„Kiekvienas iššūkis turi ir teigiamų aspektų“
Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos pradinių klasių mokytoja, rajono pradinių klasių mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Olia Samėnienė
– Kokių iššūkių kilo nuotolinio mokymo pradžioje?
– Mokydamiesi nuotoliu per pirmąjį karantiną visi jautėmės kaip pelės, įvarytos į kampą: pasimetusios, ieškančios pagalbos, naujų mokymosi būdų ir priemonių, bandančios bėgti į visas puses ir nežinančios, kur geriau… Bet visi išmokome gyventi, mokyti ir mokytis kitaip. Pritariu vienos kolegės minčiai, kad dirbdami nuotoliniu būdu pastangų įdedame du kartus daugiau, o rezultatas – du kartus prastesnis. O jei prisiminsime „puspilnės ir pustuštės“ stiklinės pavyzdį, optimistiškai pasakysiu, kad ir taip mokydamiesi pasiekėme neblogų rezultatų, išsiugdėme naujas kompetencijas, jas pritaikėme ir, svarbiausia, esame sveiki.
– Mokiniai vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, internete. Ar pastebėjote, kad tai jau būtų neigiamai paveikę vaikus?
– Taip, bendravimo ir gyvo bendradarbiavimo stoka turi neigiamos įtakos vaikų emocinei ir psichinei sveikatai. Jie nori kalbėti, žaisti, pasidalinti paslaptimis, naujienomis, pradžiuginti kitą. Aišku, ir dabar per klasės valandėles ar pertraukėles vaikai rodo savo augintinius, žaislus, knygas, dalinasi įspūdžiais, džiaugiasi savo ar kitų pasiekimais. Pavyzdžiui, susipažįstant su amžiaus tarpsniais ir mažosios sesės, ir broliai sėdo prie ekranų ir aktyviai dalyvavo veiklose. Ir mažųjų, ir vyresniųjų vaikų akys spindėjo, visi jautėsi gerai ir pamokos užduotys tapo aiškesnės. Pagalvojau, kad dirbant kontaktiniu būdu tokios galimybės nebūtų. Dirbant nuotoliniu yra ir pliusų, ir minusų.
Manau, jei šeimose yra susitarimai, kada galima naudotis internetu, žaisti kompiuteriu ar kitais išmaniaisiais įrenginiais, problemų nekyla. Vaikai žino, kad po 30 min. žiūrėjimo į ekraną reikia atlikti akių mankštą, pailsėti. Dalis vaikų turi dienotvarkę, kuri yra pagalbinė priemonė savireguliacijai.
– Ar dažnai į jus kreipiasi mokinių tėvai? Dėl kokių bėdų?
– Šiuo laikotarpiu bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais yra neatsiejama nuotolinio darbo dalis. Kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau reikia tėvų pagalbos prisijungiant prie IT įrankių, bendraujant su mokytojais. Kartais tėveliai daro meškos paslaugą savo vaikams – atlieka užduotis su jais ar už juos. Pakaktų paaiškinti, padrąsinti ir ugdyti savarankiškumą. Tik pats vaikas darydamas, klysdamas, taisydamas MOKOSI. Visi turime ugdyti mokėjimo mokytis kompetenciją: ką ir kada atlikti, kaip atsiskaityti, kur rasti pagalbinę medžiagą, žinoti savo mokymosi stilių ir kt.
Pavasarį tėvai daugiau klausdavo dėl prisijungimo prie „Zoom“, dabar prisijungimo problemų neliko, naudojamės „Classroom“ platforma, kuri saugesnė, patogesnė, paprastesnė jungtis.
O mokinių mokymosi ir elgesio problemos lieka tos pačios, kaip ir dirbant klasėje. Kas stropiai ir atsakingai dirbo – ir dabar taip mokosi, kas turėjo elgesio problemų – ir dabar turi, kas nemokėjo mokytis – ir dabar sunku, kas sunkiau sukaupė dėmesį – ir dabar varnas gaudo, laiku neatsiskaito.
– Esate rajono pradinių klasių mokytojų metodinio būrelio pirmininkė, ar galėtumėte išskirti didžiausias mokytojų įvardijamas problemas?
– Neseniai teko diskutuoti šia tema su rajono pradinių klasių mokytojų metodine taryba. Pedagogai įvardijo tokias problemas: pasitaiko interneto trukdžių, dalis mokinių nesusikaupia, užduotis atlieka visa šeima, kai kurie negeba paklausti, ko nesupranta, nepakankamos ar netinkamos vertybinės nuostatos.
Mokytojai skundžiasi suprastėjusiu regėjimu, skaudančia galva ir nugara, nerimauja dėl „mažėjančių drabužių“, darbo ir poilsio ribos praradimo, nemigos.
– Galbūt yra ir teigiamų dalykų?
– Kiekvienas iššūkis turi ir teigiamų aspektų. Mokiniai teigė, kad gali ilgiau pamiegoti, jei praalksta – per pertrauką pavalgyti, tapo neaktualus klausimas, „ką šiandien apsirengsiu“, nereikia neštis sunkios kuprinės, šiuolaikiškesnės veiklos, mažiau namų darbų.
– Patyčios – viena didžiausių problemų tarp jaunimo. Kokia situacija šiuo metu?
– Dauguma apklaustų mokytojų teigė, kad patyčių neliko arba jų sumažėjo iki minimumo. Galėčiau daryti prielaidą, kad vaikai suprato, kokia svarbi vertybė yra draugas, klasiokas. Kitos priežastys – saugesnės platformos, didesnė kontrolė, netinkamai besielgiantį mokinį gali girdėti ar matyti ne tik jo tėvai, bet ir kiti. Dažniausiai jie „kieti“ prieš draugus, mokytojus, o artimoje aplinkoje vaidina „nuskriaustuosius“. Dabar yra galimybė nufilmuoti pamoką ir įrodyti, „kas yra kas“.
