Reikalauja aprašo
„Pavasarį apžiūrim paveldo objektus. Šis paminklas po žiemos pradėjo byrėti. Skulptūros įtrūkimuose kaupiasi drėgmė“, – sakė rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Anot rajono vadovo, Lietuvos kultūros paveldo departamento specialistai rokiškėnams pasakė, jog pirmiausia jie turi pasidaryti tyrimo konservavimo ir restauravimo darbų programą. Tokią, kurioje aprašomas paminklo medžiagiškumas, išmatavimai, išdėstoma, kuo paminklas aptinkuotas, ir panašiai. Tą aprašą gali daryti tik specialistas, ir tai kainuotų apie dešimt tūkstančių eurų.
Anot mero, įdomu tai, kad prieš vienuolika metų toks aprašas parengtas, savivaldybė jį turi, jis patvirtintas, darytas skulptoriaus-restauratoriaus Kęstučio Norkūno (būtent jis paskutinį kartą ir restauravo paminklą).
Biurokratų pinklės
Minėtas aprašas, pasirodo, nebetinka. „Pradėjom vėl bendrauti su paveldo specialistais iš Kultūros paveldo departamento. Mūsų turimas parašas nebetinka, nes 2020 metais kultūros ministras pakeitė reikalavimus tokiems aprašams. Nors jei užsakysime, mes gausime lygiai tokį patį, kokį jau turime. Todėl dabar laukiam departamento direktoriaus atsakymo, ar yra logika vėl užsakyti ir iš naujo mokėti pinigus“, – sakė R. Godeliauskas.
„Kęstučio Norkūno sūnus Vytautas Norkūnas su tėvu dirbo prie šio paminklo restauravimo 2016 metais, o dabar atsiuntė preliminarius skaičius, kad jį galima sutvarkyti už 100 tūkstančių eurų“, – sakė R. Godeliauskas.
Restauratoriui V. Norkūnui skambino rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus specialistė Audronė Gavėnienė ir paprašė pateikti komercinį pasiūlymą, kaip kainos orientyrą, tada rokiškėnus ir nustebino sąmatinės išlaidos.
Nori realesnės kainos
Bet juk tokiems darbams bus skelbiamas konkursas? „Konkursas konkursu – baisiausia, kad tokį restauravimą atlieka tik keli skulptoriai Lietuvoje“, – sakė R. Godeliauskas ir pridūrė, kad viešuosiuose pirkimuose susiduriama su įvairiomis situacijomis.
Dabar meras planuoja pasiekti, kad Kultūros paveldo departamentas bent jau pripažintų galiojančiu ankstesnį aprašą. Be to, nori užtikrinti, kad konkurse nedalyvautų tik vienas asmuo ir kad būtų siūloma realesnė kaina.
Restauracija atlaikė devynerius metus
„Paskutinį kartą Nepriklausomybės paminklas restauruotas prieš dešimtmetį. Restauracija atlaikė tik devynerius metus. Nemanau, kad tai normalu, o darbus atlikti siūlosi vis tie patys žmonės“, – konstatavo rajono vadovas. Jam nekyla abejonių, kad Rokiškis privalo paminklą išsaugoti ir daryti tai kuo skubiau. „Buvome pasiryžę restauravimą pradėti dar šiemet, kitiems metams planuoti lėšas iš savivaldybės biudžeto, nes po dar kelių žiemų tie įtrūkimai bus dar didesni“, – sakė R. Godeliauskas.
Istorinės detalės ir netikėti faktai apie Rokiškio Nepriklausomybės paminklą
- Paminklas, vienintelis Lietuvoje, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, nebuvo nugriautas, išliko paslėpus užtinkavus svastiką ir metus. Pokariu aplink paminklą visoje aikštėje užsodinti medžiai suformavo parką ir tarsi paminklą „paslėpė“.
- Nepriklausomybės paminklas – Roberto Antinio (vyresniojo) kūrinys – vienas svarbiausių mūsų miesto simbolių. Jis turėjo būti skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, tačiau pastatytas keleriais metais vėliau – 1931–ųjų spalį.
Šis paminklas – bene vienintelis šalyje, išlikęs pokaryje. Rokiškėnai jį išsaugojo per visas negandas, net pokariu, kai buvo naikinama šalies istorinė atmintis. Ypač ta, kuri simbolizavo Nepriklausomybę. To kiti Lietuvos miestai nesugebėjo. Pavyzdžiui, Biržuose, Širvintose, Nepriklausomybės simboliai buvo visiškai sugriauti. Akivaizdu, kad rokiškėnai labai prisirišę prie šio paminklo, o Rokiškis be jo sunkiai įsivaizduojamas.
- 1971 metais paminklas paskelbtas dailės paminklu. Apie 1965–1967 metus jį restauravo skulptorius – restauratorius K. Stepšys, vėliau taisė restauratorius, granituoto tinko specialistas A. Goršunovas. 1989 metais paminklą restauravo skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis, 2001 metais – Kęstutis Norkūnas.
- Tinko atsisluoksniavimas, spalvos pasikeitimas, tinko paviršiuje susikaupusios druskos dėl žalingo aplinkos poveikio atsiradusi destrukcija, druskų dėmes. Tokie pažeidimai pateikiami paskutinėje ataskaitoje 2014 metais prieš restauravimą.
- Dar vienas faktas yra vadinamas unikaliu ir į viešumą „išplaukė“ visai netikėtai – 2018 metais prieš kovo 11-ąją. Vienoje paminklo pusėje įamžintas karys su šarvais ir vaidila su kanklėmis, o rytinėje pusėje – „lietuvaitės su tautiniais drabužiais skulptūra, iškeltose rankose laikanti skydą su spinduliuojančia saule ir svastikos ženklu viduryje“. Jam, kaip paaiškėjo, pozavo mergina iš mūsų krašto – Bronė Matuzonytė. Tuomet šešiolikmetė.
- Buvusi lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ direktorė Zita Matuzonienė „Gimtajam…“ papasakojo, jog pirmą kartą jos vyras Jonas apie tetos pozavimą garsiajam skulptoriui prasitarė tuomet, kai sutuoktiniai dar buvo jauni. Jauniems kvailiems, anot ponios Zitos, šita žinia tiesiog pro ausis praslydo. Be to, ir apie „tas laisves“ tada niekas nekalbėjo. Prabėgus kažkiek metų, dar viena moteris patvirtino šį faktą. Tiesa, daugiau detalių tuomet taip ir liko neatskleista.
- Bronė Matuzonytė – iš Narkūnų. Gimusi 1915-aisiais, mirusi 1993-iaisiais. Kodėl būtent ji pozavo R. Antiniui? Z. Matuzonienė mano, kad tuomet merginai buvo maždaug šešiolika. „Ji turėjo tautinius drabužius (tokią prabangą nedaug kas galėjo sau leisti). Kaimynai pasakojo, kad šeima buvo pasiturinti, tėvas važiavo Amerikon anglių kasyklose užsidirbti pinigų, didelius namus, žemės šiek tiek turėjo. Bronė buvo vienintelė sesuo tarp trijų brolių. Graži panelė, bet ištekėti neištekėjo – visi kavalieriai buvo per prasti“, – šypsojosi Z. Matuzonienė. Visa papasakojusi pažįstamai kraštotyrininkei, ji išgirdo išvadą, jog „tai yra unikalus dalykas“.
GR, Krašto muziejaus archyvo nuotr.
