Po paskutinio Rokiškio Tyzenhauzo – bažnyčios fundatoriaus Reinoldo – mirties Rokiškio grafystės valdos atiteko jo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei, ištekėjusiai už lenkų kilmės istoriko Aleksandro Pšezdzieckio. Rokiškį Pšezdzieckių giminė valdė iki bolševikų okupacijos pradžios, 1940-ųjų vasaros, kol pasitraukė į Lenkiją. Kaimyninėje valstybėje gyvenantys grafų palikuonys kartais aplanko mūsų dvarą, iš Rokiškio išsiveža geriausius įspūdžius, o palieka pažadą ne kartą čia sugrįžti. Ir grįžta – parodyti Rokiškį savo vaikams, skaityti pranešimų nuolat rengiamose mokslinėse konferencijose apie protėvių palikimą…
Kapai, archeologija ir knygos
Marijos ir Aleksandro sūnus Konstantinas Leonas Mykolas Jurgis Pšezdzieckis (1846-1897) – priešpaskutinis Rokiškio grafas. Jis tęsė tėvo pradėtus darbus: tvarkė ir leido jo parašytas knygas, toliau turtino dvaro biblioteką, ją papildė vertingais senosios raštijos egzemplioriais.
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė sakė, kad grafo mokslinė veikla neapsiribojo Lietuva. Konstantinas daug laiko praleido Vavelio (Lenkija) katedroje, kur palaidoti Lietuvos ir Lenkijos karaliai, – studijavo žymiausius įrašus. Anot O. Mackevičienės, jis rūpinosi ir tų kapų restauravimu.
Dar vienas K. Pšezdzieckio mokslinės veiklos objektas buvo archeologija: jį domino piliakalniai ir visa, kas glūdi žemėje. „Šalia viso to, jam labai rūpėjo senoji raštija, grafas surinko ne tik Pšezdzieckių, bet ir Tyzenhauzų senuosius raštijos foliantus. Prie jo šeimos biblioteka dvare buvo viena gausiausių”, – sakė istorikė.
Susilaukė septynių vaikų
Konstantino žmona Elžbieta Pliaterytė-Zyberg buvo graži ir impozantiška moteris, nešiojusi aukštą kuodą ir mėgusi puoštis perlais. Apie tai galima spręsti iš dvare likusių senų fotografijų. Vienoje jų nežinomas fotografas įamžino šios ponios ir jos vaikų viešnagę stambaus Dambrotiškio kaimo ūkininko Mainelio sodyboje. „Kukliai apsirengusi grafienė fotografo dėka atsidūrė centre, o įspūdį dar labiau sustiprino plunksnomis puošta jos skrybėlė. Turbūt todėl per atstumą šonuose pastatyti liokajai atrodo tokie nuolankūs”, – sakė O. Mackevičienė.
Su Elžbieta Konstantinas susilaukė septynių vaikų. Istorikė O. Mackevičienė pastebi dėsningumą: jie gimdavo kas dveji metai, panašiai kaip ir paskutiniojo Rokiškio grafo Jono Pšezdzieckio šeimoje.
Kadangi Konstantinas buvo labai išprusęs, gerbiamas visuomenėje ir aukštuomenėje, jis dalyvavo ir Rusijos carų Aleksandro III bei Nikolajaus II karūnacijose, o šios istorikų vertinamos kaip išskirtiniai grafo gyvenimo įvykiai.
Pagal išsaugotas nuotraukas galima spręsti, jog Konstantinas buvo apkūnus. „Tiesa, kai kuriose jaunystės fotografijose jis atrodo lyg avangardistas – siaurom kelnėm, atverstais plaukais, o solidaus amžiaus – dažnai su skrybėle, gražiais išpuoselėtais plaukais”, – pastebi O. Mackevičienė.
Rokiškio grafystėje, kurią paveldėjo iš motinos, grafas neapleido ekonomikos, nors didelių statybų Konstantino laikais ir nevyko. Tačiau grafas buvo gerbiamas visuomenėje, todėl ir žinios apie Rokiškį jo laikais buvo skleidžiamos plačiai.
Rokiškio muziejus neturi duomenų, nuo ko K. Pšezdzieckis mirė. Aišku tik tai, jog pakankamai jaunas – sulaukęs vos daugiau nei 50-ies.
Paskutinysis Rokiškio grafas
Paskutinysis Rokiškio dvarą valdė Konstantino sūnus Jonas Aleksandras Stanislovas Kazimieras Marija Pšezdzieckis. Jis gimė 1877-aisiais, 1903-iaisiais vedė Hermanciją Sapiegaitę, su ja susilaukė penkių vaikų – Antano, Marijos, Jasiaus, Aleksandro ir Elžbietos.
