– Apklausos rodo vis mažėjantį pasitikėjimą Lietuvos žiniasklaida. Pirmą kartą ji vertinama daugiau neigiamai nei teigiamai. Kaip manote, kodėl taip nutiko?
Aušra: – Pritariu žurnalisto Rimvydo Valatkos nuostatai, jog žiniasklaida yra ir verslas, ir misija. Kaip ir kiekvienas verslas, šis gyvena ir siekia išgyventi žiaurios konkurencijos sąlygomis. Tačiau, kaip ir kiekvienas verslas, jis turi turėti misiją. Kokia šiandien žiniasklaidos misija? Tegu būna tai retorinis klausimas jums, dirbantiems šiame versle. Žiniasklaida – ketvirtoji valdžia. O verslu ir valdžia mes linkę labiau abejoti, nei aklai pasitikėti. Visgi svarbiausia – nepamesti kritinio mąstymo. Todėl kiekvieną žinią vertinu atsargiai. Tai nėra nepasitikėjimas. Tiesiog suvokiu, kad žiniasklaidos rankose yra daug galios. O ten, kur galia, ten ir įtaka. Ir tik nuo žmogaus atsparumo priklauso, kiek jis tai įtakai pasiduoda.
Kita vertus, mūsų visuomenėje apskritai vyrauja nepasitikėjimo viskuo nuotaika. O ir skaitytojas yra labai pasikeitęs. Dažniau skaito tik antraštę, iš vieno sakinio daro tam tikras, dažniausiai netaiklias, išvadas. Apkritai, mažai gilinasi į kontekstą. Aš nemačiau tos apklausos, bet ar klausiamieji buvo paprašyti įvardyti priežastis, kodėl jie nepasitiki žiniasklaida? Kažin ką pasakytų.
Karolis: – Žiniasklaidos vertei didžiausią įtaką turėjo interneto ir socialinių tinklų atsiradimas. Anksčiau žiniasklaida buvo vadinama ketvirtąja valdžia. Dabar šis posakis, manau, būtų kiek per stiprus. Socialiniai tinklai ir internetas pagreitino priėjimą prie informacijos ir naujienų, todėl žurnalistikoje vietoj turinio kokybės svarbiausiu veiksniu tapo naujienos paskelbimo greitis ir sensacingumas generuojant „cliku“. Labai džiaugiuosi, kad kuriasi ir stiprėja tiriamosios žurnalistikos skyriai, kurie atlieka plačios apimties, kokybiškus ir įdomius tyrimus. Aš pats stengiuosi atsirinkti tik patikimą žiniasklaidą, todėl jau seniai neskaitau naujienų portalų, kuriuose pagrindinės temos, pvz., yra tokios: „Mažai kam žinoma žvaigždė nusikirpo plaukus. Sužinokite kodėl!“
Aldona: – Nežinau, ar kas galėtų atsakyti labai konkrečiai, kodėl taip nutiko. Visuomenės (ne)pasitikėjimas – ilgalaikis procesas. Tai ne staigus emocijų „myliu – nemyliu“ pliūpsnis. Žinoma, apklausos nėra absoliutus realybės atspindys, tik tam tikras signalas. Pasitikėjimą lemia begalė aplinkybių.
Žiniasklaidos priemonės yra tarpininkai tarp įvykio ir informaciją skaitančio žmogaus. Tai – santykis, reikalaujantis žiniasklaidos darbuotojo atsakomybės prieš, populiariai išsireiškus, vartotoją. Nieko naujo, kad žiniasklaida tampa vis labiau paviršutinė, komercializuota. Dėl daugybės priežasčių: konkurencijos, kompetencijų stokos, pastangų įtikti ir patikti…
Dažnai tekdavo girdėti: kokia paklausa – tokia ir pasiūla. Mano galva, taip neturėtų būti, nes žiniasklaida formuoja ir yra iš dalies atsakinga už visuomenės suvokimo lygį bei gebėjimą įvykius priimti, suvokti, vertinti. Deja, tapome lyg greitojo maisto vartotojai. Juk dalis visuomenės nebesigilina, ar žinia teisinga ir kiek teisinga? Informacijos perteklius gali labai lengvai paklaidinti.
Kai informacijos kiekybė tampa svarbesnė nei kokybė, o žiūrovo ar skaitytojo įtrauktis tampa pagrindiniu leidėjo tikslu, ilgalaikį rezultatą galima nuspėti.
