Linininkystės verslą iškeitęs į medžio apdirbimo sritį, Romualdas Kaminskas paniro į kūrybingą drožybos pasaulį. Menininkas Rokiškio krašto muziejuje propaguoja senuosius amatus: edukaciniuose užsiėmimuose moko žmones atpažinti medį, išdrožti šaukštą, pasigaminti tarškynes, švilpynes…
Mokytojas paliko erdvės kūrybai ir tobulėjimui
Rokiškio krašto muziejaus amatų propaguotojas R. Kaminskas medžio drožyba bei suvenyrų gamyba susidomėjo atsitiktinai. Medinės sodybos Vebrių kaime savininkui dažnai tenka remontuoti pastatus. „Reikia ne tik vinį įkalti, bet ir atlikti daugybę įvairiausių medžio darbų. Medis man prie širdies: išmokau jį meniškai išpjaustyti, obliuoti“, – šypsosi pašnekovas.
Bankrutavus Panemunėlio linų fabrikui, vyras liko be darbo. Kelerius metus trukusias darbo paieškas nutraukė žmona Irena, mugėje nupirkusi obuolio formos suvenyrą su stalčiuku smulkiems daiktams susidėti. „Negi aš tokio negalėčiau padaryti“? – tąkart galvon toptelėjusią mintį prisiminė R. Kaminskas. Pabandė drožti ir jam šis užsiėmimas labai patiko. Norėdamas sužinoti kuo daugiau drožybos paslapčių, R. Kaminskas įsiprašė į svečius pas suvenyro gamintoją Gintarą Černių iš Ignalinos. „Pirmasis mokytojas plačiai atvėrė savo dirbtuvių duris, geranoriškai bendravo, negailėjo patarimų, tačiau visų paslapčių neišdavė: mokiniui paliko erdvės tobulėjimui, kūrybai, apmąstymams“, – šmaikštavo pašnekovas.
Vizijose – amatų centro įkūrimas
Kūrybinį kelią R. Kaminskas pradėjo nuo knygų mediniais viršeliais, paveikslų, įvairių proginių suvenyrų gamybos. „Ilgai galvojau, kol pasisekė pagaminti knygą, kurios storas medinis viršelis atsiverčia be jokių problemų“, – kūrybos pradžią prisiminė menininkas.
Savo sodybos ūkiniame pastate, dirbtuvėse jis planavo įkurti Amatų centrą. Jam įrengti planavo gauti lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pirmiausia R. Kaminskas norėjo įrengti medžio drožybos dirbtuves ir kalvę, kviesti žmones į edukacines programas, drožti šaukštų ar kitokių nesudėtingų daiktų, žaislų, muzikos instrumentų, artimiau susipažinti su kalvio darbu. Vėliau planavo įrengti duonos kepyklą, audimo cechą, molio dirbtuves. Šiuos sumanymus pakoregavo Rokiškio turizmo informacijos centro kuriamas Amatų centras. „Rajonas nėra didelis, dviejų amatų centrų įkūrimas būtų prabanga“, – mano medžio drožėjas, tačiau neatsisako savo sumanymų.
Pamėgo vaikai
Prieš keletą metų R. Kaminskas įsidarbino Rokiškio krašto muziejuje, čia veda edukacinius užsiėmimus. Juose moko žmones pasigaminti tarškynę – mušamąjį instrumentą, kurį seniau naudodavo piemenys ar šiaip paaugliai, vaikydami avis, kiaules ar ganydami kitus naminius gyvulius. Sukant tarškynę skleidžiamas stiprus garsas. Šiuo metu buityje tarškynės nebenaudojamos, kartais jomis groja folkloro ansambliai. O štai dabartiniams vaikams labai patinka iš karklo drožti švilpynes.
R. Kaminskas važinėja po įvairius kultūros renginius, šventes, muges ne tik mūsų rajone, bet ir Lietuvoje, moko žmones gamintis tarškynes, drožti šaukštus. Mugėse jis propaguoja senuosius amatus, tačiau savo gaminių nepardavinėja, nes neturi jų daug pasigaminęs.