Paskutinysis Rokiškio grafas žinomas ir tuo, kad 1905-aisiais perstatė Rokiškio dvaro rūmus. Be to, istorikai teigia, kad J. Pšezdzieckis visą gyvenimą brangino ir saugojo protėvių relikvijas, tyrinėjo lietuvių liaudies meną, rinko jo eksponatus. 1909 m. Krokuvoje (Lenkija) jis parėmė ir savo lėšomis išleido dailininko Pranciškaus Kšyvdos-Polkovskio „Kryžiai Lietuvoje”.
Tai, kad J. Pšezdzieckis buvo muzikalus, tyrinėtojams taip pat žinoma. O Lietuvos ir Lenkijos aristokratams jis buvo žinomas ir kaip puikus muzikantas – grojo pianinu. Tą yra aprašiusi Magdalena Komarovska – Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio močiutė – savo knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją”. Ji pasakoja ir apie Onines, kurias sutikdavo Šaukėnuose. „Vienas iškilmingiausių momentų būdavo šokiai. Jiems samdydavo orkestrą iš Šiaulių, bet joks muzikantas negalėdavo susilyginti su Jono Pšezdzieckio grojimu, o jei prie jo dar prisijungdavo Livija Dimšienė iš Ilzenbergo…” Pasak O. Mackevičienės, grafas kūrė nesudėtingus muzikinius kūrinius, dvare yra išsaugotos jų partitūros.
J. Pšezdzieckis žuvo 1944-aisiais Varšuvos sukilime.
Aukščiausios vertės dokumentai
Rokiškio krašto muziejus saugo 1185 fotografijas, kuriose įamžintas Rokiškio dvaras ir jo savininkai Pšezdzieckiai. „Šios fotografijos yra išties reikšmingas rinkinys. Pagal jas rengiame dvaro istorijos bei kultūros ekspozicijas, naudojame restauruodami rūmų sales, atkurdami jų interjerą. Šios fotografijos – puiki iliustracija istorinės tematikos straipsniams. Jos – aukščiausios vertės dokumentai, įamžinę ir epochą, ir žmogų”, – sakė O. Mackevičienė.
Didžiausia Rokiškio dvaro fotografijų dalis – per 800 vienetų – yra mėgėjiškos, pačių grafų Pšezdzieckių darytos nuotraukos, patalpintos į 10 albumų. „Grafas Pšezdzieckis, jo dukros ir sūnūs mėgo fotografuoti, turėjo fotoaparatus, su kuriais nesiskyrė nei namuose, nei kelionėse. Ypač entuziastingai fotografavo jaunesnioji dukra Elžbieta. Muziejaus moksliniame archyve saugomi grafų vaikų auklės Julijos Kietytės užrašyti atsiminimai. Juose teigiama, jog grafaitė labai išgyveno, kai vagys pavogė jai tėvo dovanotą fotoaparatą. Sugavus vagį, Elžbieta labai apsidžiaugė atgavusi tėvo dovaną ir vagiui atleido. Už pomėgį fotografuoti Rokiškio muziejininkai grafams labai dėkingi. Juk jie užfiksavo ištisą epochą: žmones ir giminystės ryšius, dvarus ir interjerus, miestus ir miestelėnus. Fotografijose – sustabdytose gyvenimo akimirkose – liko ir paprasti žmonės, kurie tiesiogiai dvarui nepriklausė, bet nuo kurių darbo priklausė dvaro ramybė ir gerovė”, – sakė O. Mackevičienė.
Asmenybė atsiskleidžia ir per laiškus
Įdomios ne tik fotografijos, bet ir saugomi laiškai. Iš jų taip pat galima daug pasakyti apie paskutiniojo Rokiškio grafo asmenybę.
Prieš gerą dešimtmetį Rokiškio krašto muziejus gavo keliasdešimt unikalių laiškų. Buvusio grafo virėjo Augusto Kalpoko dukra iš Kauno Aleksandra Jasinavičienė muziejininkams atidavė labai vertingus grafo J. Pšezdzieckio laiškus savo žmonai – Rokiškio grafienei Hermancijai Sapiegaitei-Pšezdzieckienei.
Anot O. Mackevičienės, virėjo Kalpoko šeima buvo išskirtinė – jie išsaugojo daugybę grafų vertybių – sukneles, kurios dabar tituluojamos kaip vienintelė Baltijos šalyse grafų drabužių kolekcija, sidabrą ir nedidelę dalį laiškų.
