Kinas, kinas, kinas

– Ar dažnai žiūrite filmus? Kokie žanrai jums labiausiai prie širdies?

Dovydas: – Labiausiai prie širdies arthauzinis (nekomercinis) kinas. Šiuo metu mėgaujuosi „Kino pavasario“ repertuaru, esu linkęs pasiklysti ir „Netflix“ lentynose. Kai tik atsiranda daugiau laisvesnio laiko sau, neriu į serialus, dažniausiai fantastinio ar istorinio žanro. Pirmi šovę į galvą šie: „Raganius“, „Vikingai“, „Karalienės Gambitas“, „Birmingemo gauja“, „Sniego traukinys“, „Stranger Things“, „Band of Brothers“ ir kiti. Peržiūriu maždaug 10 filmų per mėnesį, o serialų serijų net neskaičiuoju.

Tadas: – Nedažnai, bet geriausius filmus žiūriu. Man labiausiai patinka istorinis žanras, jei filmas geras, tinka ir fantastiniai, ir biografiniai, ir nuotykiniai.

 Lina: – Dažnai žiūrėti filmus neberandu laiko, bet kokį vieną kitą spėju. Mėgstu daugumą žanrų, atsisakau  nebent siaubo filmų, ne prie širdies ir vesternai. Dažniau renkuosi serialus, patinka atspindintys kitas kultūras, pvz., turkų. Įdomu pamatyti kultūros skirtumus, papročius. Vakarais įsijungiu ir per televizorių rodomų lietuviškų serialų. Tai lyg poilsis po darbo dienos.

– Mėgstamiausias filmas, filmai ar jų serija? Kodėl?

Dovydas: – Vieno mėgstamiausio neišskirsiu, bet galiu įvardinti kelis: „Tarp žvaigždžių“ – tiesiog kosmosas; „Berlynas kviečia“ – elektroninės muzikos pasaulis iš labai arti; „Kristaus kūnas“ – kas matė, supras, apie ką aš; „Liūtaširdis“ – klasika.

Tadas: – Apie serialus nieko naujo nepasakysiu, tik pritarsiu viso pasaulio žiūrovų vertinimui – „Sostų karai“. Verčia susimąstyti, randu paralelių dabartiniame gyvenime. Dar „Juodosios burės“, „Roma“, „Vikingai“, „Bordžijos“, „Paskutinė karalystė“ ir „Tiudorai“. Išskirti vieną filmą sudėtinga. Galbūt „Pabėgimas iš Šaušenko“, lietuvišką rinkčiausi „Tadas Blinda. Pradžia“.

Lina: – „Degantis žmogus“ man yra tobulas filmas. Apskritai labai žaviuosi nuostabiu aktoriumi Denzeliu Washingtonu, stengiuosi pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Po „Degančio žmogaus“ – „Graži moteris“. Tai – klasika nebesuskaičiuoju, kiek kartų žiūrėjau, žiūrėsiu dar.

– Lietuviškas kinas. Ar daug teko žiūrėti? Kokie lietuvių kurti filmai geriausi?

Dovydas: – Nesu lietuviško kino mėgėjas, bet išskirčiau Justino Krisiūno filmą „Širdys“. Girdėjau, kad vienas iš „Kino pavasario“ filmų „Žmonės, kuriuos pažįstam“ vertas dėmesio. Ko gero, sėkmingiausias lietuviško kino pavyzdys –  „Nova Lituania“.

Tadas: – Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų kino pramonė nuėjo komerciniu keliu. Lietuviškų filmų kūrėjai orientuojasi į komerciškai patrauklius, bet nebūtinai savo turiniu ir verte reikšmingus filmus. Nors yra ir malonių išimčių: „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Tarp pilkų debesų“.

Atskira eilute reikia paminėti rokiškėno J. Krisiūno kūrinius: „Širdys“, „Dėdė, Rokas ir Nida“.

Beje, 1973 m. buvo sukurtas keturių dalių televizijos filmas „Tadas Blinda“. Broliui jis patiko, todėl brolio siūlymu gavau Tado vardą.

Lina: –  Kartais pasižiūriu populiaresnius lietuviškus filmus ar tuos, kuriuos rekomenduoja draugai. Filmų, kurie labai įsiminė ar kuriuos norėčiau peržiūrėti, mažai. Bene didžiausią įspūdį paliko J. Krisiūno „Širdys“.

– Ar dažnai lankotės kino teatruose? Ar nemanote, kad ateityje kino teatrus pakeis internetinės kino platformos?

Dovydas: – Jei tik leistų, viena iš pirmųjų krypčių būtų kino teatras. Pasiilgau to gyvumo, ryšio ir aukštos garso kokybės, kurios kino teatro salėse netrūksta. Nors modernizacijos tempas spartus, abejoju, ar kino salės atmosferą pakeis tingi filmo peržiūra namuose per kompiuterio ar televizoriaus ekraną. Naivu daug tikėtis, bet gal vasarą pavyks pasimėgauti kinu po atviru dangumi. Atstumą tarp šeimos ūkių išlaikysime.