Taigi atsirinkti, kas interneto svetainėje ar laikraštyje tikrai teisinga, o kas ne – vis sudėtingiau. Gal prieš 15 metų Lietuvos žurnalistikos institutas atliko didelį tyrimą. Vienas iš rezultatų – pyragėlio receptas prie ryto kavos ar glamūrinė pikancija – populiaresnė tarp skaitytojų nei gresianti mokesčių reforma ar politinis įvykis. Influenceriai, anivakseriai ir kitokie „žinių švyturiai“ labai lengvai savo „tiesas“ įperša. Žmonių patiklumas juk beribis. Pamenu, vieną Melų dieną lengva buvo rokiškėnus įtikint, kad Lietuvoj nebeliks guminių kaliošų…
Nesu iš patikliųjų, mėgstu tikrinti, analizuoti, lyginti kelis informacijos šaltinius. Puikiai žinau, tą patį faktą apie bet kokį įvykį laikraštyje, internete galima pakreipti, sumažinti, sureikšminti. Kaip sakoma, „pagal savo pagedimo laipsnį“.
Eglė: – Pirmiausia svarbu įvardyti ne patį nepasitikėjimo faktą, bet suprasti jo priežastis. Žiniasklaidoje vis dažniau pateikiama informacija kryptingai formuoja tam tikrą nuomonę ar palaiko tam tikrą interesų grupę. Tad dėl to gali susidaryti įspūdis, kad žiniasklaidoje yra mažiau objektyvumo, neutralumo ir nešališkumo principų.
Prie įvairios informacijos sklaidos nemažai prisideda ir įvairūs socialiniai portalai: čia labai aiškiai palaikoma vienokia ar kitokia kryptis bei nuomonė, kiek rečiau pateikiami tiesiog faktai ar statistiniai duomenys. Juk visada norisi žinoti faktus, kad galėtum aiškiai susidaryti nuomonę pats.
Dažnai gyventojai, norėdami atremti žiniasklaidos kuriamą paveikslą apie vieną ar kitą interesų grupę ar joms klijuojamas etiketes, patys ima filmuoti ar fotografuoti tam tikrus įvykius ir juos pateikti socialinėse medijoje. Tokie veiksmai dar labiau prisideda prie pasitikėjimo žiniasklaida pokyčių, kadangi tokiais kanalais skleidžiama informacija yra pateikiama per subjektyvią autoriaus prizmę ir dažniausiai tokių straipsnių ar videomedžiagos autoriai nėra žurnalistai.
Mano pasitikėjimas skirtingomis medijomis yra skirtingas. Dažniausiai renkuosi turinį, kuris yra nešališkas, pateikti objektyvūs faktai, statistiniai duomenys bei skirtingų sričių ekspertų nuomonės.
– Lietuvoje turime išties daug naujienų portalų, laikraščių ar informacinių televizijos laidų. Ar teko susidurti su neteisybę skleidžiančiu portalu, laikraščiu ar kitu naujienų kanalu?
Aušra: – Mane trikdo ne neteisybės skleidimas (kad suprastum, jog informacija neteisinga, reikia papildomai padirbėti, pasitelkti kritinį mąstymą, pasitikrinti šaltinius), bet kiti dalykai. Pvz., kalbos ir stiliaus klaidos, pavadinimo ir turinio neatitikimas, grubus, netikslus vertimas iš užsienio kalbų ir pan.
Karolis: – Žinau keletą sąmoningai neteisybę skleidžiančių portalų ar „Youtube“ kanalų, jų tiesiog neskaitau ir nesidomiu jų turiniu. Tiesą sakant, didžiausią pasitikėjimą man kelia nacionalinis transliuotojas, todėl didžiąją dalį man reikalingo žiniasklaidos turinio pasiimu būtent iš ten. Dabar yra nemažai manančiųjų, kad būtent nacionalinis transliuotojas yra didžiausias neteisybės skleidėjas, tebūnie tai jų nuomonė.
Aldona: – Labai patinka viešai platinamų melagysčių dekonstrukcijos… Tik abejoju, ar jas skaito tiek daug, kiek skandalingais pavadinimais internete plūstančias melagienas. Manau, popieriniai laikraščiai vis dar atsakingiau dirba su informacija, nes popierinis laikraštis turi išliekamąją vertę. Mąstantys puikiai mato, kiek daug virtualioje erdvėje informacinių šiukšlių, ir jų vis daugėja, jas perša leidėjai ir jos tiesiog bukina visuomenę. Nenorėčiau įvardyti nieko konkrečiai. Tiesiog turime išmokti atsirinkti.
Eglė: – Nemanau, kad žiniasklaidoje yra skleidžiama melaginga informacija. Skaitant straipsnius dažniausiai susiduriama ne su faktais, o su tam tikros nuomonės pateikimu. Beskaitant galima suprasti, kokią nuomonę norima suformuoti ir kokias mintis pateikti skaitytojui. Gali susidaryti įspūdis, kad pateikta informacija yra neteisinga, jei ji neatitinka skaitytojo asmeninės nuomonės, nuostatų ar vertybių.