Atskleidžia požiūrį į vaikus
Traukdamiesi į užsienį Pšezdzieckiai neturėjo galimybių išsivežti viso archyvo. Grafų tarnai, suprasdami jų vertę, dalį korespondencijos išsaugojo. Iš laiškų, anot O. Mackevičienės, galima spręsti ir apie grafo požiūrį į atžalas, rūpinimąsi jais, išsilavinimą ir erudiciją. Juose vaizdžiai aprašomi įvairūs renginiai, koncertai, dailės ir net technikos parodos. Pavyzdžiui, grafas mini automobilių parodą trečiajame dešimtmetyje – galvoja apie sūnų Jasių, kuriam labai rūpi automobiliai. Deja, Jasius mirė labai jaunas, jis palaidotas Šv. Mato bažnyčios kriptoje.
Apie muziką grafienei buvo užsiminta laiške iš Rygos (Latvija): „Geros muzikos negirdėjau – buvo tik kavinių ir šokių muzika.” Dar viename laiške J. Pšezdzieckis džiaugiasi daug geresniu reginiu, nes „dainininkas dainavo angeliškai, o jaunasis pianistas tiesiog užbūrė grodamas Šopeną”. Visa tai, anot O. Mackevičienės, liudija grafą buvus poetiškos dvasios romantiką. Be to, laiškai, istorikų nuomone, vertingi ne tik kaip jausmų liudytojai. „Šie tekstai atskleidžia ir nemažai istorikams svarbių praėjusių amžių aplinkos detalių”, – sakė O. Mackevičienė. Laiškai, kaip ir fotografijos, saugo žinias apie tai, kaip Rokiškis, dvarai, parkas atrodė XX a. pradžioje.
Prašoma nepalikti atviroje vietoje
Išskirtiniai yra grafo meilės laiškai žmonai. „Tik kažin ar galiu tuose laiškuose knaisiotis, ar pagarbu juos cituoti?” – svarstė O. Mackevičienė, šifruodama lenkiškai rašytus šimto metų senumo pageltusius tekstus. Jų kamputyje neretai yra prierašas. Ten prašoma nepalikti tekstų atviroje vietoje ar niekam nerodyti… Mat dalis išsaugotų laiškų – tokie jausmingi ir intymūs, kad istorikė juos net lygino su garsiausiais meilės himnais. „Pasirodo, ir Rokiškio grafas, valdęs 1897-1940 metais, taip mylėjo savo žmoną”, – sakė istorikė.
Apie grafų meilės istoriją daug žinių nėra. Aišku tiek, kad jie susipažino Varšuvoje, susituokė ten pat 1903-iaisiais, kas dvejus metus grafams gimė penki vaikai, o žmona už vyrą pora metų jaunesnė. Visi laiškai, ir rašyti ką tik po vestuvių, ir praėjus 20 metų po jų, prasideda žodžiais „mylimoji” ar „brangioji”.
„Galbūt išoriškai grafų santykiai atrodė šalti, tačiau kas iš tiesų dėjosi tarp jų, matyti iš laiškų”, – sakė O. Mackevičienė, išvertusi spaudai kelias nekalčiausias citatas apie tai, kaip „parašęs laišką grafas eis pasižiūrėti į mylimosios fotografiją”, „kokios neišsemiamos ir gilios jos sabalo spalvos akys, koks kaklas, ausys…” Yra ir grafo žmonai rašytų laiškų, kurie rodo, kad jų bendravimas buvo visapusiškas, o jokių ūkinių klausimų J. Pšezdzieckis vienas nespręsdavo. „Mintys srūva, teka… Miegodamas su tavim kalbuosi, nepasitaręs laiškais negaliu nuspręsti”, – citavo O. Mackevičienė.
Kunigaikštytė – iš garsios Sapiegų giminės
Nėra nė vieno teksto, kuriame grafas neaukštintų žmonos grožio, neprisipažintų, kokia jam brangi. Iš archyvų galima spręsti, jog laiškus grafas rašė iš įvairiausių vietų – Nicos, Rygos, Varšuvos, Galicijos vakarų Ukrainoje. Mat grafams neretai dėl įvairiausių aplinkybių tekdavo būti atskirai ir laiką jie nebūtinai leisdavo Rokiškyje.
Grafienės laiškų muziejus neturi, tačiau O. Mackevičienė mano, kad jos meilė buvo tokia pat aistringa. „Mat garsios Sapiegų giminės kunigaikštytė Varšuvą į Rokiškį galėjo iškeisti tik iš didelės meilės. O skaitant grafo laiškus darosi aišku, kad turtingųjų santuokos nebuvo grindžiamos vien išskaičiavimais”, – svarstė istorikė.