Mugėse – ir apie tvorų tvėrimą
Bendraudamas su muziejaus lankytojais R. Kaminskas pastebėjo, jog žmonės atitolę nuo gamtos, dažnas jų iš medžio atpjovos ar tekintos medienos neatpažįsta augalo rūšies. Tai pašnekovą paskatino pasigaminti mokomąjį stendą: jame per 30 įvairiausių medžių pavyzdžių. Bene sunkiausia žmonėms atpažinti retesnius augalus – šaltalankį, guobą, trešnę, maumedį, kadagį, akaciją. R. Kaminskas sako, jog dauguma žmonių nustemba išgirdę tokio paprasto statinio kaip medinė tvora gamybos detales.
„Norėdami, kad tvora būtų ilgaamžė, į žemę turime kasti medžio viršutinę dalį. Pasirodo, jog ir nukirstas medis traukia drėgmę, kuri jį pūdo. Apvertus medį vandens cirkuliacija sumažėja, todėl tvora ilgiau stovi“, – aiškino R. Kaminskas. Vesdamas edukacines programas ar dalyvaudamas šventėse, jis pastebėjo, jog senaisiais amatais, netgi medžio drožyba, daugiausia domisi moterys ir vaikai, o vyrai labiau abejingi…
Medinio šaukšto grožis – kotelyje
Medžio meistras yra išdrožęs per 200 skirtingų šaukštų, į kiekvieną jų stengiasi įpūsti kibirkštėlę gyvybės. „Šaukštas – išskirtinis medžio įrankis, kažkada buvęs kiekvienos šeimos relikvija. Su juo ir viralą maišo, ir mažus vaikus baudžia, jo kotu spaudžia duobutes į ragaišį. Šaukšto įvaizdis lydi ir amžinybėn: mirus žmogui liūdnai konstatuojama, jog jis amžiams padėjo šaukštą…“ – jausmingai pasakojo R. Kaminskas.
Anot pašnekovo, medinio šaukšto grožis – kotelyje, nes jame išdrožiami ornamentai. Muziejininkui teko skaptuoti arklio galvą, velykinį kiaušinį, gulbę, skambutį…
Dažniausiai R. Kaminskas šaukštus drožia iš kriaušės, obels ar klevo, nes šių augalų mediena yra vientisa, lengviau pasiduoda formuojama, skaptuojama, pjaunama. Įdomiausiems šaukštams eksponuoti jis pasigamino demonstracinį lango formos skydelį.
Vienas paskutiniųjų R. Kaminsko darbų – kraičio skrynia. Dideles dėžes su antvožu, kuriose laikomas nuotakos kraitis, anksčiau turėjo kone kiekviena lietuvio šeima. Jos būdavo ne bet kokios, o išpieštos, išmargintos įvairiausiomis spalvomis, piešiniais. Tradicijos grįžta, tad ir per dabartines vestuves tapo madinga dovanoti „kuparą“ – skrynią. Kaip ją gaminti, meistras domėjosi Rokiškio krašto muziejaus archyvuose: čia saugoma nemažai šių vertingų eksponatų.
R. Kaminskas savosios skrynios puošybai pasirinko šešiakampę segmentinę žvaigždę. Ji labai populiari liaudies mene, žmonių vadinama saulute, dažniausiai puošianti rakandus, prieverpstes, kultuves, architektūros statinius. Skrynios visi kampai kaustyti nedidelėmis metalo plokštelėmis, pagaminta ir metalinė rankena.
Beje, R. Kaminskas, savo namuose įsirengęs kalvę, pirmą kartą ryžosi pats pagaminti metalines skrynios detales. Kaip tai padaryti, jį konsultavo Rokiškio kalvis Rolandas Kriaučiūnas.
Ar autentiškų medžio meistrų kūrinių neišstums serijinė jų gamyba? Medžio drožėjas mano, jog ne tik medžio, bet ir kitų sričių amatininkai gyvuos tol, kol žmonės vertins autentiškus gaminius, o ne serijinę gamybą.
Dalia ZIBOLIENĖ