– Ar patartumėte mokinių tėvams sekti ir kontroliuoti, ką jų vaikai veikia internete?
– Vienareikšmiškai taip. Internetas – ta vieta, kur mes, suaugusieji, nesame saugūs. Nežinome, kas slepiasi po gražia nuotrauka, ar elektroninė parduotuvė yra tikra. O vaikai dar labiau pažeidžiami, dar labiau nesaugūs.
Jau pradinių klasių mokiniai yra mokomi saugiai naudotis internetu: neatskleisti asmens duomenų, nebendrauti su nepažįstamais, atsakingai komentuoti, rašyti žinutes, nesisiųsti neaiškių failų. To paties moko ir atsakingi tėvai. Dabar yra turinio filtravimo programos, kurios blokuoja nesaugias svetaines, kenkėjiškus virusus. Apie saugų internetą kalbėti, kontroliuoti reikia nuolat, nes šiuolaikiniai pradinukai yra labai „išmanūs“.
„Nenorėčiau, kad šis laikotarpis mokiniams taptų liftu į atskirtį“
Senamiesčio progimnazijos direktorė Saulė Kazinavičienė
– Ar karantino metu į jus dažnai kreipiasi mokinių tėvai?
– Prasidėjus pirmajam karantinui, dar kovo mėnesį, sulaukėme mokinių tėvų skambučių. Dažniausiai jie kreipdavosi dėl trūkstamos mokymosi įrangos. Dabar dažniau mes kreipiamės į tėvus.
Šiuo metu tikru iššūkiu tampa ne tik nuotolinis mokymasis, bet ir bendra situacija – mums svarbu atkreipti dėmesį į vaikų mokymąsi ir rezultatus bei emocinį klimatą, todėl stengiamės neperspausti mokinių.
Jeigu pirmojo karantino metu reikėjo išspręsti kompiuterių trūkumo problemą, dabar paaiškėjo, kad kompiuteriai neišsprendė esminių problemų. Atsirado kitų.
– Kokias problemas turite omenyje?
– Yra mokinių, kuriems reikalinga pagalba mokytis nuotoliniu būdu – trūksta savarankiškumo, valios, vaikai labiau linkę žaisti kompiuterinius žaidimus, nei dalyvauti pamokose, jiems sunku išlaikyti dėmesį, trūksta motyvacijos.
Esama gilesnių problemų, stengiamės atsakyti į klausimus, kodėl vaikai neturi motyvacijos mokytis, kodėl jie negeba savarankiškai to daryti, kodėl laiku neatsiskaito ir kaip pagerinti situaciją. Priežasčių daugybė ir jos įvairios – pasitaiko, kad vaikas namuose neturi tinkamų sąlygų mokytis – sunku susikaupti mokslui, jei šeimoje yra problemų.
Progimnazija teikia pagalbą mokiniams, kuriems sudėtinga mokytis namuose, sudaro galimybių jungtis prie nuotolinių pamokų, padeda pašalinti spragas. Karantino metu pasireiškė mokinių socialinis, emocinis ir kultūrinis atotrūkis. Nenorėčiau, kad šis laikotarpis mokiniams taptų liftu į atskirtį.
– Ar šiuo etapu svarbus bendravimas ir bendradarbiavimas?
– Su mokiniais ir jų tėvais labai daug bendrauja ir konsultuojasi klasių auklėtojai, dalykų mokytojai, socialiniai pedagogai – auklėtojai iškart informuoja tėvus, jeigu vaikas neprisijungia per pamoką, neatlieka užduočių.
Karantino metu susiduriame su daugybe iššūkių, tačiau yra ir teigiama pusė – dabar bendravimas vyksta kur kas greičiau ir paprasčiau nei anksčiau, kai tėvai turėdavo atvykti į mokyklą. Dabar vis dažniau išmaniųjų technologijų pagalba mokiniai, jų tėvai ir mokytojai priima bendrus susitarimus, paprasčiau sprendžia problemas, galvoja, ką daryti, kad mokiniai patirtų mokymosi sėkmę.
– Mokiniai daug laiko praleidžia naršydami internete, ar patartumėte tėvams tai kontroliuoti?
– Tiek laiką, praleidžiamą prie išmaniųjų įrenginių, tiek puslapius, kuriuose vaikai naršo, būtina stebėti ir kontroliuoti. Pastebime, kad karantino metu daugelis tėvų itin stebi savo vaikų veiklą internete – ar prisijungia prie pamokų, ar jų metu nenaršo internete bereikalingai. Daug laiko praleidžiame namuose, tad mokinių ir tėvų bendravimas tapo artimesnis.
– Patyčios – opi problema. Ar karantino metu ji išliko aktuali?
– Komentarų, kad internete mokiniai patiria patyčių, nesulaukėme. Tam užkirsti kelią padeda susitarimai dėl nuotolinio mokymosi tvarkos. Mokinį, besityčiojantį iš kitų, mokytojas galėtų pašalinti iš nuotolinės pamokos, o užduotis jis turėtų atlikti savarankiškai, bet to mūsų mokykloje dar nepasitaikė. Patyčios yra valdomos, ir virtualioje erdvėje stengiamasi joms užkirsti kelią.
– Ką patartumėte mokiniams karantino metu?
– Mokiniams patarčiau susidaryti dienotvarkę, laikytis mokymosi ir poilsio režimo – tuomet ir nuotolinis mokymasis bus įveikiamas lengviau.
Projektą iš dalies remia:
Kompiuteriai sugadino mokinių regėjimą.