Patvirtina versijas
Nors kalbų būta įvairių, tačiau išsaugota korespondencija patvirtina versijas, jog paskutinis Rokiškio grafas buvo silpnos sveikatos. „Akims jau geriau. Vaistų nenaudoju, kad nesusimaišytų su skirtais nuo širdies. Jie padeda. Pasiimsiu į Rokiškį. Man svarbiausia gydyti vidaus organus”, – rašo jis iš Rygos 1924-aisiais. Arba dar viena citata, leidžianti spręsti, jog grafas skundėsi skrandžio negalavimais: „Laikausi dietos. Valgau pieniškas košes. Neiškentęs suvalgiau kalakutienos, tai tris dienas kamavausi.” Anot istorikės O. Mackevičienė, tai, kad J. Pšezdzieckio akys buvo silpnos, liudija ir archyvuose saugomos fotografijos, kur grafas – su akiniais storais stiklais.
Neeilinė Pšezdzieckių knygų išsaugojimo istorija
Rokiškio krašto muziejus nuolat sulaukia neeilinių dovanų, menančių grafų Pšezdzieckių laikus. Jas išsaugojo grafų palikuonys, amžininkų anūkai ar kraštiečiai.
Prieš keletą metų iš kraštiečio, buvusio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojo Algio Jočio muziejininkai gavo neeilinę dovaną – 22 grafų Pšezdzieckių bibliotekos knygas su odiniais viršeliais, herbais, pastabomis paraštėse ir kitais istorijai vertingais atributais.
Minėtų knygų išsaugojimo istorija irgi neeilinė. Pirmaisiais pokario metais A. Jočys dalyvavo kariniuose mokymuose, vykusiuose prie Rokiškio dvaro. Istorikė O. Mackevičienė pasakojo, jog pokariu dvaro aikštė tiems apmokymams labai tiko dėl to, kad buvo didžiulė, o dvaras tuščias. Čia po kelias savaites vykdavo improvizuoti mūšiai, šaudymai. Vyrų mokytojų tuomet neimdavo į kariuomenę, tad jie dalyvaudavo mokymuose.
Durys buvo atviros visiems
Tuo metu Pšezdzieckiai jau buvo pasitraukę iš Rokiškio, o dvare kūrėsi tarybinio ūkio kontoros. O. Mackevičienė priminė, jog dvaras dar nebuvo apgyvendintas kultūros įstaigų, čia gyveno pabėgėliai, durys visiems buvo atviros. Taigi kas norėdavo, ateidavo ir išeidavo.
Tuo metu didžiulės ir turtingos Pšezdzieckių bibliotekos, kurios traukdamiesi jie nespėjo išsivežti į Lenkiją, knygos mėtėsi visuose dvaro aukštuose. Beje, besitraukdami grafai neišsivežė ne tik knygų, bet ir drabužių, paveikslų. „Jie pasiėmė tik brangenybes, kurios tilpo lagaminuose”, – sakė O. Mackevičienė. Ji priminė, kad pokariu pradingo daugybė nacionalizuotų vertybių, kurios į Rokiškio dvarą buvo suvežtos ir iš kitų mūsų krašto dvarų.
Negalėjo ramiai praeiti
Mokytojas A. Jočys, vaikščiodamas po dvarą, negalėjo praeiti pro niekam nereikalingas, tačiau labai vertingas knygas. Jis pasiėmė glėbelį jų, parsinešė namo. Tai buvo Moljeras, filosofų, reformatorių veikalai prancūzų kalba. A. Jočys, mokantis šią kalbą, jas perskaitė ir saugojo ne vieną dešimtį metų.
Ir štai, praėjus keliems dešimtmečiams, kraštietis paskambino Rokiškio muziejininkams. „Šias knygas nupirktų ne vienas, bet aš noriu jas parduoti Rokiškiui”, – tuomet sakė inteligentas.
Neslėpė susižavėjimo
Istorikė O. Mackevičienė neslėpė ir nustebimo, ir susižavėjimo – knygos prašmatnios, su grafų herbų anspaudais, grafų rašytomis pastabomis prancūzų kalba. „Turėjom Pšezdzieckių knygų, bet tokių įmantrių – tikrai ne”, – šypsojosi istorikė.
Kai kurios A. Jočio dovanotos knygos rodomos nuolatinėse muziejaus ekspozicijose.
Rokiškio muziejus saugo ne vieną tūkstantį knygų, atkeliavusių ir iš kitų Rokiškio dvarų, tarkim, Riomerių, Kavoliškio dvaro. Tai, suprantama, tik maža dalis turtingų ir žinomų žmonių bibliotekų. „Kitos knygos buvo išblaškytos, dalis jų, aišku, sunaudota pakuroms”, – neslėpė O. Mackevičienė. Ji neabejoja, kad bukinistai už bet kokią išsaugotą dvarų literatūrą mokėtų dideles sumas, nes tai tikrai neeilinės vertybės.
Reda Milaknienė