– Neretai socialiniuose tinkluose girdėti, esą žiniasklaida nupirkta Vyriausybės, o žurnalistams tiesiog mokama už tai, kad jie rašytų „neteisybę“. Ar įžvelgiate tiesos?
Aušra: – Kaip ir sakiau, žiniasklaida – verslas. Vadinasi, visko gali būti. Matyt, tam ir yra taisyklės, įpareigojančios žiniasklaidos atstovus pažymėti užsakomąją informaciją. Galų gale Žurnalisto etikos kodeksas ir kiti dalykai įpareigoja elgtis sąžiningai. Visgi, mes, skaitytojai, turime būti budrūs, kritiškai mąstantys, gebantys atsirinkti, susisteminti ir pan. Neteisybės rašymas turi trumpalaikį efektą – atkreipti į save dėmesį. O kas paskui?
Karolis: – Žurnalistams mokami pinigai už tai, kad jie rašytų. Toks darbas. O ar turinys teisingas, ar siekia klaidinti visuomenę, jau priklauso nuo paties žurnalisto etikos ir moralės standartų, jo pozicijos. Žmonėms dažnai nepatinka turinys, kuris prieštarauja jų išankstinei nuomonei, todėl, natūralu, jie galvoja, jog kažkas kažkam moka, kad juos suklaidintų. Manau, skaitytojams/žiūrėtojams tiesiog trūksta kritinio mąstymo ir kartais reikėtų suprasti, kad jų nuomonė tai nėra neginčijamas faktas.
Aldona: – Yra pavyzdžių, kurie įrodyti. Ir tai – vienas žiniasklaidos pasitikėjimo kritimo veiksnių. Viena, kai žurnalistas pateikia netiksliai, kita – kai tą padaro tikslingai. Nesvarbu, verčiamas darbdavio ar dėl asmeninės naudos. Yra posakis, kad šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Jis čia labai tinka…
Eglė: – Žurnalistas irgi žmogus, turintis tam tikrų nuostatų ir vertybių, todėl yra didelis iššūkis rašant straipsnius atsiriboti nuo asmeninių vertybių ir pateikti faktus objektyviai, nešališkai ir leisti skaitytojui iš jų susidaryti savo nuomonę.
– Kas padėtų pakeisti žmonių nuomonę apie žiniasklaidą?
Aušra: – Švietimas. Teksto – skaitomo ir girdimo – suvokimo mokymas. Aiškinimas, kaip skaityti, kaip vertinti, kaip pasidaryti išvadas, kaip pasitikrinti. Šiam mokymui naudoti įvairius informacinius šaltinius. Ir šis mokymas turi prasidėti nuo šeimos ir tęstis aukštosiose mokyklose. Visą gyvenimą turime ugdyti savo kritinį mąstymą.
Karolis: – Nemanau, kad yra koks stebuklingas receptas, kaip staiga sugrąžinti pasitikėjimą žiniasklaida. Visų pirma žiniasklaidos priemonės turėtų grįžti prie turinio kokybės. Tačiau tai mažai tikėtina šiais masinio vartojimo ir interneto laikais. Antra – švietimas, švietimas ir dar kartą švietimas. Kuo labiau išprususi bus visuomenė, tuo geriau atsirinks kokybišką ir patikimą turinį. Tada ir pasitikėjimas palaipsniui sugrįš.
Aldona: – Recepto, lyg burtų lazdele pamojus, nėra… Pasitikėjimą pelnyti daug sudėtingiau, nei jo netekti. Galim pasvajot. Jei visi informacijos šaltiniai staiga atsibustų – imtų vadovautis gerąja žurnalistikos praktika ir rašytomis bei nerašytomis taisyklėmis. Bet juk, žinome, taip nebus nei šiandien, nei rytoj. Nes žiniasklaida – aršus verslas ir, deja, su visom pasekmėm.
Eglė: – Padėtų tai, jei kiekvienu klausimu būtų pateikiamos kelios skirtingos nuomones, ekspertų iš skirtingų sričių įžvalgos ir skaitytojas, įvertinęs faktus, galėtų priimti sprendimus ir susidaryti nuomonę. Norintiems turinio, siūlančio daugiau faktų, tyrimų, yra pasirinkimas, tačiau dažnai papildomai mokamas. Jei kurį laiką tokie straipsniai būtų pasiekiami nemokamai, būtų prielaida formuoti skaitytojų nuomonės apie šiuolaikinę žiniasklaidą pokytį.
Projektą iš dalies remia:
