Atvažiuoti visi negalėjo. Buvo ir ašarų
„Patys geriausi darbiniai įspūdžiai, nuotolinės paskaitos šiemet labai informatyvios. Nors dalyvių vietoje mažiau ne įprastai – mokykloje šiais metais tik lietuviai – į diskusijas ir seminarus įsitraukė lektoriai iš Italijos, Švedijos, Izraelio, Nyderlandų, Rusijos ir Latvijos. Naudos tikrai daug. Čia visada labai draugiška atmosfera ir bendraminčiai, aš visuomet laukiu Salų“, – sakė viena iš dalyvių J. Kerevičienė.
Atvykusiųjų į Salų dvarą šiemet buvo dvidešimt, o nuotoliniu būdu prisijungė apie penkiolika. Tai buvo tie, kurie negalėjo atvažiuoti dėl pandemijos iš užsienio. „Tačiau jie su nostalgija sekė įvykius Salose, dalijosi savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose. Mokslininkai nuotoliniu būdu dalyvavo ne tik paskaitose, bet ir turėjo galimybę žiūrėti koncertą, vykusį plauste ant Dviragio ežero“, – sakė G. Holvoet. Taip pat ir penktadienio spektaklis transliuotas mokyklos dalyviams internetu.
Profesorius J. Pakerys Salų kalbotyros mokykloje dalyvavo šešioliktą kartą. „Paskaitos buvo puikios ir laikas tinkamas, nes dar nereikėjo kaukių. Buvo ne tik nuotolinių paskaitų, transliuojamų iš užsienio, bet ir vietoje skaitytų pranešimų galėjo klausyti į Salas neatvykę užsienio mokslininkai. Be galo džiugu, kad paskaitas skaitę užsienio profesoriai anksčiau yra buvę šiame dvare. Jie prisimena Salas, o interneto ryšiu matydami Herbų salę ir klausytojus, dalinasi šiltais prisiminimais“, – sakė J. Pakerys.
Ar Salų mokykla galėtų vykti kitur?
J. Pakerys sako, jog miestelis jau turi stiprią lingvistinę aurą: „Mes – studentai ir mokslininkai – sakom, kad reikia rinktis tokioje vietoje, kuri būtų uždaresnė, kad po paskaitų dalyviai galėtų laiką leisti kartu, išgyvendami bendrystę. Todėl Salos yra ideali vieta. O dėl buitinių sąlygų? Naujokus perspėjam, kad nesitikėtų kažin ko.“ Kalbininkas prisipažino, jei dvaras būtų išpuoselėtas, „kažko trūktų“.
Jam kelia nuostabą, kad žmonės, kuriuos pirmą kartą mūsų krašte lankė prieš keliolika metų, dar kai vyko pirmosios stovyklos, prisimena kalbininkus ir šiltai juos priima. Šiemet po ilgo laiko aplankytas girininkas Sigitas Markevičius pasakojo apie apylinkės miškus, dalinosi įspūdžiais apie savo darbą. „Mums labai svarbūs tokie susitikimai. Nors tai ne mūsų sritis, bet išsižioję klausėm, kokiu būdu girininkai žvėris suskaičiuoja, kaip reguliuoja žvėrių populiacijas“, – sakė J. Pakerys. Jam kelia nuostabą ir tai, kad net pardavėjos Salose prisimena kalbininkus, „nors parduotuvėn per metus ateinam vos keletą kartų“, tiksliau, tik tą stovyklos savaitę. G. Holvoet džiaugėsi ir viešnage Tunaičių sodyboje, Šetekšnose. Ten dalyviai taip pat yra pabuvoję, ten taip pat kalbininkus gerai prisimena domėdamiesi, o „kur ta dalyvė iš Peterburgo, gerai lietuviškai kalbėjusi“. „Labai norėtume, kad Salų dvaras būtų visada atviras žmonėms, kultūros ir mokslo renginiams. Rokiškio savivaldybė yra parengusi brangiai kainavusį projektą, pagal kurį buvo planuojama pritaikyti Salų dvarą kultūros ir turizmo poreikiams. Prisimenu, kaip projektas buvo rengiamas ir tikiuosi, kad su laiku jis bus įgyvendintas. Labai norėtume, kad, keičiantis rajono vadovams ilgalaikiai, svarbūs projektai ir planai išlaikytų tęstinumą, kad reikšmingi, išliekamąją vertę turintys darbai išliktų prioritetiniai.
Džiaugiamės, kad koncertų salėje ir kai kuriuose kambariuose įstatyti nauji langai, sutvarkyti dvaro pamatai – gera pradžia tikriausiai turės savo tąsą, gal kitais metais naujus langus rasime ir konferencijų salėje?
O svarbiausia, kad dvaras būtų atviras, kad pravažiuojantys kraštiečiai ir svečiai turėtų progą jį apžiūrėti, susipažinti su jo istorija, pasinaudoti galimybe jame pernakvoti, pasidžiaugti dvarą supančia gamta, o studentai, mokslininkai ir menininkai neprarastų galimybės organizuoti čia savo renginius, semtis idėjų ir dalintis patirtimis“, – sako Gina Holvoet.