Tadas: – Labai dažnai, kai tam buvo sąlygos, lankydavausi Rokiškio, Utenos, Panevėžio, Kauno, Vilniaus kino teatruose. Ar toks filmų žiūrėjimo būdas sensta? Operas, operetes, spektaklius taip pat galima pažiūrėti per televiziją. Ar dažnai tai darome? Manau, dalis žiūrovų lanko ir lankys kino teatrus, tarp jų ir aš.

 Lina: – Kai būdavo galima, nuvykdavome į kino teatrą, tai šiokia tokia pramoga. Vaikams labai patinka kino teatrai, tad pastaruoju metu daugiau rinkdavomės vaikiškus animacinius filmus.

– Ar namuose naudojatės kokia internetine filmų ir serialų platforma, pvz., „Netflix“?

Dovydas: – „Netflix“ mažai bežiūriu, su draugais įsigijome „Amazon Prime“. Šiuo metu renkuosi „Kino pavasario“ filmų platformą.

Tadas: – Šiuo metu nesinaudoju, tiesiog neturiu tam laiko.

 Lina: – Nesinaudoju. Galbūt kažkada ateityje, bet šiuo metu neturiu tam laiko.

– Maistas ir filmai – neatskiriami dalykai. Kuo dažniausiai gardžiuojatės?

Dovydas: – Ko gero, būsiu išimtis, nesu linkęs pilna burna spoksoti į ekraną, bet jei reikėtų rinktis, neatsisakyčiau picos. Kino salėje kartais nugriebdavau karamelizuotų spragėsių.

Tadas: – Mėgstu žiūrėdamas filmą gerti arbatą arba užkąsti kietojo „Grand“ sūrio su žaliosiomis alyvuogėmis.

Lina: – Kino teatre neatsiejami užkandžiai – spragėsiai ir „Coca Cola“. O namuose renkuosi pagal nuotaiką.

– Prisiminkime vaikystę. Turbūt kiekvienam į galvą yra įstrigęs koks filmas ar scena?

Dovydas: – Filmai mane lydi nuo pat mažens, iki šiol esu ištikimas Hario Poterio serijai ir šventiniu laikotarpiu būtinai atrandu laiko šiam magiškam nuotykiui. „Vienas namuose“ apleidau, tačiau iš naujo atradau „Žiedų valdovo“ trilogiją.

Tadas: – Iš vaikystės man užstrigę keli filmai: Kapitonas Tenkešas, „Kapitono Granto beieškant“, Robinas Hudas.

Lina: – Tikriausiai kaip ir daugeliui – „Vienas namuose“ ir „Titanikas“. Iki šiol per Kalėdas renkamės „Vieną namuose“, tik žiūrime jau su savo vaikais.

– Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių, galioja filmų amžiaus cenzas. Ar sutinkate, kad filmai veikia vaikų ar paauglių mąstymą?

Dovydas: – Filmas, animacija, serialas ir kitos ekranizuotos istorijos, be jokios abejonės, formuoja žmogaus mąstyseną. Kaip stipriai tai gali paveikti, priklauso nuo paties žiūrovo požiūrio ar aplinkos. Vieniems filmai gali rezonuoti su tam tikrais realybės įvykiais, kitiems tai gali būti kūrybinių savybių ugdymo šaltinis. Na, būna ir taip, kad jaunimas, prisižiūrėjęs kriminalų, susitapatina su nusikalstamo pasaulio personažais. Jei tai tik Tomo Šelbio aprangos stiliaus ar kalbėjimo manieros vaikymasis, nematau nieko blogo.

Tadas: – Pritariu filmų cenzui. Vien televizinių kanalų mus pasiekia keli šimtai, jie pateikia daug įvairaus turinio. Jis veikia vaikų ir paauglių mąstymą – tai faktas. Mano mažoji, pažiūrėjusi animacinių filmukų, kartais atkartoja personažų judesius ar elgesį.

Lina: – Manau, dauguma tam pritaria. Filmų cenzas reikalingas.

– Jei visą likusį gyvenimą tektų žiūrėti tik vieną filmą. Kokį pasirinktumėte? Kodėl?

Dovydas: – Ir toliau klajočiau po Hogvartso rūmus. Tikiu, kad pilyje dar yra kambarių, apie kuriuos net ir pats Haris bei jo draugai nėra girdėję.

Tadas: – Visą likusį gyvenimą žiūrėti vieną ir tą patį filmą, ko gero, būtų baisiausia bausmė…

Lina: – Konkretų filmą sunku įvardyti, bet, jo pabaiga turėtų būti laiminga.

– Apie kokio filmo, serialo ar tiesiog laidos sugrįžimą ar „perdirbimą“, pratęsimą labiausiai svajoji? 

Dovydas: – Perdirbimų nemėgstu, nebent tai būtų vaizdo žaidimas.  Mano labiausiai geidžiamas serialo tęsinys, gal net ir „perdirbimas“, būtų „Band of Brothers“ ir, aišku, „Haris Poteris“.

Tadas: – Neįsivaizduoju. Tegul šiuo klausimu nustebina kūrėjai.

Lina: – Tik per praėjusias Kalėdas pirmą kartą su šeima žiūrėjome filmus apie Harį Poterį. Labai patiko. Būtų smagu sulaukti tęsinio.