Pirmi skausmai
Šeštą dieną atsikelta anksčiau, nes reikėjo nueiti į miestą pasikrauti įrangos. Tai padaryta bibliotekoje, nes nei geležinkelio, nei autobusų stotyse – nė vienos rozetės. Iškeliauta vėliau – apie 12–13 val. Prasidėjo pirmi skausmai: lenkiant kojas Danieliui žiauriai skaudėjo pakinklius, ant mažojo kojos piršto susitrynė pūslė. „Bet, kaip sakoma vienoje įstaigoje, nori nugalėt – išmok kentėt“, – teigia jis. Pasišnekučiuota su lenku dviratininku, keliaujančiu į Suomiją. Sunku visą dieną eiti asfaltu: ima erzinti mašinų ūžesys, o ypač vilkikų. „Nervinga diena, pasikūrimas – on“, – dieną apibūdino Danielius.
Vienodas kelias
Septynias dienas nesiprausęs, nesiskalbęs. Pietums – koldūnai. Be druskos, be grietinės. „Bet skanu. Žiauriai skanu“, – teigia Danielius, save pavadinęs benamiu. Anot jo, diena buvo kuklutė. Nėra paprasta ką nors parodyti iš žygiavimo, kai jis toks visas vienodas – žingsnis po žingsnio… Danielius atkreipė dėmesį į vieną momentą: pasidedi telefoną, jis filmuoja tave ateinantį, tada pasiimi jį ir keliauji toliau. Artėjama link sostinės. Mašinų – daugybė. Pradėjo lyti. Nuo lietaus slėptasi autobusų stotelėje. Ten jau buvo du žygeiviai, prisijungė dar du motociklininkai. Anot Danieliaus, ne nueiti kilometrai, o sutikti žmonės jam yra svarbiausia: nors pažintys trumpalaikės, jos reiškia daug. Tądien įveikta 17 km.
Valgyti norisi
Palaima eiti žvyrkeliu. „Aš niekam netrukdau, man niekas netrukdo. Taip nors ir 100 kilometrų gali varyti“, – teigia Danielius, dėkingas žemėlapiui, kuris rodo tokius maršrutus. Nuo ryto nieko neturėjęs burnoje, nuėjęs pusę suplanuoto kelio, žiūri – valgyti norisi. Nei maisto, nei vandens. Be ėjimo ir kelių planavimo, jis daugiau nieko nėra apskaičiavęs. Į bloga tai ar į gera, kol kas nevertino. Diena ambicinga – iki Nemenčinės nukeliauti 45 kilometrus. Ėjosi gerai, bet planą „Nemenčinė“ teko atšaukti: išlindęs iš miškų, šešis kilometrus Danielius ėjo ne į tą pusę.
Pėsčiomis pasiektas Vilnius
Rytas ankstyvas – 6.20 val. „Bile kaip šalta“, – sakė Danielius, nelabai įsivaizduojantis, ką darys kitą mėnesį, nes šiltų rūbų turi tik kelnes. Iki Vilniaus – apie 5 val. kelio. Ten planuoja poilsio dieną: nusipraus, išsiskalbs. Per visą kelionę tiek žmonių nesutiko, kiek dviratininkų palei Nemenčinės miškus.
Ir štai Danielius sostinės Katedros aikštėje. Čia buvęs ne kartą, tačiau niekada iš Rokiškio šios aikštės nebuvo pasiekęs pėsčiomis. Anot žygeivio, dar labai ilgas kelias, bet tai, kad pėsčiomis atėjai į Vilnių, – žiauriai džiugina.
Padovanojo 10 eurų
Apie 4 val. ėjo iš Vilniaus. Aplink – tyla. Po Vilniaus šurmulio – vienatvės jausmas, todėl labai apsidžiaugė draugais, atradusiais jį visiškuose žvyrkeliuose, nepatingėjusiais atvažiuoti. Atvežė užkandžių, kurių, realiai, nebėra kur dėti.
Kaimelyje Danielius susitiko dieduką, pakalbėjo, palinkėjo vienas kitam sėkmės. O vėliau šis pasivijo Danielių automobiliu ir padovanojo 10 eurų. Girdi, Danieliui jų prireiks labiau nei jam. Vaikinas žada protingai panaudoti šiuos pinigus.
25 km – ne atstumas
Danielius jaučiasi įsivažiavęs. Kelias tapo jo gyvenimu. Maitinasi vaikinas taip: iškeliauta 10 val., po valandos – pakelis „čipsų“, paskui bus energetinis gėrimas ir dvi bandelės, o vakare jau rimčiau – gal duona su kumpiu.
Pasiekta Dzūkijos žemė: pasikeitė miškų tipas – vien pušynai. Mašinų mažai, o pakelėse nėra autobusų stotelių. Vaikštinėjo Danielius po Valkininkus ir suprato, kad 25 km jau yra per lengvas atstumas: kojos nebeskauda, nebepavargstama, atsikelia kaip naujas. Planuoja eiti daugiau kilometrų ir sutrumpinti kelionės laiką.
Rita BRIEDIENĖ
