti?“
Anot patarlės, žmogus skolinasi svetimus, o atiduoti reikia savus pinigus. O juos reikia uždirbti. Tam, kad bent pradėtų lyginti skolas, ir socialinių įgūdžių stokojantys rokiškėnai, ir jų įkvėpimo šaltinis graikai turi dirbti dvigubai efektyviau ir ilgiau nei iki krizės. O dirbti nesinori… Kur kas smagiau „oksėti“ gatvėje ar referendume.
Liūdna tiesa – net ir norėdama, Graikija nesugebės grąžinti tų 320 milijardų eurų. Jei „gerieji skolintojai“ staiga imtų ir nurašytų visas esamas skolas, graikai nė dienos neišgyventų be naujų. Šalis nebeturi apyvartinių lėšų. O po „oksėtojų“ pergalės skolinti tiems, kurie demonstratyviai atsisako grąžinti, prilygsta euro davimui benamiui, kalėdojančiam prie Rokiškio didžiojo prekybos centro. Tik naivus gali patikėti jo pažadais apie tai, kad žmogus neturi ką valgyti. Ir tik kvailys gali viltis, kad už tamstos pinigėlį jis nusipirks batoną, mes gerti ir kada nors pradės dirbti…
Lygiai taip pat ir graikai – jiems dabar būtinas Europos Sąjungos finansinis „batonas“ ne skoloms grąžinti, o elementariai išgyventi, kol taupymo programos ims duoti pirmuosius vaisius ir šalis ims stotis ant kojų. Ir kreditoriai ne žvėrys – juk nepaprašė parduoti „Akropolio“ iš varžytinių, tik drastiškai sumažinti valdininkų skaičių, apriboti išlaidas viešajam sektoriui ir vietoj keturiolikos pensijų per metus pagaliau imti mokėti vienuolika. Graikai, kaip ir prekybos centro benamis, mandagiai priminus apie pareigą dirbti ir save išlaikyti, pasiuntė toli toli…
O kokia išeitis iš šios kvailos situacijos? Naujausiųjų laikų istorijoje jau yra precedentas: Antrojo pasaulinio karo sugriautos valstybių ekonomikos, įskaitant ir vokiečių, buvo atstatytos per dešimtmetį. Paslaptis vadinosi „Maršalo planas“: JAV skolino pinigus, už kuriuos europiečiai atkūrė savo gamyklas, sugriautą infrastruktūrą. A. Merkel kartos europiečių tėvai ir seneliai dirbo neskaičiuodami darbo laiko, nemitinguodami gatvėse. Jie sukūrė gerovės Vokietiją, Prancūziją, Angliją. Rytų bloko šalys atstūmė JAV pagalbą. Ir kur mes esame dabar? Ar jus dar įkvepia karingieji graikai?
Lina Dūdaitė
