Gražiausia Lietuvos neogotikos stiliaus bažnyčia laikoma Rokiškio šv. Mato šventovė. Jos viduje esantys mediniai šedevrai ne tik verti milijonų. Istorikų manymu, medžio drožiniai – įtaigiausi kūriniai bažnyčioje. Visus juos vienija natūralus ąžuolas ir profesionali bei nepaprastai kruopšti atlikimo maniera…
Mediniai maldos namai sudegė
Pagal išlikusį 1516 m. Zigmanto II, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, donacijos aktą Rokiškio bažnyčiai galima manyti, kad pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta apie 1500 m. Jai sudegus, 1708 ar 1713 m. kunigaikštienė Elena Krošinskienė–Tyzenhauzienė pastatė naują, taip pat medinę šventovę. Ji buvo kryžiaus formos, turėjo penkis altorius. Šioji sudegė 1864 m.
Trečioji bažnyčia pradėta statyti 1868 m., kai vyskupo Motiejaus Valančiaus ir grafo Reinoldo Tyzenhauzo rūpesčiu buvo gautas gubernatoriaus leidimas. Bažnyčią iki 1883 m. statė Silezijos mūrininkai. Jos fundatoriai Rokiškio grafai – R.Tyzenhauzas ir Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė. Architektūrinį projektą parengė Frydrichas Gustavas fon Šachtas iš Prūsijos, jį papildė Maksas Paulius Berči iš Liepojos ir Johanas Danielis Felsko iš Rygos. Antrajame statybos etape Georgas Verneris iš Matrijos (Tirolis, Austrija) sukūrė bažnyčios interjerą, suprojektavo varpinę, koplyčią ir šventoriaus tvorą.
Rokiškio šventovė, varpinė ir koplyčia sudaro gražiausią neogotikos ansamblį Lietuvoje.
Talentingi broliai suprato stiliaus reikalus
„Didžiausios įtaigos turi bažnyčios mediniai drožiniai“, – neabejoja Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė. Jų autoriai – žinomi Belgijos meistrai, turėję dirbtuvę Leveno mieste, Josefas ir Liudvikas Gojeriai. O.Mackevičienės teigimu, darbai į Šv. Mato bažnyčią atkeliavo dviem etapais. Pirmieji – 1882 m., kai buvo atvežta įspūdinga sakykla. Tuo pat metu Rokiškį pasiekė ir medinės klausyklos, presbiterijos Dievo stalo tvorelė, šventųjų skulptūros suolai ir durys. „Tai buvo pirminė bažnyčios įranga“, – sakė istorikė.
Antrasis medinių kūrinių kelionės Rokiškin etapas buvo po trejų metų. Tais metais, kai bažnyčia buvo konsekruota, anot O.Mackevičienės, atvežtas didžiojo altoriaus baldakimas ir šoniniai altoriai. „Kūriniai drožti skirtingais laikotarpiais, bet talentingi broliai Gojeriai suprato, kad vienoje bažnyčioje drožybos maniera turi būti tokia pati. Todėl šventovėje vyrauja vientisas stilius“, – sakė istorikė.
Mokslininkai patvirtino rokiškėnų versiją
Pagrindinis Šv. Mato bažnyčios fundatorius R.Tyzenhauzas – paskutinysis iš Rokiškio Tyzenhauzų. „Jis neturėjo šeimos ir suprato, kad su jo mirtimi baigsis Rokiškio Tyzenhauzų linija. Galbūt todėl ir bažnyčios viduje bei interjere norėjo įamžinti savo giminę. Padarė tai ne tik vitražuose, bareljefuose, bet ir medinėse skulptūrose“, – sakė O.Mackevičienė.
Tyzenhauzų istorijos tyrinėtojas, Varšuvos universiteto profesorius Juzefas Zemčionokas, prieš keletą metų lankęsis Rokiškyje, patvirtino istorikės mintį. Jis taip pat mano, kad Šv. Mato bažnyčios gražiose medinėse skulptūrose įamžinti Rokiškio grafų giminės atstovai. „Pavyzdžiui, Marija – Rožinio karalienė – turi Marijos Tyzenhauzaitės veido bruožų. Prie sakyklos yra skulptūros. Jose irgi galima atrasti Marijos bruožų. Vargonų mediniuose aptaisuose tikriausiai įamžintas paties Reinoldo Tyzenhauzo atvaizdas, jam būdingas galvos pasukimas“, – vardijo detales O.Mackevičienė ir džiaugėsi, kad rokiškėnų pastebėjimus patvirtino tituluoti mokslininkai.
Altorių apgaubė gotišku ąžuoliniu baldakimu
Didysis Šv. Mato bažnyčios altorius yra bronzinis, paauksuotas, ant balto marmuro laiptų. Jis pagamintas Paryžiuje, P.Puosielgue-Rusando dirbtuvėje. Altoriaus statulos, ornamentika, žvakidės yra bronzinės. Tačiau, kaip teigia tyrinėtojai, gražus ir brangus altorius pagal bažnyčios apimtis pasirodė per žemas, todėl buvo apgaubtas gotišku ąžuoliniu baldakimu. Šis, kaip jau minėta, išdrožtas Belgijos Leveno mieste, meistrų Gojerių dirbtuvėje. „Tokių altorių su baldakimu daugiau Lietuvoje nėra. Iš įvairių šalių atvykę turistai dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų bažnyčioje nėra pigių blizgučių. Tai dar kartą patvirtina, kad Rokiškio Tyzenhauzai turėjo gilų estetinį jausmą. O žmogus, atėjęs į bažnyčią, tiesiog priverstas ieškoti ir atrasti“, – svarstė O.Mackevičienė.
Riešutmedžio altoriai
Šoniniai gotiško stiliaus Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos altoriai – taip pat Gojerių kūrinys, jų architektas – G.Verneris. Istorikas Petras Blaževičius knygoje „Rokiškio krašto bažnyčios“ vardija konkretesnes detales: „Dešinėje pusėje 1885 m. pastatytas Dievo Motinos – Rožinio karalienės – altorius. Viršutinė altoriaus dalis padaryta iš riešutmedžio medienos. Centrinė figūra – Švč. Marija – Dievo Motina. Ją supa 15 medalionų, t. y. raižinių, kuriuose atsispindi rožančiaus paslaptys, kitaip sakant, Kristaus gyvenimo biografija. Kairėje yra Jėzaus Širdies altorius, pastatytas 1885 m. Viršutinė jo dalis (kaip ir Dievo Motinos altoriaus) padaryta iš riešutmedžio medienos.“
Sakykla kaip bažnyčia
Sakykla yra pirmasis Gojerių dirbtuvės kūrinys, atvežtas į Rokiškį tiesiai iš parodos Paryžiuje. Istorikų žiniomis, už ją mokėta 50 tūkst. frankų. Didelės meninės vertės yra sakyklos horeljefai, vaizduojantys šventuosius. Sakyklos baldakimas su lieknu bokštu turi daug smulkių pinaklių ir krabinius ornamentus. Viskas drožta iš ąžuolo. Sakydamas pamokslą (per bažnyčios atidarymo šventę – aut. past.) vyskupas išgyrė rokiškėnus už tai, kad išpuošė bažnyčią. “Vien už sakyklą būtų buvę galima pastatyti kitą bažnyčią“, – rašo P.Blaževičius knygoje „Rokiškio krašto bažnyčios“.
O.Mackevičienės žodžiais, mūsų bažnyčios įstabaus grožio sakykla – nepaprastai vertingas meno kūrinys – toks lengvas ir tobulas, kuris gali stovėti tik Dievo namuose, o iš jo sakomi žodžiai verčia įsiklausyti, darosi suprantami ir aiškūs.
„Sakykla yra bažnyčios kairėje pusėje. Laiptai į ją papuošti keturių evangelistų skulptūromis: šv. Mato, šv. Morkaus, šv. Luko ir šv. Jono. Šalia evangelistų kojų matome jų simbolius: šv. Mato – žmogų, šv. Morkaus – liūtą, šv. Luko – jautį, šv. Jono – erelį. Sakyklos šešiasienio briaunose matome keturias moteris, t. y. keturių dorybių alegorijas. Pirmoji dviem veidais – išminties ir dorybės alegorija, antroji su kamanomis rankose – susivaldymo, trečioji su kardu ir įstatymų knyga bei svarstyklėmis – teisingumo, ketvirtoji su gyvate rankoje ir liūte prie kojų – tvirtumo. Tarp šių alegorijų yra plokštės Biblijos tematika. Sakyklos bokštelyje – graži šv. Juozapo statula“, – vardija P.Blaževičius „Rokiškio krašto bažnyčiose“.
Dokumento nėra, bet stilius tas pats
Abiejose Šv. Mato bažnyčios pusėse yra daug medinių klausyklų, taip pat medinės stacijos. Nors dokumento, kad stacijas nudrožė broliai Gojeriai, nėra, tačiau istorikų nuomonė vieninga – sprendžiant iš drožybos manieros, jas vis dėlto reikėtų priskirti belgams Gojeriams.
Viršum įėjimo į bažnyčią – vargonai. Jų medinė ornamentika – vargonų dėžės, medinės skulptūros bei drožiniai irgi priklauso broliams Gojeriams.
„Rokiškio šv. Mato bažnyčios interjeras profesionalumo požiūriu – nepriekaištingas. Tai bene vienintelis interjeras Lietuvoje, kur viskas suprojektuota ir atlikta aukštos kvalifikacijos užsienio architektų, dailininkų ir meistrų“, – teigia istorikai ir bažnyčių architektūros tyrinėtojai.
Reda MILAKNIENĖ
